Hrozi kaime bomba pražudė beveik pusę gyventojų

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei‘ iš Hrozi, Ukraina

„Man 31-eri, gelbėtoju dirbu jau 12 metų ir esu daug ką regėjęs, ypač per šį karą, tačiau tai, ką pamatėme čia, taip mane sukrėtė, jog po darbo susiverčiau visą butelį degtinės, tačiau matytų vaizdų košmaras vis vien persekiojo visą naktį“, – sakė Charkovo gelbėtojų komandos narys Sergejus Parchomenko. Į Hrozi kaimelį, nutolusį 85 kilometrus nuo Charkovo, gelbėtojai atvažiavo labai greitai, tačiau sprogimo epicentre buvusiems padėti nebegalėjo. Mat priešo paleista galinga bomba „Iskander“ į dalis sudarkė visus, kas buvo atėjęs į gedulingus pietus.

Bomba akimirksniu pražudė 51 asmenį, medikų pagalbos prireikė vien tiems penkiems asmenims, kurie sprogimo metu buvo gretimoje parduotuvėje. Visi jie yra sunkiai sužeisti, gydytojai kovoja dėl jų gyvybės.

Tragedija nutiko buvusiame vaikų darželyje. Jį prieš keletą metų nupirkęs verslininkas viename pastate įkūrė parduotuvę, o kitame nedidelę kavinukę. Pastaroji dažnai veikdavo vien savaitgaliais, o pilna būdavo tik joje rengiant vestuves ar gedulingus laidotuvių pietus.

Mat Hrozi kaimelis yra mažytis, iki karo jame gyveno 330 žmonių, o prieš tragediją kiek daugiau nei šimtas. Kaimas okupacijoje išbuvo septynis mėnesius, o dabar yra 35 kilometrai nuo fronto linijos, esančios ties Kupiansko miestu.

Įdomu tai, jog priešui traukiantis penktadalis Hrozi gyventojų pabėgo kartu su okupantais, nes buvo tapę kolaborantais – Maskvos talkininkais. Kaime dabar spėliojama, kad kažkas iš vietinių gyventojų, slaptas priešų sąjungininkas, pranešė okupantams apie minėtus gedulingus pietus ir prišaukė nelaimę.

Rusijos kariai greičiausiai manė, kad kavinėje bus daug ukrainiečių kovotojų, susirinksiančių į kariūno Andrejaus Kozirio perlaidojimą, tačiau kavinėje buvo vien civiliai kaimiečiai.

47 metų A. Koziris dvejus metus iki karo kartu su žmona ir sūnumi gyveno bei uždarbiavo Lenkijoje, tačiau Rusijai pradėjus puolimą nusprendė grįžti ginti tėvynę. Į kariuomenę savanoriu įstojo ir vyriškio sūnus, tačiau abu buvo pasiųsti į skirtingas fronto vietas.

Prieš metus A. Koziris žuvo, tačiau ilgai nebuvo žinoma, kur jis palaidotas. Neseniai šeimą pasiekė žinia, kad genetiniais DNR tyrimais pavyko nustatyti, jog karys Dnipre yra palaidotas kaip nežinomas asmuo.

Šeima nusprendė karį perlaidoti gimtajame kaime ir į gedulingus pietus pakvietė ateiti visus, kas tik nori. Pusę dviejų visiems susėdus prie stalų atskriejo bomba, kavinę pavertusi griuvėsių krūva.

Per sprogimą žuvo A. Kozirio sūnus, žmona, šios sesuo ir tėvai, o naujai pastatytame name liko vien šuo ir dvi katės.

„Kavinėje sėdėję žmonės žuvo akimirksniu, padėti galėjome tik keliems, buvusiems tuo metu parduotuvėje, vienas iš kurių pasimirė nespėjus atvykti greitosios pagalbos automobiliui“, – pasakojo pirmas į nelaimės vietą atbėgęs kitoje gatvės pusėje gyvenantis 32 metų Sergejus Pletinka.

Šis vyriškis irgi yra kariūnas, o tuo metu iš fronto buvo grįžęs trumpoms atostogoms.

„Sprogimas buvo toks galingas, kad smūgio banga mane nusviedė tris metrus į šoną ir atsitrenkiau į garažo duris“, – pasakojo S. Pletinka.

Į gatvę iš kiemo išbėgęs vaikinas pamatė šalia tėvų namo du pargriuvusius kariškius kruvinais veidais.

Šie sustojo pakelėje ketindami apsipirkti parduotuvėje, jiems išlipus iš mašinos atlėkė raketa, o sprogimo banga kareivius pargriovė. S. Pletinka kareiviams išnešė binto ir jodo aptvarstyti žaizdas ant veido, o pats nubėgo prie kavinės.

„Tuos kelis asmenis, kurie judėjo, nunešėme ant žolės, o dauguma buvo suplėšyti į gabalus. Matyti taip sudarkytus pažįstamus žmones buvo nepakeliama, ašaros bėgo, nieko nebemačiau ir pasitraukiau į šoną, kad netrukdyčiau atvykusiems medikams bei gelbėtojams“, – pasakojo vaikinas.

