Ir finansų ekspertai medžioja nuolaidas

 Ir finansų ekspertai medžioja nuolaidas

Asmeninių finansų ekspertės Odetos BLOŽIENĖS pavardę kraštiečiai taria su pasididžiavimo gaidele. Mat ši karjeros aukštumų pasiekusi moteris ir jos sesuo, žurnalistė, kulinarinių knygų, laidų autorė Beata Nicholson, augo tame pačiame mieste kaip mes – Kėdainiuose, ir netgi, kaip daugelis kėdainiečių, ragavo darbo ilguose šeimos agurkų šiltnamiuose.

„Pinigai – nuobodi tema“, – šypteli „Swedbanko“ Asmeninių finansų institutui vadovaujanti Odeta. Nors moteris niekad neketino dirbti banke ir nė nežinojo, kas yra makroekonomikos sąvoka, šiandien Odetos patarimų, kaip išmintingai taupyti ar leisti pinigus, kreipiasi būriai.

Apie iššūkių svarbą, nuolaidų medžioklę bei pirkinius, kuriems niekad negaila pinigų, su Odeta kalbamės jaukioje gimtųjų Kėdainių kavinukėje.

– Odeta, ar dažnai grįžtate į Kėdainius?

– Taip, bet atvykusi laiką leidžiu su savo šeima, namie. Retai kur nors vaikštome. Štai mes dabar kalbamės senamiestyje. Nedažnai čia būnu, tačiau kaskart smagu matyti atsinaujinantį bei gražėjantį senamiestį. Didžiuojuosi tuo ir jaučiu, kad tai – mano dalis.

– Gyvendama sostinėje jaučiate nostalgiją gimtajam miestui?

– Neseniai su kolege išsiaiškinome, kad ji irgi yra iš Kėdainių. Tada jautiesi tarsi priklausydamas vienai bendruomenei, artimesnis, giminiškas, ypač su tais, kurie yra panašaus amžiaus, su kuriais randi bendrų prisiminimų. Nesu praradusi ryšio su Kėdainiais. Man visada čia miela grįžti – jaučiuosi kaip namie.

– O kaip nusprendėte ateitį sieti su finansais?

– Tiesą pasakius, labai atsitiktinai. Niekada nesvajojau dirbti banke ir savo ateities su finansais nesiejau. Mano karjera banke prasidėjo netikėtai. Buvau Vilniaus universiteto vadybos specialybės pirmo kurso studentė. Tiesiog pamačiau skelbimą universitete. Bankas ieškojo asistento, o man trūko veiklos, todėl nusprendžiau pamėginti. Tada „Swedbankas“ buvo labai mažas, turėjo vos kelis padalinius.

Pradėjau dirbti ir taip susiklostė, kad mano mokslai bei darbas labai atsitiktinai ir maloniai susisiejo. Aš ir į studijas patekau, galima sakyti, per atsitiktinumą, nes niekad neplanavau būti ekonomistė ar finansininkė, bet įstojau ir pamaniau, kodėl gi ne. Tuomet nebuvo tokios mados, kad nepatiko studijos ir meti. Maniau: jei jau pradėjau, turiu ir pabaigti. Studijos – ne būrelis.

Kai nuėjau į pirmąsias makroekonomikos paskaitas, man pasirodė, kad tai visiškai ne man, nesuprantu, apie ką kalba. Tačiau pradėjus dirbti teorija susisiejo su praktika ir mano darbas natūraliai man leido visą gyvenimą mokytis bei pritaikyti savo žinias. Tai nuostabu.

Mano karjera per 16 metų buvo labai įvairi, išbandžiau daug pozicijų, taip pat vadovaujančių. Dabar tai, ką darau, darau paskutinius šešerius metus ir esu labai laiminga, nes matau prasmę bei tikslą. Tai svarbiausia. Mano darbovietės atmosfera, kultūra, vertybės sutampa su mano asmenybe, todėl tiek metų galiu dirbti toje pačioje įmonėje.

[quote author=“Odeta Bložienė“]Sąmoningai ieškau nuolaidos arba laukiu laikotarpio, kada jos bus. Niekada neperku nei batų, nei drabužių už visą kainą. Niekada (šypteli).[/quote]

– Dabar žmonėms dalijate patarimus, kaip elgtis su asmeniniais finansais. O kaip pačiai sekėsi, kol dar nei studijų, nei darbo banke ragavusi nebuvote?

– Mūsų tėvai visada mus mokė dirbti. Daug savo laisvalaikio praleisdavome kartu dirbdami.

