„Ir Lietuvoje būna labai gražių dienų…“

„Neslėpsiu, prieš įsteigiant savo įmonę buvo apnikusios įvairios abejonės. Vis tik nuo vaikystės buvau tas, kuris visuomet visur dalyvavo, pats organizavo ir man patiko, kai viskas buvo mano rankose. Kai vadžios tavo rankose, gali piešti strategijas, įsivaizduoti, kaip tą verslą kurti. Žinoma, neišvengi klaidų, kurios būna skaudžios ir finansiškai, ir kitom prasmėm. Bet kai supranti, kad galutinis sprendimas priklauso tik nuo tavęs, apima puikus jausmas“, – šypteli Gediminas NORKUS (33), UAB „LINĖJA Transport“ vadovas.

Jo vadovaujama įmonė šiemet konkurse „Geriausio Kėdainių rajono verslo atstovas“ pelnė Geriausios metų Kėdainių rajono mažos įmonės titulą. Ir ne be reikalo. Prieš beveik šešerius metus startavusi kaip įmonė, turinti tik vieną darbuotoją, šiandien „LINĖJA Transport“ sukūrė darbo vietas beveik trims dešimtims darbuotojų, atidarė filialą Vilniuje ir džiaugiasi vis didėjančiu vilkikų parku.

[quote author=“G. Norkus“]Ateina logistas, turėdamas vienos ar kitos mokyklos diplomą, dažniausiai tos, kuriose mokslai mokami, ir net nežino europadėklo matmenų ar vilkiko ilgio. Galų gale, nežino net to, su kiek valstybių ribojasi Lietuva. Tais atvejais kyla tam tikrų klausimų: ko jie ten mokomi?[/quote]

„Neseniai vykusios konferencijos metu buvo keletas įmonių vadovų pranešimų apie tai, kad į vadovo postą ateini ne dėl to, kad uždirbtum daugiau pinigų. Daug uždirbi ir kai esi geras samdomas specialistas. Bet tas pasitenkinimas, kurį tu jauti laimėdamas konkursus, kai nugali konkurentus, yra variklis. Būna ir blogų dienų, grįžti namo, sakai: „Viskas, reikia keisti veiklos kryptį, pasirinkti darbą, kuriame mažiau streso, bet tada vėl išaušta nauja diena, ateini įsikrovęs jėgų, ir vėl patenkintas važiuoji toliau. Žmonės turi dirbti su ugnele, pinigai – tik šalutinis dalykas, kuris ateina savaime. Jie yra svarbūs, juk norisi ir namą pasistatyti, ir geresnį automobilį vairuoti, bet jeigu nėra ugnelės, ir galvoji, tik kaip uždirbti kuo daugiau pinigų, veikla tikrai nebus sėkminga.“

Po atkaklių metų – užtikrinta vieta po saule

– Įmonėje beveik trisdešimt darbuotojų. Ar gerą darbuotoją atrasti sudėtinga?

– Labai. Ir kuo toliau, tuo sunkiau. Pirmas dalykas, niekas nenori gyventi Kėdainiuose. Daug žmonių emigruoja. Kai vienas iš mūsų darbuotojų išsikraustė gyventi į Vilnių, atidarėme biurą ir sostinėje. Šiandien paskui pirmąjį dėl šeiminių priežasčių išsikraustė dar du.

– Tai kaip gi Jūs nusprendėte likti Kėdainiuose?

– Taip nulėmė aplinkybės. Vis tik mūsų vizija ir siekiamybė yra tai, kad kada nors Vilniaus biuras būtų didesnis nei Kėdainių. Dar yra kur pasistengti (šypteli).

– Gediminai, kaip apskritai prieš šešerius metus kilo mintis įkurti savo verslą?

– Toje srityje jau buvau dirbęs keletą metų. Maniau, kad šį darbą galima dirbti šiek tiek kitaip, šiek tiek agresyviau, vadovaujantis kitokiais standartais, tad nusprendžiau, kad reikia pabandyti tai įgyvendinti. Ir laikas parodė, kad tas žingsnis buvo teisingas.

