„Gyvenime duris atidarau koja, jei jos neatsidaro rankomis“

Agnė Vėžauskė (31 m.) gimė Zarasuose, augo Kėdainiuose, tačiau jau dvylika metų gyvena Klaipėdoje.  Tačiau tai – ne paskutinė stotelė, kurioje pasilikti ketina jauna ir veržli moteris. Šiandien Agnė svajoja apie gyvenimą šalyje, kurioje nuolat šviečia saulė, o oro temperatūra niekada nenukrenta žemiau 15 °C.

Baigusi mokyklą Agnė su skaudančia širdimi ir ašaromis akyse paliko Kėdainius ir išvyko į  pajūrį, kur vėliau atrado savo tikrąją meilę, sukūrė gražią šeimą ir pasinėrė į aktyvų bei kartais spontanišką gyvenimo būdą.

Maža mergaitė dideliame mieste

– Agne, visą gyvenimą svajojote apie teisę, tačiau tuo metu teisininkų buvo tiek, kiek dabar vadybininkų. Kaip atsitiko, kad pasirinkote priešingą teisininkei specialybę – socialinę pedagogiką?

– Žinojau, jog tuo metu teisininkų tikrai netrūksta. Tada mama pasiūlė rinktis socialinę pedagogiką, tačiau man pedagogo profesija visada buvo tolima. Po tokio mamos siūlymo galvojau, kad greičiau būsiu balerina, bet tikrai ne pedagogė. Tačiau kartais likimas pakiša koja ir nutinka visai ne taip, kaip nori ar tikiesi.

– Po mokyklos baigimo daugelis trokšta pabėgti nuo tėvų, išvykti studijuoti į kitus miestus. Tačiau jums teko kur kas sunkesnė lemtis – vykti net į miestą pajūryje. Kodėl taip priešinotės vykti į Klaipėdą?

– Tėvai kategoriškai liepė vykti mokytis į šį miestą. Klaipėdoje man buvo sudarytos visos sąlygos gyventi ir mokytis. Pildydama stojimo į universitetą dokumentus patyliukais, tėvams nieko nesakiusi, įrašiau ir Vilnių. Slapčia vyliausi, jog įstosiu ten. Tačiau sakoma, kad ko labiausiai nenori, tas nutinka. Turbūt ne veltui taip atsitiko ir man… Įstojau į kolegiją Klaipėdoje, socialinę pedagogiką.

– Koks pirmas įspūdis, kai sužinojai, jog teks vykti ten, kur labiausiai nenori?

– Tiesiog tą dieną, kai reikėjo atiduoti dokumentus, aš verkiau ir pykau, priešinausi ir šaukiau, kodėl mane tėvai nori ištremti į vokiečių kraštą. Man tai buvo toks svetimas miestas… Puikiai atsimenu, kai jau vykau autobusu į Klaipėdą ir raudojau. Šiandien šiek tiek juokinga, kai tai prisimenu (šypsosi).

– Ar greitai apsipratote naujame mieste?

– Mano miestas buvo Kėdainiai, todėl čia iš pradžių jaučiausi kaip maža mergaitė dideliame mieste, tačiau po kelių savaičių studijų supratau, kad šis miestas yra tiesiog tobulas, sukurtas ne automobiliams, bet žmonėms.

Iš pradžių, žinoma, buvo sunku. Miestas svetimas, žmonės taip pat svetimi. Laikausi nuomonės, jog reikia eiti per gyvenimą ir duris atidaryti kojomis, jei jos neatsidaro rankomis. Vadovaudamasi šia gyvenimiška taisykle, supratau, jog galiu gyventi ir džiaugtis teikiamais gyvenimo malonumais ir šiame mieste.

Taigi pažinusi miestą, supratau, kad jis išdėstytas labai patogiai, čia niekada nėra kamščių, čia nebūtinas transportas, pasikartosiu: miestas tiesiog sukurtas žmonėms. Viskas pasiekiama ranka, todėl automobilis čia beveik nereikalingas.

