„…ir tarp puodų vaikšto Dievas“

 „…ir tarp puodų vaikšto Dievas“

Viktorija Voidogaitė apie motinystės pašaukimą: „Motinystė ir tėvystė yra gyvenimo kelionės dalis. Yra daug formų, kaip žmogus pamažu įsipareigoja pagelbėti kitam užaugti. Jausmas yra gražus ir reikalingas dalykas, bet gali būti nepakankamas. Labiausiai mažo kūdikėlio mamomis nori būti 4–5 metų mergaitės. Jos žaidžia namus ir „leliukus“ ir jų jausmai yra tikri ir gražūs. Tačiau tam, kuris kada nors augino kitą, tikrai aišku, kad reikia daugiau nei gražaus jausmo“./Dovilės Jakštaitės nuotr.

Prieššventinis pasikalbėjimas su sese Viktorija Voidogaite

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Vienuolę Viktoriją Voidogaitę daugelis pamilo dėl jos puikaus humoro jausmo, linksmų, bet kartu taiklių įrašų socialiniame tinkle „Facebook“. Dalį įrašų paraginta ji netgi sudėjo į savo knygą „…ir tarp puodų vaikšto Dievas“. Lengvi, kasdieniai pamokymai ir atsakymai į daugeliui kylančius klausimus nejučia net ir pačius skeptiškiausius ir priešiškiausius religijos bei Dievo kritikus priartina prie jo. Sesė Viktorija ne viename savo interviu yra pasakojusi, jog ir pati buvo maištinga paauglė raudonais plaukais, kuri nenorėjo nieko girdėti apie Dievą. Tačiau su laiku ir veiklomis viskas pasikeitė. Su daug kam gerai pažįstama ir pamėgta vienuole seserimi, edukologe, vaikų darželio „Mažutėliai“ įkūrėja, neseniai Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ už pagalbą migrantams ir jų vaikams Tolerancijos žmogumi išrinka Viktorija Voidogaite šv. Velykų išvakarėse pasikalbėjome apie vienuolystės pašaukimą, poreikį turėti biologinių vaikų, pagalbą kitiems, pagaliau – koks iš tiesų yra galbūt dažnam paslaptimi atrodantis kasdienis vienuolių gyvenimas.

– Miela sese, artėja vienos gražiausių metų švenčių – Velykos. Kokiomis nuotaikomis gyvenate? Ar turite kokių nors ritualų, darbų, kuriuos kasmet būtinai turite atlikti prieš šv. Velykas?

– Velykos yra Prisikėlimas. Iki prisikėlimo turime 40 dienų pasirengimo laikotarpį. Kartais būna taip, kad 39 dienas tenka skirti tam, kad rastume, kas mumyse apmirę, bet turi gyventi, ir tik vieną, tą paskutinę, dieną esame pasirengę atverti Dievui apmirusias širdies dykvietes.

Ilga tikėjimo kelionė iki atvėrimo ir pasitikėjimo, kad Dievas yra Gyvenimo Viešpats, galintis prikelti sulaužytą viltį ir apsnūdusią meilę. Kad tai įvyktų, skiriame laiko Dievo žodžio skaitymui, ypač Evangelijos ištraukoms, kurios nuosekliai nupasakoja Jėzaus gyvenimo įvykius, santykius, kartais net aštrius konfliktus, vedusius iki nukankinimo ir Prisikėlimo.

Kalbant apie darbus, tai būtinai išsiplausime langus (juokiasi), pradėsime krapštytis sode, ruoštis vasaros veikloms.

Vienuolė sesė Viktorija Voidogaitė apibūdindama vienuolystę sako, jog tai yra nuotykis su Dievu. Pašaukimas, kurį Dievas duoda tam, kam pats nusprendžia duoti./Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokia yra vienuolių kasdienybė, juk nėra taip, kad tik meldžiatės, padedate bažnyčios veikloje, užsiimate savanoriška ar labdaringa veikla ir pan.? Beje, Jūs dar esate ir vaikų darželio direktorė, lektorė… Galima sakyti, gyvenate pasaulietišką gyvenimą. Nes paprastai vienuolystė asocijuojasi su asketiškumu, atsiskyrimu, tarnyste – viskuo, kas dažniausiai būna nepriimtina paprastiems pasauliečiams?

