Šiai merginai ribų nenubrėši

Kur šios merginos galimybių ribos, aš nė nedrįstu spėlioti. Tik visiškas naivuolis ryžtųsi jai tas ribas nubrėžti. Regis, iššūkiai kėdainietei Akvilei ZUBERNYTEI (23 m.) yra tapę tiesiog kasdienybe, o iš komforto zonos grakščiu žingsniu ji žengia dažniau nei daugelis mūsų. Dar studijų metais pradėjusi dirbti žymiajame „Microsoft“, o dabar įspūdingą karjerą tęsianti kitoje globalioje IT kompanijoje, Akvilė kelia sau ambicingus tikslus. Sakysite, jai sekasi? O aš manau, kad Fortūnai šios merginos gyvenime atiteko tik antraplanis vaidmuo. Atkaklus, ryžtingas ir tvirtas charakteris, į ištvermės ir uolaus darbo reikalaujančius, tačiau sparčiai auginančius pokyčius tarsi į saulę besistiebianti asmenybė – štai Akvilės sėkmės paslaptis.

– Akvile, Tave pažįstu kaip itin aktyvią ir veiklią merginą dar nuo mokyklos laikų. Prieš kelias savaites pagaliau sulaukėme karantino pabaigos. Jei pasakytum, kad pasaulį tarsi į sustingusio laiko kapsulę įtraukusi pandemija pajėgė sustabdyti ir Tave, likčiau labai nustebusi (šypteliu). Sakyk, ar trys karantino mėnesiai pakeitė Tavo kasdienybę?

– Labai smagu, kad taip manai (atsako šypsena). Na, pastarieji trys mėnesiai vienaip ar kitaip paveikė kiekvieno iš mūsų kasdienybę, įskaitant darbo pobūdį bei laisvalaikio praleidimą.

Kalbant apie darbą, didelio skirtumo tikrai nepajutau, kadangi pastaroji darbovietė suteikdavo visas galimybes dirbti bet kada ir iš bet kur, o ir didžioji dalis mano kolegų būdavo iš užsienio, tai visa komunikacija, susirinkimai vykdavo per nuotolį – vaizdo skambučiais, o darbas iš namų jau buvo tapęs artimu.

Be to, taip sutapo, kad prasidedant pandemijai jau buvau pradėjusi planuoti keletą pokyčių gyvenime, o vienas iš jų buvo darbovietės keitimas, todėl pirmoji karantino diena Lietuvoje kartu buvo ir pirmoji mano darbo diena naujoje kompanijoje. Dėl šios priežasties taip išėjo, kad karantinas tapo tik dar veiklesnio periodo pradžia (šypsosi).

O jei kalbėtume apie laisvalaikį, tai visus suvaržymus išties pajutau, bet žvelgiau pozityviai – nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Kadangi esu baigusi dailės mokyklą, tai prisiminiau seną pomėgį tapyti, daugiau laiko skyriau poilsiui, sau pačiai, maisto gaminimui, knygų skaitymui, o veiklas, kurios vykdavo už namų ribų (sportas, barai/kavinės/restoranai, pasivaikščiojimai, apsipirkinėjimas), buvo galimybė perkelti į namus ar gamtą, todėl nė su viena iš jų nereikėjo atsisveikinti (nusišypso).

– Prisimenu, kai kalbėjomės vasarą prieš prasidedant Tavo studijoms ISM Verslo ir ekonomikos universitete, kur įgijai tarptautinio verslo ir komunikacijos specialybę. Tada tiesiog spirgėte spirgėjai pradėti naują gyvenimo etapą, nes čia, Kėdainiuose, Tavo veržliai asmenybei, man regis, jau buvo per ankšta. Ar studijos, kaip ir tikėjaisi, atvėrė platų galimybių horizontą? Kas būtent studijų metu padėjo tvirtus pamatus Tavo ateičiai?