Neslėpsiu, pradžia buvo labai sudėtinga. Mūsų niekas nežinojo. Šiandien, po beveik šešerių metų, turime tam tikrą įmonės vardą ir žinomumą. Mus daug kas pažįsta Lietuvoje, žino ir Baltijos šalyse. Konkurencija šiame versle milžiniška, ateini kaip „masė“, ir vardą užsidirbti labai sunku. Žingsnis po žingsnio išsikovojome vietą po saule ir, tikiuosi, kad atkovosime jos dar šiek tiek (šypteli).

Sugrįžę iš užsienio – gailisi

– Ragavote ir skalsios emigranto duonos. Kokią patirtį davė gyvenimas svetur? Daug žmonių pasilieka užsienyje, kodėl Jūs vis tik susikrovėte lagaminus ir sugrįžote į gimtąją šalį?

– Užsienyje, jeigu konkrečiau – Anglijoje, dirbau standartinius, sezoniškus žemės ūkio darbus. Su dabar jau žmona Jurgita ten praleidome trejus metus. Trūko pinigų, kaip ir dauguma studentų, išvykome užsidirbti. Pirmąsyk padirbėję kelis mėnesius, sugrįžome į Lietuvą, vėliau išvykome ir antrąsyk.

Pradžioje buvome nedrąsūs, neveiklūs. Vėliau išsikėlėme sau tikslą kiekvieną savaitgalį kažkur išvažiuoti. Lankėme pilis, kurias tik galėjome automobiliu pasiekti iš savo gyvenamosios vietos, nuvykome ir į Škotiją.

[quote author=“G. Norkus“]Pasitaiko įvairių konfliktinių situacijų su kitomis įmonėmis, ir jeigu jose yra keletas žmonių, su kuriais galiu spręsti konfliktą, stengiuosi jį spręsti su moterimi. Daugeliu atveju pavyksta greičiau susitarti. Jos – pragmatiškesnės.[/quote]

Rekomenduočiau kiekvienam nuvykti padirbėti į užsienį, bet dar labiau rekomenduoju sugrįžti. Nes darbas svetur duoda labai gerą patirtį, pamatai, kaip viskas vyksta, susipažįsti su žmonėmis, prapleti akiratį. Net ir žuvų fabrike dirbamas įgyji patirties. Bent žuvis išmoksti pažinti (juokiasi). O jeigu rimtai, nedirbi juk dvidešimt keturias valandas per parą. Išeini į miestą, važiuoji apsipirkti, nori nenori, mokaisi užsienio kalbos.

Su darbdaviais nesusipykome, priešingai, palaikome labai gražius santykius. Jie tikėjosi, kad grįšime, mes ir planavome grįžti, jeigu būtų nepasisekę Lietuvoje. Norėjosi save išbandyti gimtojoje šalyje. O kadangi pasisekė, abu gavome darbus, vėliau aš įkūriau įmonę, į kurią dirti perėjo ir Jurgita, susilaukėme pirmojo vaiko – pasilikome.

– Kodėl gi emigrantams linkite sugrįžti į Lietuvą?

– Žinote, dažnai žiūriu laidą „Emigrantai“. Ten rodo tikrai labai gerų lietuvių sėkmės emigracijoje pavyzdžių. Vis tik emigracijoje viskas yra labai svetima. Lietuvoje smagiau. Čia viską žinai, visus pažįsti, tau priimtinas gyvenimo būdas ir gamta. Viskas sava.

Išvažiuoti padirbėti verta, bet verta ir sugrįžti. Yra čia ką veikti, yra veiklos, yra dar neužpildytų nišų, tereikia geros idėjos.

Ir Lietuvoje juk būna labai gražių dienų. Ne taip dažnai čia ir lyja. Tikrai mažiau negu Airijoje arba Jungtinėje Karalystėje (juokiasi).

– Taigi tėvynėje Lietuvoje reikalai nėra tokie prasti?