– Jūsų tėtį ir dabar jau a. a. mamą artimai pažinojusi M. Daukšos viešosios bibliotekos direktorė Birutė Ruzgienė sakė, kad Jūsų šeima augino didelius agurkų šiltnamius. Juose irgi teko paplušėti?

– Taip, augino ir šiltnamius, ir daržus. Savaitgaliai būdavo skirti ne pramogoms, o darbui. Darbui namie, ūkyje, darže. Kiekvienas turėjome savo atsakomybes. Aš buvau ūkiškesnė, tad tvarkydavausi namie, o sesuo Beata – gamindavo maistą. Man labiau buvo patikima ir finansinė dalis.

Žinoma, kai buvau studentė, teko atsidurti įvairiausiose finansinėse situacijose, tačiau niekad negalvojau, jog mane turi išlaikyti tėvai. Jau antrame kurse sugebėjau sumokėti už savo mokslus ir save išlaikyti. Savarankiškumo siekiau visada. Finansinių klaidų pasitaikė. Pavyzdžiui, netinkamai sudėliojus prioritetus – kai pramogos užtemdydavo protą ir tapdavo svarbesnės už apmokėjimo laukiančias sąskaitas. Neapsimesiu, kad buvau šventoji (šypteli). Žinoma, tos klaidos nebuvo didelės. Galbūt dabar, turėdama žinių, elgčiausi kitaip, tačiau viskas atėjo per praktiką ir patyrimus. Pinigų vertę supratau labai anksti – per darbą bei kasdienę pagalbą tėvams.

– Padarėte įspūdingą karjerą. Paskaičius Jūsų pristatymą darbovietės interneto puslapyje, regis, viskas ėjosi it per sviestą. Ar išties?

– Be abejo, buvo ir sunkių momentų, kai pradėdavau ieškoti motyvacijos. Tikrai ne viskas rožėmis klota. Pavyzdžiui, per banko susijungimą tekdavo dirbti po 18–20 val. per parą: pamiegi vos kelias, tada vėl ir vėl dirbi. Per susijungimą susidurdavome ir su kultūriniais skirtumais. Pradėdavau galvoti, ar man tikrai to reikia, ar aš noriu kovoti kartais ir su tais vėjo malūnais. Tačiau įsivertini galimybes, pasitari su aplinka ir sustiprėji. Būna pakilimų bei nuosmukių ir tai nebuvo vienintelis kartas. Teko krizių išgyventi ir būnant kitose darbo pozicijose, kai reikalavimai tiek tau, tiek verslo tikslams yra gana aukšti. Tada natūraliai sau užduodi klausimą, ar esi pakankamai stiprus, kad juos įveiktum.

Kiekvienas savo karjeroje sutinkame iššūkių. Kai pradėjau dirbti departamento direktore, man reikėjo komentuoti įvairias situacijas televizijoje. Tai man buvo iššūkis – visiškai nauja. Labai ilgai ruošdavausi. Jei reikėdavo kalbėti prieš kameras, jausdavau didžiulį stresą. Vis tik su laiku pripratau, kovojau su savimi, išsitreniravau.

Taigi atsiranda vis naujų iššūkių, kuriuose matai vertę, juos įveiki ir taip per sunkumus augini, stiprini save. Svarbu tiesiog sau atsakyti, ką nori daryti. Nebėgu nuo iššūkių. Mėgstu juos ir prisiimu. Esu ta, kuri greičiau entuziastingai pasako „taip“ nei „ne, aš nenoriu“.

[quote author=“O. Bložienė“]Abu su vyru turime savo dalį, dėl kurios galime nesitarti ir leisti savo nuožiūra. Nekontroliuojame vienas kito išlaidų. Pasitikime vienas kitu ir vadinamoji finansinė neištikimybė mūsų nelanko.[/quote]

– Daugelis įsivaizduoja, kad finansininkai – sausi žmonės: tikslūs, nelankstūs, smulkmeniški, nieko nepadarys ekspromtu, gerai nepasvėrę. Paneigtumėte šį mitą?

– Tai tikrai mitas. Viskas priklauso nuo asmenybės. Mano nuomone, tie žmonės, kurie galvoja apie pinigus, galvoja apie savo kasdienybę ir ateitį. Tai mitas, kurį reikia sugriauti (nusijuokia).

– Sako batsiuvys be batų. O Jūsų – asmeninių finansų ekspertės, šeimos biudžetas visada sustyguotas?