– Kalbant apie įgytą tarptautinio verslo ir komunikacijos specialybę, tai kaip tik gegužės pabaigoje apsigyniau bakalaurą ir pagaliau drąsiai galiu sakyti, kad esu ISM alumni (nusišypso). Bet atsakant į Tavo klausimą, tai šios studijos išties atvėrė daug galimybių.

Universitete susipažinau su begale veržlių bei veiklių žmonių, pasisėmiau daug naudingų žinių ir sugebėjau labai anksti save realizuoti bei suprasti, kas aš esu, kuo noriu būti ir ką turiu padaryti, kad tai pasiekčiau.

Žinoma, čia didelę įtaką turėjo ir mano pačios asmenybė, nes niekad nenustygdavau vietoje ir jau po kelių mėnesių universitete puoliau užsiiminėti praktikomis bei ieškoti savęs bandydama užimti skirtingas pozicijas, veiklų kryptis. Bet pagrindinis „lūžis“, kuris lėmė visą įvykių sūkurį mano gyvenime, padėjo tvirtus pamatus ir po kurio viskas sekė iki pat dabar, tai buvo gautas rinkodaros asistentės praktikos pasiūlymas iš „Microsoft“ būstinės Lietuvoje (UAB „Microsoft Lietuva“) 2017 metų pabaigoje. Tai buvo viso ko pradžia.

– Nors esi dar labai jauna, bet drąsiai brėži sau ambicingus tikslus ir Tavo CV jau dabar įspūdingas. Papasakok kėdainiečiams, kur dirbi, kokios Tavo pareigos ir kasdienės profesinės užduotys.

– Šiuo metu dirbu globalioje 45 biurus visame pasaulyje turinčioje skandinavų technologijų ir skaitmeninės transformacijos paslaugų įmonėje „Crayon“. Tai yra vienas iš Top 10 „Microsoft“ partnerių visame pasaulyje. Ši įmonė, be „Microsoft“, dar dirba su tokiais gamintojais kaip „Google“, „Amazon“ ir „Facebook“.

[quote author=“Akvilė“]Visada be galo baisu išeiti iš komforto zonos, nes niekad negali žinoti, kas tavęs laukia. Bet juk geriausi ir gražiausi dalykai dažniausiai ir nutinka tada, kai sugebi suimti save į rankas ir eiti ten, kur yra svetima ir nežinoma.[/quote]

„Crayon“ visai neseniai atėjo į Baltijos šalis, tad yra naujas žaidėjas Lietuvos, Latvijos ir Estijos rinkose, o didžioji dalis dabartinių „Crayon“ darbuotojų Lietuvoje yra buvę „Microsoft Lietuva“ specialistai. Taip pat labai glaudžiai dirbame su pačiu „Microsoft“, todėl dažnai tenka komunikuoti su buvusiais kolegomis (džiaugiasi).

Šiuo metu esame devynių žmonių komanda per tris šalis. O aš užimu marketingo ir pardavimų įžvalgų vadybininkės Baltijos šalims poziciją. Esu atsakinga už marketingo strategiją, planą, jo įgyvendinimą visose trijose šalyse. Darbas be galo įdomus, kadangi turiu retą galimybę būti pirmu žaidėju tokios didelės kompanijos žaidime. Čia viską statome nuo nulio ir per pastaruosius 3,5 mėnesio labai daug ko išmokau, prisiliečiu prie beveik visų marketingo subtilybių bei elementų (viešieji ryšiai, reklama, tiesioginis, skaitmeninis marketingas ir t. t.). Taip pat glaudžiai dirbu su pardavimų komanda bei padedu jiems kasdieniuose darbuose tam, kad užtikrintume dar kokybiškesnį klientų poreikių patenkinimą, suprastume iššūkius, su kuriais jie susiduria, ir padėtume juos išspręsti, pagelbėtume visais skaitmenizacijos klausimais.

– Skamba įspūdingai! Prie kokio įsimintiniausio projekto teko dirbti?

