Gydytojos iššūkis – darbas karo stovykloje

Pelėdnagių ambulatorijos šeimos gydytoja Rasa MASILIONĖ vaikystėje karštai troško tapti trapia balerina ir scenoje žėrėti virtuoziškais sukiniais. Svajonė liko svajone. Kai teko nulemti savo ateitį ir pasirinkti profesiją, Rasa be ilgų svarstymų pasekė draugę ir įstojo į mediciną. Gydytojos duona jai dovanojo kur kas didesnio adrenalino nei būtų galėjusi „Gulbių ežero“ premjera pasaulinėje scenoje. Rasa tapo ne tik šeimos gydytoja, bet įgijo ir karo gydytojo kvalifikaciją. Gydė žmones ne tik Lietuvoje, tačiau ir Irake – netoli švilpiant kulkoms bei tūžmingai šėlstant karo šmėklai.

– Medicina buvo nuo jaunų dienų apgalvotas pasirinkimas ar stuktelėjo tik atėjus metui rinktis profesiją?

– Tikrai nemaniau, kad tapsiu gydytoja. Vaikystėje norėjau būti balerina ir daugiau niekuo, bet buvau aukšta, tad anksti tapo aišku, kad šiai svajonei išsipildyti nelemta. Paskui svajonių profesijos nebeturėjau. Norėjau tokio darbo, kuriame galėčiau daug bendrauti su žmonėmis. Visi dalykai mokykloje sekėsi labai gerai. Mąsčiau apie psichologiją. Į mediciną pasukau bendraklasės draugės dėka. Ji stojo į mediciną. Aš pamaniau, kodėl gi ne? Abi įstojome. Sprendimo tikrai nesigailiu. Labai džiaugiuosi savo darbu.

– Nebaugino bemaž didžiausia pasaulyje atsakomybė – išsaugoti žmogaus gyvybę?

– Specialybę renkiesi būdamas jaunas – nežinai visko apie ją. Kitavertus, bijai vilko – neik į mišką. Bet kokį darbą dirbdamas turi atsakomybių, turi gerai atlikti darbą, tad nebaugino.

– Gydytojams tenka sunki užduotis – ne tik gydyti pacientą, bet neretai ir išklausyti jo gyvenimo vargus. Negatyvios emocijos neprislegia sunkiu akmeniu?

– Neigiamos energijos tikrai būna daug. Juk ateina sergantys žmonės. Pasidžiaugti – vienas kitas, dažniausiai – kūdikėliais. Grįžusi iš darbo ne itin mėgstu daug bendrauti – tik tiek, kiek reikia. Tačiau aš turiu atgaivinantį ritualą. Grįžtu namo, išjungiu telefoną ir einu valandą pamiegoti. Pabundu pailsėjusi, geros nuotaikos, neigiamų emocijų lyg nebūta.

– Jūs visada šypsotės ir maloniai sutinkate. Kaip gydytojai pavyksta išsaugoti puikų  nusiteikimą? Galbūt taip elgiatės sąmoningai, nes tikite, kad malonus bendravimas irgi balzamas sveikatai?

– Tokia esu. Mano mama irgi tokia – visada gerai nusiteikusi, besišypsanti optimistė. Turbūt paveldėjau. Aš taip pat stengiuosi į gyvenimą bei kasdienybę žvelgti pozityviai, kad ir kas benutiktų. Juk ir pačiam smagiau šypsotis nei būti susiraukusiam. Be to, Pelėdnagių ambulatorijoje dirba nuostabus kolektyvas – visos čia šypsomės. Tikiu, kad pacientams tokia aplinka irgi maloni bei pataiso sveikatą. Yra skubios pagalbos rūšis, kuri teikiama per ausį. Žinote?

– Tikrai nesu girdėjusi (nusišypsau).

– Tai pagalbos, užuojautos žodžiai.

– Kas Jūsų darbe Jums didžiausias iššūkis? O galbūt tokių jau nebeliko?

– Tobulumui ribų nėra. Visada galima tobulinti bendravimą su pacientais, profesines žinias. Aišku, iššūkių pasitaiko kasdien. Kitąsyk paprastas peršalimas tampa labai sudėtingu ir reikia daug nuveikti, kad pacientui padėtum. Būna, net naktį sapnuoju, galvoju, kaip ligonio sveikata.