„Mano broliui Aleksandrui sekmadienį turėjo sukakti septyniasdešimt metų, tą ketvirtadienio rytą jisai dviračiu buvo atvykęs pas mane į už penkių kilometrų esantį Ševčenkovo miestelį ir susitarėme, kad jubiliejų kartu su žmonomis nueisime švęsti į kavinę Hrozoje“, – pasakojo Leonidas Gluško. Prieš pietus Aleksandras atsisveikino ir išvyko namo, pasakęs, kad skuba į šermenis.

Išgirdęs sprogimą ir sužinojęs, kur jis įvyko, L. Gluško suskubo skambinti broliui, tačiau šis neatsiliepė. Atsiliepė jo žmona Halina, kuri ašarodama pasakė, jog žuvo ne tik vyras, bet ir 46 metų duktė Svetlana Platonenko, kuri kartu su tėvu buvo kavinėje.

Svetlana buvo kaimo pažiba, nes vienintelė aukso medaliu baigė vidurinę mokyklą. Tačiau mergina karjeros esą nepadarė, liko gyventi su tėvais ir dirbo buhaltere. Vyras dirba tolimųjų reisų vairuotoju, tragedijos dieną buvo išvykęs, todėl irgi liko gyvas.

Brolio žmona gyva liko todėl, kad tą popietę prastai jautėsi ir nusprendė pasilikti namie. Pasisekė ir 41 metų Natašai Berezanec, kuri dirba buhaltere gretimame kaime. Ji ketino eiti į kavinę kartu su šešiolikamečiu sūnumi Dima. 

„Pykau ant darbdavio, jog mane visą valandą užlaikė ir vėluoju į šermenis, bet dabar norisi jam išbučiuoti rankas, nes likau gyva ir aš, ir sūnus“, – kalbėjo moteris.

„Lovoje gulinėjau ir žaidžiau telefone, kai pasigirdo kurtinantis driokstelėjimas ir ėmė dužti langų stiklai. Paskambinau tėčiui į frontą, o šis pasakė kuo greičiau bėgti pas gimines į kaimo pakraštį, nes bijojo, kad į kavinę atskris dar kelios raketos“, – pasakojo paauglys.

Priešai dažniausiai taip daro – po minutės ar kelių į sprogimo vietą pasiunčia dar vieną ar kelias raketas, kad pražudytų pagalbon atskubėjusius žmones. Tą kartą daugiau raketų neatskrido, bet užtat net šešios bombos aplink Hrozi kaimą sprogo kitą dieną, kai į tragedijos vietą rinkosi aukų artimieji bei žurnalistai.

Užkalbinau netoli griuvėsių stovinčias tris moteris, viena iš kurių raudojo, o dvi ją ramino. Paaiškėjo, jog raudančioji dirbo sugriautoje parduotuvėje, tačiau vakar buvo ne jos pamaina, todėl liko gyva. Moteris verkė dėl sunkiai sužeistos kolegės ir žuvusių kaimynų, mat su visais buvo pažįstama nuo vaikystės.

„Kas kelias dienas dabar mums iš fronto atveža Rusijos karių lavonus ar tai, kas yra iš jų likę ir turime juos tvarkingai perdėti į specialius maišus bei sudėti į šaldytuvus, kad vėliau būtų galima iškeisti į žuvusių mūsų karių palaikus“, – pasakojo gelbėtojas S. Parchomenko.

Anot vaikino, į rusų lavonus gelbėtojai žiūri kaip į nekenčiamą okupantą ir nusipelniusį tokios mirties.

Tai, ką pamatė čia, Hrozi kaime, buvo visai kas kita, nes tai ne kariai, kurių mirtis fronte yra natūralus dalykas.

Žuvo civiliai, paprasti, vargani kaimo žmonės, suėję pagerbti perlaidoto kariūno atminimą. Gelbėtojas rusų sprendimą paleisti raketą į tokį renginį pavadino nesuvokiamu nusikaltimu, nes žuvo visi kai kurių šeimų nariai, o dauguma kūnų buvo tiek sudarkyti, jog turėjo rinkti jų dalis po mažą gabaliuką.

Griuvėsių valymo pabaigoje viską esą atsargiai šlavė šluotele, kad nepražiopsotų kokios menkos kūno dalelės, nes jos bus reikalingos DNA tyrimams ir tam, kad nors kažkas būtų įdėta į karstą, o giminaičiai turėtų ką palaidoti.

„Norisi verkti kartu su raudančiais Hrozi žmonėmis, norisi keršyti okupantams, norisi prašyti mūsų karių nesigailėti tų išsigimėlių, norisi rėkti Vakarų politikams – ko snaudžiate, kodėl vėlinate ginklų tiekimą, kodėl nepadedate sudoroti Putino“, – taip savo skausmą ir pyktį liejo S. Parchomenko, asmeniškai pažinojęs visus žuvusiuosius.