– Įsimintiniausias projektas tikriausiai buvo Amsterdame. Pabaigusi praktiką „Microsoft“ būstinėje Lietuvoje, taip pamilau įmonę, jos darbo kultūrą bei žmones, kad pažadėjau sau, jog ten sugrįšiu ir užsibrėžiau tai padaryti. Po šio pažado kita pozicija buvo „Microsoft“ būstinėje Amsterdame. Kai tik nuvykau ten darbuotis, pirma iš man paskirtų užduočių buvo dirbti su žmogumi, kuris buvo atsakingas už pasaulinį lyderių suvažiavimą Amsterdame apie dirbtinį intelektą „World Summit AI“. Tai buvo tikrai didžiulio masto renginys.

Pačiame „Microsoft Netherlands“ priklausiau rinkodaros komandai (buvau marketingo komunikacijų praktikantė), kurios vienam projekto vadovui ir padėjau su šiuo renginiu. Po mėnesio, kai jau turėjo vykti renginys, projekto vadovas išvyko atostogų ir paliko mane būti atsakingą už „Microsoft“ tame renginyje. Tai buvo nepakartojama patirtis, o išreikštas pasitikėjimas manimi, pasiekti rezultatai privertė šokinėti iš laimės ir pažadino manyje visą motyvaciją (nusišypso).

– Neįtikėtina patirtis! Matau, jog nesi iš tų, kurie laukia tinkamo laiko ir aplinkybių – gyvenimo galimybes surandi pati. Tai anksti išsiugdytas atkaklumas bei įžvalgumas ar dangaus duotas charakterio bruožas?

– Manau, teisingo atsakymo nėra. Abi priežastys yra tarpusavyje susijusios ir persipinančios. Nuo pat mažens buvau be galo veikli, veržli, dalyvaudavau įvairiausiuose projektuose, renginiuose bei lankiau muzikos ir dailės mokyklas.

Manau, kad tai padėjo išsiugdyti atkaklumą bei įžvalgumą, tačiau charakteris irgi prisidėjo, kadangi niekad niekas manęs neversdavo ko nors daryti, aš pati savo noru įsitraukdavau į veiklas ir vienu metu užsiimdavau tokiu kiekiu veiklų, kad, pamenu, mano diena mokykloje atrodydavo taip: nuo 8 val. pamokose iki pat vėlyvo vakaro projektuose bei praktiškai naktį ruošiamų mokykloje užduodamų namų darbų. Tėvai skatino mažinti veiklos kiekį. Jie bijojo, kad neišlaikysiu egzaminų, bet tai tikriausiai tik dar labiau sužadino mano užsispyrimą ir dar labiau paskatino įrodyti, kad galiu viską. Rezultatas – puikiai išlaikyti egzaminai ir įgyvendinti visi projektai (šypsosi).

– Taip, tai būtent ta Akvilė, kurią ir prisimenu (šypteliu džiaugdamasi neišsemiama pašnekovės energija ir didžiuodamasi jaunos kraštietės atkaklumu). Ar žinai, ką reiškia abejoti savo jėgomis, būgštauti: „Oi, gal per daug užsimojau, nesugebėsiu…“? O gal tokios mintys ir yra kliūtis, trukdanti mūsų svajonėms virsti tikrove, todėl abejonėms niekad neleidi tarpti?

– Tikrai žinau, bet niekada neleidžiu tokioms mintims savęs stabdyti. Visada yra be galo baisu išeiti iš komforto zonos, nes niekad negali žinoti, kas tavęs laukia, o gal nepasiseks ir gailėsiesi, jog priėmei vienokį ar kitokį sprendimą. Bet juk geriausi ir gražiausi dalykai dažniausiai ir nutinka tada, kai sugebi suimti save į rankas ir eiti ten, kur yra svetima ir nežinoma. Jei pabijosi, po to smerksi save ir galvosi, kas būtų, jeigu būtų.