– Viskas čia gerai. Pamenu, vienos laidos metu kažkas pasakė, kad jeigu visi čia dirbtų ir taupytų pinigus taip, kaip išvažiavę svetur, visi ir turėtų pinigų. Paprastai žmonės visko nori čia ir dabar. Naujo automobilio nori čia ir dabar, o ne po dešimties metų. Niekas nenori pradėti gyventi mažame bute, visi nori didesnio, arba nuosavo namo. Žmonės trokšta greito rezultato.

Mes, priimdami naujus darbuotojus, aukso kalnų tikrai nežadame. Sakome jiems: „Išmokysime jus, kaip reikia dirbti, duosime tam įrankius, savo įmonės vardą, bet tik tu pats esi atsakingas už save. Kiek tu stengsiesi, kiek tobulėsi, tokį rezultatą ir turėsi.

Jaunimas turi alternatyvą išvažiuoti į užsienį užsidirbti. Vis tik mažai kas žiūri į ilgalaikę perspektyvą.

Galvoja: „Va, išvažiuosiu, padirbsiu metus laiko, nusipirksiu gerą automobilį, taupysiu būstui. Jeigu liksiu Lietuvoje, atiduosiu daug pinigų už būsto nuomą, maistą, o kur dar pasilinksminimai savaitgaliais?“

Tačiau metai bėga, kasmet prarandi dalį galimybių gimtinėje.

Ilgai kalbamės su žmogumi prieš priimdami jį į darbą. Nemaža dalis pagyvenusių svetur šio savo sprendimo gailisi. Sako: „Padariau klaidą. Išvykau, grįžtu po penkerių metų, nusiperku automobilį ar būstą, bet mano darbo patirtis Lietuvoje tikrąja to žodžio prasme yra nulinė.“

Dauguma dirba standartinius darbus žemės ūkyje, dirba samdomais darbininkais įvairiose įmonėse. Žinoma, jie pramoksta kalbas, bet daug laiko jau būna iššvaistyta. Per tuos, tarkime, penkerius metus, kitas jau yra nemažai pasiekęs čia, Lietuvoje, ir kartais būdamas geru savo srities specialistu jis Lietuvoje uždirba daugiau, negu kitas – samdomu darbuotoju užsienyje.

Stebina diplomuotų žmonių neišmanymas

– Gediminai, o ar pats į darbo pokalbį kviestumėte buvusį emigrantą, kuris išvyko į užsienį užsidirbti po mokyklos baigimo, o po kelerių metų sugrįžęs ieškosi darbo? Žmogų, kuris, sakykime, nieko nebaigęs, tačiau turi nemažai darbo praktikos.

– Jeigu jis dirbo logistikos sandėliuose – tikrai pakviestume (šypteli). Užsienyje dirbęs žmogus neretai moka kalbas. Jis galbūt darbo patirties ir neturi, bet moka kalbas, turi gyvenimiškos patirties. Būna tokių, kurie ateina turėdami diplomą, bet kalba tik lietuviškai, o mums reikia gerai kalbančių ir užsienio kalbomis. Mūsų darbuotojų paletė apskritai labai spalvinga.

– Kokius klausimus dažniausiai užduodate žmonėms, atėjusiems į darbo pokalbį?

– Kokie yra europadėklo matmenys, koks yra vilkiko ilgis…

– Kodėl būtina tai žinoti?

– Įmonės vadybininkai tai turi žinoti kaip „Tėve mūsų“. Diplomas turėtų garantuoti tam tikras žinias. Tačiau būna ir taip: ateina logistas, turėdamas vienos ar kitos mokyklos diplomą, dažniausiai tos, kuriose mokslai mokami, ir net nežino europadėklo matmenų ar vilkiko ilgio. Galų gale, nežino net to, su kiek valstybių ribojasi Lietuva. Tais atvejais kyla tam tikrų klausimų: ko jie ten mokomi?