O didžiausias iššūkis turbūt jau praeity. Turiu ne tik šeimos, bet ir karo gydytojo kvalifikaciją. Esu dirbusi Lietuvos kariuomenėje ir turiu atsargos kapitono laipsnį. Tris mėnesius mokėmės bazinio kario kurso – kaip ir dabartiniai šauktiniai. Mūsų moterų medikių grupė ėjo kartu su aštuoniolikmečiais niekuo neatsilikdama: ir bėgome, ir šaudėme, ir apkasus kasėme. Tad man labai juokingos šauktinių dejonės. Juk tada jau buvau mama, o kitos moterys ir vyresnės buvo. Dirbdama kariuomenėje gavau pasiūlymą pusę metų dalyvauti misijoje Irake. Pamaniau, mėgstu keliauti, pasiilgau iššūkių.

– Nieko sau kelionė ir iššūkis (nusistebiu).

– Žinoma, ne visada iškart supranti, kur veliesi (nusijuokia). Pradžioje tai atrodė kaip nuotykis, o vėliau viskas tapo sudėtingiau. Telefonas buvo už 100 km. Šeimai galėjau skambinti kartą per savaitę. Už tvoros šaudė. Turėjome atlikti įvairias užduotis: gydyti vietinius, savus kareivius, reikėdavo lydėti karinius konvojus, važiuojančius medicininiais automobiliais. Pamačiau, kas yra karas. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje – taika.

Ten buvo labai karšta – aplink dykumos. Sunkiausia buvo psichologiškai. Gyveni uždaroje erdvėje, matai tuos pačius veidus, pasitaiko sunkumų. Žmonės stovykloje keitėsi: susipažinęs matai vieną jų veidą, paskui jie parodo kitą. Ne visiems paprasta susitvarkyti su stipriomis emocijomis. Tai buvo tarsi realybės šou.

[quote author=“Rasa Masilionė“]Tikiu, ką įdedi gero – sugrįžta. Pacientai tai įvertina besirinkdami gydytoją.[/quote]

Dirbome ir vietinėse gydymo įstaigose. Atvažiuoji – namelio langai be stiklų, jokių kondicionierių, viena sesutė. Padirbi tris valandas, o pavargsti tarsi visą dieną būtum griovius kasęs – beprotiškas karštis, sudėtingas bendravimo procesas. Aš angliškai kreipiuosi į vertėją, ji verčia į arabų kalbą. Kiekvienas klausimas ilgai užtrukdavo.

Darbo ištekliai ir priemonės labai ribotos, o žmonių minia. Vietiniai žino, kad atvažiuos daktarai iš Europos. Atrodo, kad tu Dievas ir turi kurčią, aklą išgydyti. Tokie vietinių lūkesčiai baltiesiems daktarams. Įdomi patirtis.

– Grįžusi turbūt perkainojote gyvenimą?

– Žinoma. Mes taip puikiai gyvename, tiek visko turime: pradedant maistu, baigiant pažangia medicina ir vaistais. Čia yra elektra, geriamo vandens, kasdien gali išsimaudyti po dušu. Ten sąlygos buvo labai prastos. Moterys duše per dieną galėjo praleisti 20 minučių. Jei neatėjo nustatytu laiku – viskas, likdavo nesipraususi. Kambario duris užremdavome geriamo vandens pakuotėmis, po namus lakstė pelės.

– Dažnai sau mestelite iššūkių, su kuriais vėliau tenka dorotis?

– Iššūkių dažnai pasitaiko. Mat labai mėgstu keliauti, o kelionėse nuotykiai neišvengiami. Vyras net juokiasi, kad namie turi savą kelionių agentūrą. Mat grįžusi iš vienos kelionės tuoj pat pradedu planuoti kitą.

– Lietuviai dažniau linkę peikti medikus nei pagirti. Neseniai teko kalbėtis su vienu žinomu Kėdainių gydytoju. Jis neslėpė nuostabos, kad, pasak lietuvių, visur žmonės miršta nuo ligų, o štai mūsų šalyje tik dėl medikų. Tokia visuomenės nuomonė nenusvarina rankų stengtis dėl tų pačių nepatenkintų pacientų?

– Mano apylinkėje retai tokių pasitaiko. Žmonės dažniau viešoje erdvėje bei socialiniuose tinkluose mėgsta svaidytis kaltinimais, o atėję pas daktarą taip nekalba. Nesu patyrusi pacientų nepasitikėjimo. Kiekvienas turi pasirinkti gydytoją, kuriuo pasitiki.