Prisimenu tą laiką, kai turėjau priimti sprendimą išvykti į Amsterdamą. Pati juokaudama dabar sakau, kad teko ne išeiti, bet išskristi iš komforto zonos. Atsisakiau visų savo įsitikinimų, dariau tai, ko sakiau, kad gyvenime nedarysiu: reikėjo sustabdyti studijas, palikti draugus, šeimą, išvykti vienai į visai nepažįstamą šalį ir miestą, o ten praktiškai iš naujo susikurti gyvenimą, susirasti draugų, nes nepažinojau nieko, o kadangi važiavau dirbti, tai jokių bendraamžių studentų nesutikau. Be galo bijojau, bet tai buvo vienas geriausių sprendimų, kuriuos esu priėmusi ir iki dabar sau dėkoju bei didžiuojuosi pati savimi. Atrodo, kad tas jausmas tau pačiam suteikia tiek daug, jog pradedi tik dar labiau savimi tikėti ir suprasti, kad tu gali viską. Dabar, kai atsigręžiu atgal, rodos, net nesitiki, kad aš tai padariau. Kelia šypseną pats faktas, jog nepabijojau.

[quote author=“Akvilė“]Būna smagu, kai pasieki komforto tašką, supranti, kad pasiėmei viską, ką galėjai, bet tas smagumas tęsiasi tikriausiai savaitę. Po to jau pradedu spurdėti, imtis iniciatyvos ir susigalvoju naujų projektų ar veiklų. Nepasakyčiau, kad draugauju su rutina.[/quote]

– Tikiu, jog esi sau priklijavusi perfekcionistės, siekiančios tik maksimalaus rezultato, epitetą (nusijuokiu). Ar tokiems žmonėms irgi pasitaiko nesėkmių? Kaip į jas reaguoji ir kaip atsitiesi?

– Tikrai taip. Būna visko, tačiau profesinėje veikloje kol kas nesu turėjusi didelių nesėkmių. Būna, jog „užpuola“ abejonės, nepasitikėjimas savimi, mintys, kad esu per silpna vienai ar kitai užduočiai, bet per visą šį laiką išmokau suimti save į rankas, atsitiesti ir pasiekti norimų rezultatų, o tada grįžta ir pasitikėjimas, ir kiti siekiai (šypsosi).

– Ar įsivaizduoji savo gyvenimą be iššūkių – kaip ramią tėkmę komforto zonoje?

– Ne… Net įvardinu tai kaip problemą (juokiasi). Būna smagu, kai pasieki tą komforto tašką, supranti, kad pasiėmei viską, ką galėjai, ir gali ramiai gyventi, bet tas smagumas tęsiasi tikriausiai savaitę. Po to jau pradedu spurdėti, imtis iniciatyvos ir susigalvoju naujų projektų ar veiklų. Nepasakyčiau, kad draugauju su rutina (šypsosi).

– Kada nors leidi sau nieko neveikti, tiesiog nuobodžiauti? Ar reikia tokių akimirkų veikliems žmonėms?

– Tikrai taip! Tokios dienos ar vakarai būtini. Poilsis yra be galo svarbus. Esu ne kartą turėjusi vadinamąjį lūžį, kai, atrodo, leki leki ir net nebepastebi, kaip bėga dienos, iki kol galutinai „išsikrauni“, o tada visos emocijos vienu metu sprogsta lauk.

Poilsis būtinas tam, kad atsiribotum nuo visų rūpesčių ir leistum sau atsikvėpti. Privalo būti vadinamasis work&life balance (darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra – aut. past.), nes be jo gali įsisukti į tokią rutiną, kai net nepastebėsi, jog pavirtai robotu, veikla, kuria užsiimi, jau nebeteikia jokio džiaugsmo, o pats pamiršai, ką reiškia mėgautis mažais dalykais ir tiesiog būti laimingu.

– Kaip leisdama laisvalaikį mėgaujiesi labiausiai?

– Sportas, laikas su draugais, šeima, pasivaikščiojimai mieste, gamtoje, buvimas prie ežero, jūros, gaminimas, knygų skaitymas, keliavimas bei SPA procedūros namuose.

– Laikas – turbūt brangiausias resursas, kurį kiekvienas turime. O Tu sugebi jį puikiai išnaudoti ir sustyguoti. Kokių patarimų turėtum tiems, kurie skundžiasi niekada nieko nespėjantys?