[quote author=“G. Norkus“]Žmonės turi dirbti su ugnele, pinigai – tik šalutinis dalykas, kuris ateina savaime. Jie yra svarbūs, juk norisi ir namą pasistatyti, ir geresnį automobilį vairuoti, bet jeigu nėra ugnelės, ir galvoji, tik kaip uždirbti kuo daugiau pinigų, veikla tikrai nebus sėkminga.[/quote]

Trys viename: vadovas, sutuoktinis ir tėtis

– Sakykite, ar nepavargstate su žmona Jurgita ir dirbti, ir gyventi, ir laisvalaikį leisti drauge?

– Kol kas nelabai turime laisvalaikio. Bandžiau įvesti tam tikrą valandą, nuo kurios namuose nebekalbėtume apie darbą, bet kol kas to padaryti nepavyksta (šypteli). Vis dar kuriame savo taisykles. Jau tapo tradicija vakare prie arbatos puodelio darbo reikalus aptarti. Ir ryte (juokiasi).

Turime du vaikus. Ir apie jų reikalus daug kalbame. Bent kartą per savaitę stengiuosi padirbėti biure Vilniuje. Būna tokių einamųjų reikalų, apie kuriuos stengiuosi vakare grįžęs su Jurgita pasikalbėti.

– Viršininkas išvyksta, bet darbe lieka „akys ir ausys“, tiesa?

– Taip, lieka akys, bet lieka ir kolegos, kurie turi tam tikras pareigybes ir funkcijas. Nėra taip, kad man išvažiavus prasideda šventė ir niekas nebedirba. Atsakingi žmonės supranta, kad darbų tęstinumas yra svarbiausia, juk už klientus esi atsakingas kasdien.

– Kaip suspėjate būti ir geru vadovu, ir vyru, ir pavyzdingu tėčiu aštuonerių Lukui bei dvejų Lėjai?

– Ko gero, nėra nė reikalo sakyti, kad labiausiai dėl to kenčia šeima. Bet turime savaitgalius, kuriuos praleidžiame kartu, nuolat stengiamės ką nors nuveikti keturiese. Dabar toks laikmetis, šitaip gyvena daug žmonių. Tai galbūt ne visiškai teisinga, reikėtų daugiau laiko praleisti su vaikais, o ne tik lėkti ir bėgti. Bet yra kaip yra.

Labai tikiuosi, kad šis mano gyvenimo etapas pasibaigs po kelių metų, kadangi mano vizija yra anksti išeiti į pensiją (juokiasi). Stengiuosi sukurti tokią sistemą, kad turėčiau daugiau laisvo laiko, kad verslas į priekį judėtų daugiau komandos, o ne asmeninėmis pastangomis.

Moterys – geresnės vadovės už vyrus?

– Ar Gediminas Norkus gerai jaustųsi uždirbdamas mažiau negu jo žmona?

– Būtų sudėtinga. Nors toks etapas praeityje buvo – užsienyje žmona uždirbdavo daugiau už mane. Dabar svarstyklės persisvėrusios į kitą pusę. Vis tik šiuo atveju tai yra šeimos verslas, tad bendri ir šeimos finansai. Nėra „čia mano“ arba „čia žmonos“.

Pastebiu vieną įdomų dalyką, su kuriuo pastaruoju metu tenka susidurti vis dažniau. Yra labai daug verslui vadovaujančių moterų. Ir, žinote, jos būna geresnės vadovės.

– Komplimentas, glostantis moterų ausis, ir akmenėlis į vyrų daržą… Kuo moterys geresnės vadovės? Regis, jos tokios jausmingos, o vyrai tarsi turėtų būti šaltesnio proto…

– Nebūtinai moterys turi būti jautresnės. Ta, kuri pasiekė vadovo poziciją, jausmus, ko gero, būna paslėpusi šiek tiek giliau (šypteli). Bet, iš principo, vadovių moterų sprendimai kartais būna greitesni. Pasitaiko įvairių konfliktinių situacijų su kitomis įmonėmis, ir jeigu jose yra keletas žmonių, su kuriais galiu spręsti konfliktą, stengiuosi jį spręsti su moterimi. Daugeliu atveju pavyksta greičiau susitarti. Jos – pragmatiškesnės. Situacijų, aišku, būna įvairių, bet neretai vyrams suveikia ambicijos: „Kaip aš eisiu į kompromisą?!“.