– Mes gyvename gyvenimą, kuris yra pašvęstas Dievui. Tačiau yra daugybė gyvenimo elementų, kurie panašūs į Jūsų (vienuoliai miega, valgo, moka mokesčius, skaito knygas, dirba, atostogauja, serga, sveiksta, šveičia grindis ir t.t.), taip pat gyvena bendruomenėje ir turi stengtis statyti bendruomeninio gyvenimo santykį. Tikrai darželyje dirba ne tik sesės vienuolės, bet ir šeimas sukūrusios mamos ar tėčiai, studentės ir studentai, taigi visi kartu triūsiame dėl Lietuvos vaikų ugdymo.

Kalbant apie askezę, pabuvimą tyloje ir maldoje ar tarnystę – tai krikščioniško gyvenimo elementai, kurie nėra rezervuoti tik vienuoliams. Juk savidisciplina ir prasmingas savo laiko dovanojimas (tarnystė) yra visų krikščionių (ir šiaip brandžių žmonių) bruožas. Jei darbas su savo charakterio ugdymu, gebėjimas pabūti vienumoje, savo laiką išgyventi įprasminant jį meilėje atrodo baugiai vadinamiesiems pasauliečiams, galima būtų paklausti, ar tokių žmonių tikrai yra?

Jei esame santykyje su kitu ar kitais, iškart prasideda kantrybės ir sutarimo mokykla. Taip pat kiekviename bendravime reikalingas atsitraukimas, tyla. O gyventi pagal formulę: dirbk, pirk ir mirk, tikrai joks laisvas žmogus nesutinka.

„Taip pat ir vienuolinis gyvenimas yra ne vien pasirinkimas. Tai rimtas svarstymas ir ieškojimas, ar Dievas tikrai mane kviečia į šią bendruomenę gyventi vienuolinį gyvenimą? Jei taip, tuomet aš renkuosi, ar atsiliepsiu į kvietimą, ar ne. Koks bebūtų kvietimas, reikės paplušėti, kad laimė būtų ilgalaikė patirtis, kad jos statybos nesustotų.

V. Voidogaitė

– Būsiu atvira, mano manymu, moterų vienuolių darbai, nors ir labai reikšmingi bei reikalingi, mūsų visuomenėje matomi ir nušviečiami kur kas rečiau nei vyrų. Na, kad ir tarkim, bernardinų vienuoliai turi didelį vienuolyną Vilniaus centre, aukoja mišias, neabejotinai daro gerus darbus ir pan. Arba visų mylimas ir gerbiamas Tėvas Stanislovas taip pat buvo kapucinų vienuolis. O štai apie moterų vienuolių veiklas mes žinome mažiau. Kodėl, Jūsų nuomone, taip yra?

– Taip, Pranciškaus broliai visame pasaulyje ir Lietuvoje turi gražią žmonių subūrimo Dievo artume istoriją. Man tikrai smagu apie juos girdėti. Moterų vienuolijos yra labai skirtingos. Dalis jų gyvena vien kontempliatyvų gyvenimą (uždarame vienuolyne, visą gyvenimą atidavusios draugystei su Dievu auginti bei užtarimo maldai už visą Dievo mylimą pasaulį), jos priima žmones, kuriems reikia pabūti tyliai ir permąstyti gyvenimą. Paprastai sugrįžėliai labai plačiai apie savo saugaus sudužimo uostus nepasakoja. Ir gerai daro, juk į tuos ramybės uostus prisirinktų smalsuolių.

Kita dalis seserų gyvena kontempliatyvų ir apaštalinį gyvenimą. Tai reiškia, kad jos kaip bitės darbuojasi ten, kur paprastai trūksta rankų (pavyzdžiui, vaikų ugdyme, ligonių ir senelių slaugoje, parapijų katechezėse, kalėjimuose ir pan.), tačiau apie tai niekas nekalba ne tik dėl požiūrio, kad geri darbai daromi tyliai, bet ir todėl, kad paprasti kasdieniai darbai nėra tokie įdomūs žmonėms, kaip šventės ar renginiai. Ir tai gerai, nes darbui reikia laiko ir susikaupimo, per daug dėmesio gali blaškyti.