Namai ten, kur širdis

– Jau bene dvylika metų gyvenate Klaipėdoje. Ar nepasiilgstate Kėdainių?

– Labai dažnai grįžtu į Kėdainius, tai man be proto gražus miestas. Aš net savo draugams apie šį miestą pasakoju, koks jis puikus (šypsosi). Kartais pasiilgstu to gyvenimo ramiame, nedideliame miestelyje. Tačiau reikia pripažinti, jog čia gyventi aš negalėčiau… Esu aktyvi, reikli, energinga, spontaniška moteris, todėl svarstau, jog Kėdainiuose man nebūtų ką veikti, čia negalėčiau savęs realizuoti…

– Agne, ką laikote savo gimtuoju miestu? Esate kėdainietė ar klaipėdietė?

– Klaipėdoje gyvenu jau dvylika metų, todėl jau laikau save klaipėdiete. O mano gimtasis miestas Zarasai. Ten mano širdis dainuoja, ten man ir tvoros žydi (juokiasi). Tačiau ir Kėdainiai širdžiai savas ir žavus miestas. Visi šie trys miestai man artimi, keliantys gražius vaikystės, jaunystės prisiminimus.

Fotosesijose išreiškia save

– Agne, minėjote, jog esate aktyvi, kūrybinga, spontaniška moteris. Ką veikiate gyvenime?

– Gyvenime veikiu daug ir visko. Turiu pasigirti, jog niekada nebuvau bedarbė (juokiasi). Pirmiausia dirbti pradėjau padavėja, šį darbą tiesiog įsimylėjau dėl aktyvaus ir nuolatinio bendravimo su žmonėmis. Vėliau perėjau į draudimo kompaniją. Kai gavau pasiūlymą ten dirbti, man šis darbas asocijavosi su senomis moterimis, kurios gyvenime neturi, ką veikti. Tačiau pradėjusi dirbti draudimo kompanijoje tarsi įgyvendinau savo svajonę – čia susidūriau su teise, apie kurią svajojau baigusi mokyklą.

Na, o šią vasarą ryžausi palikti šį darbą, nes jaučiau, kad greitai tapsiu ta pikta, viskuo nepatenkinta konduktorė. Man šis darbas pradėjo kelti nepasitenkinimą… Grįždavau namo pikta, imdavau skleisti neigiamas emocijas kaip kokia sena „bambeklė“. Suvokiau, jog ilgiau tai tęstis negali… Manau, moteris neturėtų elgtis taip spontaniškai, tačiau šovė mintis, jog turiu mesti šį drbą ir mečiau.

Po to labai greitai sutikau seną gerą pažįstamą, kuris pasiūlė man dirbti garsiausioje Klaipėdoje grožio studijoje pardavimų personalo ir marketingo vadove. Pavadinimas, žinoma, skamba gražiai, tačiau iš tiesų esu ta ūkvedė, kuri viskuo visuomet rūpinasi (šypsosi).

– Tai sritis, kurioje atradote save?

– Šis darbas tapo mano gyvenimu, aš jame ir su juo gyvenu. Tai ta vieta, kurioje jaučiuosi savimi. Kol kas savęs negaliu įsivaizduoti niekur kitur.

– Niekam ne paslaptis, jog fotosesijos – jūsų gyvenimo dalis. Vieni per gyvenimą surengia vos kelias fotosesijas, o štai jūs jose dalyvaujate nuolat.

– Tai mano pomėgis. Kai man į galvą šauna mintis, aš su ja kurį laiką gyvenu ir tada siekiu ją išpildyti. Man patinka save išreikšti per kažką kitą, tai gali būti ir žmogus. Tiesiog man patinka būti kitokia, o fotosesijos sudaro tokias galimybes.

Mano draugai žino, kad idėjų ir spontaniškumo man tikrai netrūksta. Todėl niekas nenustebtų, jei vieną dieną mane išvystų nuskusta galva (juokiasi).

Svajoja apsigyventi kur šilta

– Agne, kokių gyvenime tikslų turite?