[quote author=“G. Norkus“]Mes darbuotojus mokome, kad darbas turi būti pagrįstas tam tikromis vertybėmis. Galų gale, jeigu kažkas nepasisekė, ateik pas vadovą pasitarti, o ne „temk gumą“.[/quote]

– …tai kokie gi to padėklo matmenys?

– (juokiasi) Standartas – 1,20×0,80 m. Visa krovinių pramonė sukurta remiantis tam tikrais standartais. Dėžės pritaikomos taip, kad jas vežtų kiek įmanoma optimaliau. Traktoriai, visa kita technika gaminama taip, kad tilptų į vilkiką. Nestandartinių krovinių pervežimas pakelia kainą. Kartais net traktoriaus padangos nuleidžiamos taip, kad tilptų į vilkiką.

Vilkiko puspriekabės ilgis yra 13,6 m (juokiasi).

– Kaip atrodo eilinė logistikos įmonės diena?

– Logistikoje vienodų dienų nebūna. Kas to nežino, sako: „Tik popieriukus kilnojat, įkrenta užsakymas ir viskas.“ Tačiau į tą užsakymą pretenduoja šimtai įmonių. Reikia nudirbti daug darbo, kad tas užsakymas įkristų būtent pas mus. Nėra taip, kad užsakymą gauname dėl to, kad dirbame Kėdainių senamiestyje ar dėl to, kad esame faini (juokiasi).

Visai neseniai dalyvavome dideliame konkurse. Skambina mūsų klientas ir sako: „Lyginau Jūsų pasiūlymą su dabartinio mūsų partnerio. Nors jūs ir brangesni, norėtume pereiti pas jus. Tik ką man pasakyti finansų vadovui, kodėl mes keičiame įmonę į brangesnę?“.

Pasirenka užsakovai ir brangesnę įmonę, nes mato ne tik kainą, bet ir kitus dalykus – patikimumą, garantijas, paslaugos apmokėjimo atidėjimo terminų tvarką.

– Tai kuo gi UAB „LINĖJA Trasport“ kolektyvas yra fainas?

– Išsprūdo bekalbant, o dabar reikia pagrįsti, ar ne (juokiasi)? Turime tam tikrus standartus. Pirmiausia – laikytis duoto žodžio. Visada, ką esame pažadėję, atliekame laiku, nesvarbu, tai nuostolinga mums ar pelninga. Svarbu, kad būtų veiklos tęstinumas, atsakomybė. Kad viskas nebūtų bet kaip.

Mūsų įmonėje taip pat buvo vadybininkų, kurie prisidirbdavo tiek, kad užsakovams nebekeldavo ragelio. Šiandien jų nebėra, tegul dirba kitose įmonėse.

Mes darbuotojus mokome, kad darbas turi būti pagrįstas tam tikromis vertybėmis. Galų gale, jeigu kažkas nepasisekė, ateik pas vadovą pasitarti, o ne „temk gumą“.

– Kaip manote, ar vadovas gali būti geras draugas? Kaip į jus kreipiasi pavaldiniai?

– „Tu“ arba vardu. Nenoriu, kad man sakytų „Jūs“ ir automatiškai sukurtų atstumą. Vadovas gali būti bičiulis, bet tarp to yra labai plona riba. Jeigu tampi darbuotojams per geras, nesi pakankamai griežtas, prasideda piktnaudžiavimas. Vis tik tarp draugo ir vadovo nedėčiau lygybės ženklo.

– O kas, Jūsų manymu, yra geras vadovas?

– Geras vadovas – tas, kurio gali paklausti patarimo. Pirmiausia, nereikėtų jo bijoti. Jis turėtų būti kaip patarėjas, padedantis pasielgti teisingai. Kartais ir subarti turi (juokiasi).