– Na, kartais valandų paroje stinga ir man pačiai, tačiau sėkmė yra tinkamai sudėlioti prioritetai. Tik tada sugebėsi kokybiškai atlikti darbus bei viską suspėti. Turi įvertinti, kas tikrai yra svarbu, skubu, kas gali palaukti, o kas gal net nevertas tavo laiko. Vieniems puikiai sekasi „multitaskinti“ (tuo pačiu metu daryti daug užduočių – aut. past.), tačiau aš manau, kad tai dažnai kenkia veiklų kokybei ir galiausiai supranti, jog nei vieno, nei kito darbo iš viso nepadarei arba padarei blogai.

– Kas įkvepia tokius veiklius žmones kaip Tu? Nors jei nuoširdžiai, manau, jog daugeliui bendraamžių nuostabiu įkvėpimu galėtum būti Tu pati, bet visgi – kas žadina Tavo smalsumą gyvenimui?

– Labai ačiū už tokią nuomonę (nusišypso). Visada turiu tikslą bei viziją, kur ir kuo noriu būti bei ką veikti. Ta vizija man neleidžia sustoti ir veikia kaip „varikliukas“. Visad bandau į savo kasdienybę įvesti ką nors naujo, o tai žadina mano smalsumą ir neleidžia užsistovėti vietoje, skatina toliau mokytis bei tobulėti.

– Nuo ko prasideda sėkmė? Nuo didelių svajonių? O gal kaip tik svajoti reikia mažais žingsneliais?

– Geriausia yra turėti didelę ir aiškią svajonę, matyti savo tikslą bei įsivaizduoti save jį pasiekus. Tada seka etapų, kuriais tą tikslą pasieksi, dėliojimas. Turi aiškiai nusistatyti, kokiais laipteliais keliausi tikslo link. Taip pasiekus kiekvieną iš laiptelių motyvacija nedings, aiškiai matysi, kaip artėji prie savo svajonės, ir tai tik dar labiau skatins tave judėti.

– Akvile, ar galėtum sakyti, jog gyveni taip, kaip svajojai, kai tą paskutinę vasarą kroveisi daiktus ir iš Kėdainių į Vilnių patraukei įgyvendinti didžiųjų savo lūkesčių? O gal dabartinė tikrovė pranoko Tavo, anuomet dar tik būsimos studentės, svajones?

– Atvykus į Vilnių mano akys tiesiog žibėjo nuo čia esančių galimybių. Mano asmenybei Vilnius puikiai tiko ir patiko. Nepaisant to, kad tuo metu buvau dar be galo naivi, visad norėdavau aprėpti bei pasiekti daug, matydavau save ateityje kaip „karjeristę“, vaikštančią su kostiumėliu. Bet kad ir kaip bebūtų, dabartinė tikrovė pranoko mano lūkesčius – nesitikėjau, kad čia, kur esu dabar, būsiu taip anksti.

– Labai dėkoju už šį pokalbį. Jaučiuosi, tarsi po kelionės greituoju traukiniu (šypteliu). Linkiu, kad tavasis vidinis varikliukas ir toliau nesustotų.

Tikiuosi, mudviejų pašnekesys įkvėps jaunuosius kėdainiečius ir jie patikės, jog, kaip sakė rašytojas Laurent Gounelle‘is, vienintelės ribos yra tos, kurias sau patys nusibrėžiame. O Tu – puikiausias pavyzdys, kad žmogaus atkaklumui jokie siekiai nėra per dideli.

Tad, mieli skaitytojai, užtenka svajonių gyvenimą gyventi tik mintyse. Nebijokime nuolat smalsiai pasidairyti už komforto horizontų, nors tai nepatogu, baugina ir reikalauja jėgų, kurių nė nenumanome turintys. Vis tik kopti į troškimų viršukalnę verta, nes iš įveiktų aukštybių mums atsiversianti gyvenimo panorama pranoks bet kokius išsvajotuosius lūkesčius.