Turiu giminių, gyvenančių užsieny – Anglijoje, Amerikoje. Visur tas pats: registracija, eilės kai kada net dar ilgesnės. Visur ta pati tvarka ir jos reikia laikytis. O lietuviai apskritai į daug ką žvelgia negatyviai. Gal tai sovietinių laikų palikimas? Jie mąsto: mokykla turi išauklėti vaiką, gydytojas pagydyti žmogų, valdžia visko duoti.

Dirbu darbą ir stengiuosi jį atlikti kuo geriau. Tikiu, ką įdedi gero – sugrįžta. Pacientai tai įvertina besirinkdami gydytoją.

Beje, koks netikėtas sutapimas! Dirbdama kariuomenėje tikrinau šauktinių sveikatą. Atvyko vaikinų iš Pelėdnagių. Ilgai negalėjau atsistebėti keistu, bet puikiai įsimenamu gyvenvietės pavadinimu – pelėdos nagai. Drauge dirbusi gydytoja pasijuokė: „Oi, kai gausi ten darbą..!“ Ir gavau (juokiasi).

– Smalsu, kokios medikės būna mamos ir žmonos? Turbūt namie gaminate tik sveiką maistą ir rytais išverčiate iš lovos visą šeimą daryti mankštos?

– Mankštos daryti tikrai nešokdinu, nes pati esu visiška pelėda – rytais sunkiai keliuosi. O maitinti šeimą stengiuosi sveikai. Ugdau taisyklingus mitybos įpročius. Auginu tris dukras. Jos apie sveiką mitybą žino daugiau nei kai kurie suaugusieji. O kaip kitaip? Kaip galiu patarti ligoniams sveikai maitintis, jei pati to nedarau ir netikiu?

Kartais pacientai sako, jog man lengva kalbėti – neva valgau ką noriu, o į kūną neina. Deja, tai ne tiesa. Man jau seniausiai ne 30 metų, kai viską galėjau sau leisti. Savo dukroms irgi kai ką draudžiu. Pavyzdžiui, vaikai žino, kad vakare 19 val. jau yra riba – valgyti negalima. Nebent atsigerti vandens ar suvalgyti obuolį. Ir viskas – jokių klausimų. Atžalos neturi įpročio valgyti prie televizoriaus ar kompiuterio. Rytais verdame košes, mėgstame naminį maistą – nė vienas neprieštarauja (šypsosi).

– Gal turite ypatingą sveikatinimosi receptą?

– Tai būtų tas pietų miegas po darbo. Fizinės veiklos norėtųsi daugiau, bet dvi dukros dar mažesnės – lanko būrelius. Taigi atiduodu duoklę vežiojimui. Kartą per savaitę lankau linijinius šokius. Jau 7–8 metus. Tai užsiėmimas ir kūnui, ir dvasiai. Su šeima savaitgaliais einame į baseiną. Dar perskaičiau puikią Konfucijaus mintį: „Kelias į ilgaamžiškumą – tūkstantis žingsnelių po vakarienės.“ Taigi su vyru kiekvieną vakarą pasiimame šunį ir einame pasivaikščioti, aptariame dieną. Energijos vakarui atsiranda tikrai daugiau.

– Jus pamačius neįmanoma susilaikyti nepasakius komplimento. Visad atrodote dailiai. Rytais ilgai užtrunkate prie veidrodžio?

– Tikrai ne. Sau skiriu apie 10 minučių. Juk reikia šeimyną pamaitinti, vaikus suruošti į mokyklą, išvežioti. Taigi neturiu sau daug laiko.

– Dažnai segite sijonus, puošiatės suknelėmis. Jums svarbu atrodyti moteriškai?

– Taip. Pirmiausia esu moteris, tada mama, gydytoja ir paskui eina visos kitos gyvenimo pareigybės. Mėgstu sukneles, nes tai moteriška. Be to, suknelė – pats patogiausias drabužis, nes nieko nereikia derinti (nusijuokia išdavusi genialų būdą visada puikiai atrodyti).

– Atrodote harmoninga moteris – tarsi gyvenimo rūpesčiai Jus aplenktų. Pasidalykite trimis patarimais, kaip jaustis laimingam.

– Pirma – neprarasti optimizmo. Antra – į gyvenimą žiūrėti paprasčiau ir su šypsena. Trečia – nenustoti norėti ir svajoti. O mano didžiausios svajonės susijusios su pomėgiu keliauti. Viską tam atiduodu. Kelionių virusu užkrečiau savo vaikus, draugus ir bendradarbę.