– Suprantu, kad geri darbai daromi tyliai, bet vis tiek tikriausiai norėtųsi, jog visuomenė turėtų daugiau supratimo apie tai, kas Jūs, vienuolės, esate ir kuo gyvenate?

– O gal visuomenė turi supratimą ir, kai tikrai nori, atranda kelią į susitikimą su vienuolėmis. Manau, svarbu duoti ženklą, kad seserys yra atviros pokalbiui ir išklausymo tarnystei.

„Mes gyvename gyvenimą, kuris yra pašvęstas Dievui. Tačiau yra daugybė gyvenimo elementų, kurie panašūs į Jūsų (vienuoliai miega, valgo, moka mokesčius, skaito knygas, dirba, atostogauja, serga, sveiksta, šveičia grindis ir t.t.), taip pat gyvena bendruomenėje ir turi stengtis statyti bendruomeninio gyvenimo santykį.

V. Voidogaitė

– Kaip Jūs apibūdintumėte vienuolystę – tai yra pašaukimas, noras padėti silpnesniems, gyvenimo nuskriaustiems, galbūt turite dar kokių nors apibūdinimų?

– Tai yra nuotykis su Dievu. Pašaukimas, kurį Dievas duoda tam, kam pats nusprendžia duoti.

Vienuolystės įžadų davimas – labai atsakingas gyvenimo žingsnis. Ar nesunku jam pasiryžti? Ar nekyla paskui dvejonių dėl pasirinkimo, Dievo paieškų, klausimų „o kas būtų, jeigu būtų…“?

Sutinku, kad atsakingi gyvenimo žingsniai (įžadų davimas arba ir santuokos kelias ar net tam tikros vadinamos pašaukiminės profesijos) yra rimto apsisprendimo ir bent šiokio tokio suopračio, ką darai, reikalaujantis žingsnis. Bet, kai jį žengi, nebelieka reikalo ar laiko blaškytis ir svarstyti, o gal ten žolė žalesnė?

Jei laiko lieka ir yra nepasitenkinimas pasirinktu gyvenimu, galbūt buvo pasirinktas „lengvesnis“ kelias, tingint pasigilinti į tikrąjį savo pašaukimą, arba pašaukimas nuoširdžiai ir su atsidavimu negyvenamas. Tuomet nesvarbu, ar tokia „chaltūra“ būtų vienuolyne, ar santuokoje, ar moksle, ar mene, ar medicinoje. Neatsidavimas yra pelkė, kurioje ilgai gyventi negali.

– Kaip apskritai žinoti, kad teisingai gyvenime pasirinkai, ar neteks vėliau gailėtis dėl pasirinkimo ir apsisprendimo asmeninę, šeimyninę laimę aukoti dėl tarnystės Dievui, svetimų žmonių laimės kūrimui?

– Pašaukimas yra tik iš dalies pasirinkimas. Galima žvelgti iš kvietimo perspektyvos. Tarkime, jaunuolis sutinka nuostabią merginą. Jis ją kviečia į susitikimą. Gali būti ir atvirkščiai: mergina kviečia vaikiną. Jie abu susitinka ir iš kvietimo vystosi santykis, augantis į pašaukimą dviem – santuoką.

Algimanto Barzdžiaus/„Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

Galima mąstyti, kad jie pasirinko iš daugybės, bet iš tiesų jie susitiko. Ir įvyko kvietimas, draugystė, meilė, šeima. Jei kuris pradeda žvalgytis, kad gal biškiuką gaila, juk aš toks (tokia) visas (visa) fainas ir puikus, ar nebus gaila kurti laimės su šiuo (svetimu, kaip Jūs įvardinote) žmogumi? Gal yra kur nors geriau? Tai yra nebrandumas. Nes kiekviename santykyje atrasi save ir laimę teks austi po siūlą, kasdien.