– Su vyru susituokėme gana vėlai – jau turėdami savo finansinių įsipareigojimų, savo turtą, savo pajamas. Kaip ir kiekviena šeima, derinomės dėl bendrų tikslų, prioritetų. Abu turime laisvę turėti savo dalį, dėl kurios galime nesitarti ir leisti savo nuožiūra. Svarbu tai, kad sutariame dėl metinių, vidutinio laikotarpio planų, bendrų finansinių tikslų. Mes suplanuojame savo metines išlaidas ir sutariame, kas ką apmokės. Nekontroliuojame vienas kito išlaidų. Pasitikime vienas kitu ir vadinamoji finansinė neištikimybė mūsų nelanko.

– O Jūs parduotuvėse ieškote nuolaidų?

– Kaip tik kalbėjomės su seserimi ir aš jai sakiau, kad neprisimenu, ar esu ką nors pirkusi be nuolaidos. Ypač drabužius, avalynę, buities dalykus. Žinau, ko man reikia, ir sąmoningai ieškau nuolaidos arba laukiu laikotarpio, kada jos bus. Niekada neperku nei batų, nei drabužių už visą kainą. Niekada (šypteli). O kalbant apie maistą, nesistengiu vaikytis nuolaidų. Dažnai perku internetu. Tai sutaupo ir laiko, ir pinigų. Perku tai, kas man reikalinga, o ne tai, kam taikoma nuolaida, nes produktas su nuolaida anaiptol ne visada panaudojamas.

– Pirktumėte suknelę už kelis šimtus eurų?

– Ne, nepirkčiau. Nebent tai būtų mano vestuvinė suknelė (juokiasi). Tačiau paprastai progai nepirkčiau. Man neatrodo protinga išleisti kelis šimtus eurų drabužiui, kurį vilkėsi kelis kartus. Be to, su seserimi keičiamės drabužiais. Juokaujame, kad turime vieną spintą.

– O kam pinigų negailėtumėte ir jokių akcijų neieškotumėte?

– Man visada svarbu šeimos atostogos, patogumas, nes keliaujant su vaikais labai svarbu turėti atostogas, o ne dar vieną darbą, po kurio grįžus reikia atostogų ir namie, kad pailsėtum. Per atostogas noriu kokybiškai leisti laiką, o ne rūpintis buitimi. Niekad negaila atostogoms, vertingiems renginiams, mokslams, teatrui. O dėl daiktų, tai daiktai turi tarnauti žmogui – ne atvirkščiai. Neinu namie aplink kokį daiktą ir jo nepuoselėju. Daiktų paskirtis – daryti mūsų gyvenimą patogesnį.

– Jūsų sesuo Beata žinoma kulinarė. O Jūs ar mėgstate gaminti?

– Nevengiu ir mėgstu, bet dabar tai daugiau yra mano pareiga. Gaminu šeimai beveik kiekvieną dieną. Maisto gaminimas nėra mano talentas. Labiau esu praktiška, racionali. Stengiuosi laikytis vieno puodo strategijos arba netgi vieno puodo kelioms dienoms. Vis tik suktis virtuvėje man malonu, bet knygos, kaip Beata, neparašyčiau (skambiai juokiasi).

Virtuvėje nesu didelė subtilybių, atradimų, įdomybių ieškotoja. Žinoma, mėgstu ne vien lietuvišką virtuvę. Europietišką, tailandietišką irgi. Tad pagaminu ką nors ir iš šios operos. Eksperimentuoti mėgsta vyras. Jis – mano parama virtuvėje (nusišypso).

[quote author=“O. Bložienė“]Atsiranda iššūkių, kuriuose matai vertę, juos įveiki ir taip per sunkumus augini, stiprini save.[/quote]

– Kokie svarbiausi Jūsų gyvenimo priesakai?

– Visada savęs klausiu, ar aš darau tai, ką noriu daryti. Dar – nesigailėti, ką padarei. Geriau pasimokyti, jeigu suklydai. Labai nemėgstu savigraužos ir stengiuosi jos išvengti. Daugiau vadovaujuosi sveiku protu.

Gyvenime laikausi katalikiško principo nesielk su kitu taip, kaip nenorėtum, kad su tavimi elgtųsi. Visada apie tai pagalvoju. Juk esame bendrame rate. Kažkada būtinai vienu ar kitu kampu susidursime. Dabar gali būti vienoje pozicijoje, kitąkart būsi kitoje. Stengiuosi, kad mano veiksmai būtų ilgalaikiai, tvarūs. Visada pagalvoju, ar tai, ką darau, nepakenks kitam.

Taip pat labai svarbu klausyti savęs, žinoti, ko nori, kad paskui nereikėtų sakyti, jog nenorėjau, bet mane privertė. Turime patys būti tvirti dėl savo sprendimų.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video