– Gyvenime konkrečių tikslų neturiu, tiesiog siekiu niekada neužsistovėti vienoje vietoje ir visada leisti sau išsireikšti. Negaliu pasakyti, kad rytoj kažko nepanorėsiu, o jei taip bus, negaliu savęs stabdyti – būtinai turiu įgyvendinti tai, ko užsigeidžiau.

– O kaip su svajonėmis?

– Mano didžiausia svajonė – susikurti grožio imperiją ir išvažiuoti gyventi ten, kur šilta. Kad ir kaip mylėčiau Klaipėdą, Kėdainius ar Zarasus, Lietuvos oras – ne man. Norėčiau apsigyventi egzotiškoje šalyje. Na, bent tokiame mieste kaip Barselona.

Lady Gaga antrininkė

– Sakoma, jog kiekvienas žmogus kažkur pasaulyje turi savo antrininką. Vienoje fotosesijoje buvote įkūnijusi garsią atlikėją – Lady Gagą. Kada supratote, kad esate į ją panaši?

– Niekada negalvojau, kad esu į ją panaši (šypsosi). Keturmetė fotografės dukra pasakė, kad aš esu Lady Gaga ir taip pradėjome žaisti šį žaidimą. Pradėjome galvoti, kad galbūt tikrai esu šiek tiek į ją panaši… Tačiau esu įsitikinusi, kad daugelį merginų galima padaryti panašių į šią atlikėją. Tas panašumas, mano manymu, yra ekstravagancijoje.

– O ką apie jūsų panašumą į garsią atlikėją mano jūsų draugai, artimieji?

– Jie sako, kad mano trenktumo užtenka, kad būčiau į ją panaši (juokiasi).

– Esate jos gerbėja?

– Negaliu pasakyti, kad esu šios atlikėjos fanė, bet yra dainų, kurios man tikrai patinka. Nesu tokia fanė, kuri galėtų tris naktis miegoti prie arenos, kurioje vyks jos koncertas, durų. Aš geriau pažiūrėsiu per televiziją.

Reikšmingiausias komplimentas – moters

– Agne, esate išties žavi moteris. Ar dažnai sulaukiate komplimentų iš vyrų? Ar nejaučiate pavydžių žvilgsnių iš moterų?

– Reikšmingiausias komplimentas man yra tas, kurį pasako moteris. Yra trijų tipų vyrai: tokie, kurie komplimentus sako, nes reikia sakyti. Kiti išvis nieko nesako ir yra tik maža dalis vyrų, kurie pasako nuoširdžiai. Na, o moteris visada pasakys, kas yra negerai, tačiau jei ji tave įvertina tobulai, tai tada tikrai jautiesi ypatinga.

– Esate pakeitusi ne vieną šukuoseną ir plaukų splavą. Mėgstate eksperimentuoti?

– Mėgstu stebinti. Manau, jog rūbais nieko nenustebinsi. Jei moteris nori nustebinti draugus, kolegas, tai dažniausiai kainuoja didelius pinigus. Įspūdingų, išskirtinių drabužių eilinėse parduotuvėse neįsigysi, o siųsti, kaip minėjau, reikalauja daug išlaidų. Na, o šukuosena – geriausias savo asmenybės išreiškimo būdas.

– Agne, o kokia sau patinkate labiausiai?

– Sau patinku tokia, kokia esu – natūrali: plati šypsena, humoro jausmas, garsus juokas. Nemėgstu savęs, kai užsikraunu rūpesčiais, nereikalingomis problemomis, tokiais atvejais nuo veido dingsta šypsena, to nekenčiu labiausiai. Man patinka be proto daug šypsotis ir juoktis. Visi įpratę mane matyti tokią: geros nuotaikos, energingą, plačiai besišypsančią.

– Kas gyvenime jums teikia daugiausia džiaugsmo?

– Šeima ir draugai. Tai, ko niekada nenusipirksi už jokius pasaulio pinigus. Man tai patys švenčiausi dalykai Žemėje.

– Dėkoju už pokalbį.