Taip pat ir vienuolinis gyvenimas yra ne vien pasirinkimas. Tai rimtas svarstymas ir ieškojimas, ar Dievas tikrai mane kviečia į šią bendruomenę gyventi vienuolinį gyvenimą? Jei taip, tuomet aš renkuosi, ar atsiliepsiu į kvietimą, ar ne. Koks bebūtų kvietimas, reikės paplušėti, kad laimė būtų ilgalaikė patirtis, kad jos statybos nesustotų.

– Sese Viktorija, Jūs pati užaugote religingoje šeimoje? Ar Jus skatino artimieji pasirinkti Dievo kelią ar tai buvo Jūsų pačios apsisprendimas?

– Aš užaugau mylima ir tai tapo pamatu nebijoti gyventi bei mylėti. Mano artimieji suaugusiai paliko laisvę apsispręsti, kaip gyvensiu savo gyvenimą. Esu jiems už tą pasitikėjimą dėkinga.

– Manau, skirtingai nei vyrai, dauguma moterų svajoja apie vaikus, kūdikio išnešiojimą po savo širdimi. Galvoju, jog vienuolėms tai irgi turėtų būti nesvetima. Kaip jos išgyvena šitą jausmą? Kaip su juo susitaiko, kad niekada negalės to patirti?

– Gali būti, kad ir vyrai svajoja turėti vaikų, kitaip gal jų būtų dar mažiau? Motinystė ir tėvystė yra gyvenimo kelionės dalis. Yra daug formų, kaip žmogus pamažu įsipareigoja pagelbėti kitam užaugti. Jausmas yra gražus ir reikalingas dalykas, bet gali būti nepakankamas. Labiausiai mažo kūdikėlio mamomis nori būti 4–5 metų mergaitės. Jos žaidžia namus ir „leliukus“ ir jų jausmai yra tikri ir gražūs. Tačiau tam, kuris kada nors augino kitą, tikrai aišku, kad reikia daugiau nei gražaus jausmo.

Sutinku, kad atsakingi gyvenimo žingsniai (įžadų davimas arba ir santuokos kelias ar net tam tikros vadinamos pašaukiminės profesijos) yra rimto apsisprendimo ir bent šiokio tokio suopračio, ką darai, reikalaujantis žingsnis. Bet, kai jį žengi, nebelieka reikalo ar laiko blaškytis ir svarstyti, o gal ten žolė žalesnė?“/E. Levino nuotr.

– Kita vertus, Jūs esate darželio vadovė, dažnai susiduriate, bendraujate su vaikais, gal Jums tai kompensuoja poreikį turėti savo vaikų?

– Įdomus klausimas. Svarstau, kad bet kuris tikras mokytojas ar mokytoja turi širdyje švelnaus gerumo vaikams. Vis dėlto, jei pedagoginis kelias pasirenkamas dėl kokios nors kompensacijos, reiktų klausti, ar tai yra tinkama? Aš manau, kad vaikai neturi užsiimti suaugusių kompensacijomis.

– Ar dažnai būna atvejų, kai jau davusios įžadus ir vienuolėmis buvusios moterys atsisako vienuolystės bei pasuka pasaulietiško gyvenimo keliu? Kokios dažniausiai būna tokio poelgio priežastys?

– Tikrai sunku apibendrinti. Kaip klausti, kokios pagrindinės skyrybų priežastys? Manau, kad žmogus turi būti ten, kur gali labiausiai augti ir save dovanoti. Ir tai yra rimtas motyvas ne tik atsisakyti vienuolinio kelio, bet ir jame pasilikti.

– O gal čia tik mums, pasauliečiams, atrodo, kad vienuolystė yra kažkas neįmanoma, galbūt iš tikrųjų jais tapti gali tik išrinktieji? Gal mes per daug sureikšminame kūniškus malonumus, materialius dalykus?

– Yra daug žmonių, kurie dėl susiklosčiusių aplinkybių neturi daug turto ar malonumų, bet gyvena prasmingą ir pilną gyvenimą. Vienuoliai patys pasirenka į tokį kvietimą atsiliepti. Tai dar svarstau, kuris kelias yra paprastesnis.

Kuriama iliuzija, kad žmonės turi gyventi apsupti didelės prabangos ir vartodami kitus asmenis savo malonumui. Tuosyk galima pasvarstyti, ar tokia iliuzija koreliuoja su laimingu gyvenimu? Manau, kad maža žmonių, kuriems stinga išminties gyventi kukliau, mažiau vartoti, saugoti gamtą, daugiau dalintis su neturinčiais ir įsipareigoti santykio išsaugojimui.

„Vienuolystės įžadų davimas – labai atsakingas gyvenimo žingsnis. Ar nesunku jam pasiryžti? Ar nekyla paskui dvejonių dėl pasirinkimo, Dievo paieškų, klausimų „o kas būtų, jeigu būtų…“?

V. Voidogaitė

– Sese Viktorija, daug dirbate švietimo srityje, dėstote Vilniaus kolegijoje, rengiate tinklalaides, užsiimate daugybe kitokių veiklų, daug bendraujate su vaikais ir jaunimu, todėl tikrai matote, kaip keičiasi pasaulis ir žmonės. Žvelgiant Jūsų akimis, kas pasikeitė per pastaruosius metus? Kaip pandemija ir jos pasekmės paveikė žmones?

– Galima būtų paklausti kiekvieno iš jų, kaip pasikeitė gyvenimas? Būtų įdomu tokį tyrimą atlikti ir sužinoti. Dabar galima prisiminti, kad pokyčiai vyksta labai lėtai. Ypač švietime. Kartais tikram pokyčiui prireikia ir 50 metų. Pandemija atnešė daug netekčių. Žmonės išgyvena įvairiabriaunį gedulą, skirtingas jo stadijas ir formas. Tačiau būtent pandemija sukrėtė mus taip, kad pamažu įgauname įprotį rinktis tai, kas tikra, tvaru ir vertinga.

– Iš Jūsų patirties, kam ir kokios pagalbos šiuo metu reikia labiausiai?

– Dabar labiausiai pagalbos reikia tiems, kurie yra arti Jūsų. Švelnumas, dėmesingumas artimui. Kantrybė, susiskaldymo mažinimas, konkreti pagalba stokojančiam daikto, maisto ar žmogiško ryšio. Neužsimerkime prieš bambančius kaimynus, galbūt juos pjauna vargas ar vienatvė.

– Daug dirbate su šeimomis. Tikriausiai pastebite, jog jos, ypatingai auginančios vaikus, patiria nemažai iššūkių ir streso dėl daugelio priežasčių – vaikų ir paauglių nuotolinio mokymosi bei dėl to suprastėjusio jų elgesio, begalės įvairių ribojimų, darbų, ir pan. Ar jos kreipiasi į Jus pagalbos? Kokių patarimų, minčių jiems duodate, kad situacija taptų bent kiek lengvesnė?

– Stengiuosi nepatarinėti. Daugiau išklausyti. Stinga klausančių ausų ir širdžių. Kviečiu prisijungti į artimųjų išklausymą be nuostatų ir teisimo.

– Velykos kaip ir Kalėdos – šeimos šventė. O kas yra Jūsų šeima? Su kuo ir kur Jūs sutinkate krikščioniškas šeimos šventes?

– Šventes švenčiu su savo sesėmis vienuolėmis, bendruomenėje. Tuomet aplankau mamą ir brolio šeimą.

– Kokių šventinių tradicijų turite savo šeimoje?

– Didžiąją savaitę prieš Velykas sustojame ir apmąstome Kristaus nueitą skausmo kelią, nukryžiavimą. Labai džiugiai švenčiame Didįjį ketvirtadienį, vadinamąją Paskutinės vakarienės dieną, o Sekmadienio išvakarėse yra Velyknaktis, tai einame naktį į Mišias, paskui grįžtame ir valgome colombą (šypsosi).

– Miela sese, ko galėtumėte ir norėtumėte palinkėti artėjančių švenčių proga mūsų šalies žmonėms ir sau?

– Paprasto gerumo ir ramios kantrybės kelionėje į Prisikėlimą.

– Sese Viktorija, labai dėkoju Jums už skirtą laiką ir už atsakymus. Stiprių margučių ir džiugaus Velykų ryto.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video