Gimiau ne scenai, o pedagogikai

Kol Muzikos mokyklos solfedžio ir Dainavimo studijos mokytoja Neringa PRASCEVIČIENĖ ruošia mudviem kavą, ji linksmai niūniuoja. Pašnekovė atsiprašo esanti šiek tiek užkimusi. „Per savaitę tiek daug tenka dainuoti, kad kartkartėmis nutinka taip, jog savaitgalį sunkokai beprašneku. Juk balsas – pagrindinis mano darbo įrankis“, – nusijuokia moteris

„Atlikėja tapti norėjau tik vaikystėje, vėliau ne, – nustebina Neringa. – Baigusi studijas savo misiją mačiau kitą – tapti pedagoge ir ne pačiai lipti ant scenos, o ruošti tam kitus talentus. Džiaugiuosi savo pasirinkimu. Myliu muziką ir savo darbą.“

– Kiek kartų šiandien dainavote, kol susiruošėte į darbą?

– Kokia nors melodija turbūt visą laiką būna galvoje (nusišypso). Savo artimiesiems taip pat padainuoju, bet tik per dideles iškilmes. Tiesiog būnu priversta (nusijuokia).

– O ar daug muzikos Jūsų kasdienybėje, neskaitant gyvenimo dalies, kai būnate darbe?

– Kad aš praktiškai visada būnu darbe ir su muzika. Jei ne pačioje Muzikos mokykloje, tai namie ruošiuosi pamokoms. O tai užtrunka – internete ieškau naujų dainų, dauguma anglų kalba, kurių jaunimas dabar taip pageidauja. Taigi ir man pačiai tenka jas mokytis.

Žinoma, savaitgaliais galiu skirti šiek tiek laiko tiesiog pasimėgauti „sava“ muzika, apsilankyti koncerte.

– Kaip prasidėjo Jūsų muzikinis kelias? Kada pajutote, kad muzika Jums šis tas daugiau?

– Turbūt ne aš pajutau, o aplinkiniai. Nesyk buvau ruošta „Dainų dainelės“ konkursui. Vis kviesdavo mane, o mažas vaikas juk nesupranti, ar esi gabus ar ne. Tiesiog tave išsirinko, ruošia konkursui ir esi patenkinta. Vėliau pradėjau mokytis muzikos mokykloje. Kaip šiandien atsimenu: buvau su tokia žalia suknele, dideliais kaspinais ir bėgau žiūrėti, ar esu įstojusiųjų sąraše. Įstojusi taip džiaugiausi – šokinėjau iki dangaus (prisiminusi šypteli).

– Jau tada svajojote gyvenimą sieti su muzika?

– Ne, visai negalvojau. Mokydamasi muzikos mokykloje, kaip ir daugelis vaikų, išgyvenau ne vieną kritinę akimirką – lūžį, kai nebenorėjau tęsti mokslų. Muzikos mokykla – ne šiaip būrelis. Tai mokykla ir joje turi daug dirbti. Pamenu, taip pavydėdavau vaikams, kurie po pamokų galėdavo lakstyti lauke. Vis tik šiandien esu labai dėkinga savo mamai, kuri visada man patardavo, mane suprasdavo ir įkalbėjo nemesti muzikos mokyklos. Mama buvo labai švelni, išmintinga moteris, kuri   sugebėdavo nukreipti tinkamu keliu.

Turėjau ir labai reiklią fortepijono mokytoją Elžbietą Leonavičienę. Jai taip pat tariu nuoširdų ačiū. Tiesa, jos reiklumu žaviuosi tik dabar – suaugusi. Vaikystėje, kaip ir visiems, norisi tik paviršiumi lakstyti.

– Jums augant namie supo muzikinė aplinka?

– Nė vienas iš tėvelių ar artimų giminaičių nebuvo muzikas. Tiesa, išskyrus mano pusseserę . Drauge dirbame Kėdainių muzikos mokykloje. Ji taip pat muzikos pedagogė, tad tėveliai, matyt, nusprendė, kad ir aš turėčiau pasekti jos pėdomis ir tapti muzikos pedagoge. Mamytė pasakojo, jog kai manęs laukėsi, nuolat šalia pilvo laikydavo grojantį radiją. Tai va iš kur ta mano meilė muzikai (nusijuokia).

Patys tėveliai irgi mėgo muziką. Ji dažnai skambėdavo namie. Tai buvo įvairaus žanro muzika: mamai labiau patikdavo meditacinė, religinė, klasikinė muzika, tėčiui – vokiečių šlageriai, liaudies muzika ir kai kurie klasikiniai kūriniai. Mylimiausias tėvelio kūrinys –„Vergų choras“ iš Dž. Verdžio operos „Nabuko“.

– Kaip vis tik nusprendėte gyvenimą paskirti muzikai?

– Muzika buvo tai, ką labiausiai supratau ir mokėjau. Šioje srityje buvau gabiausia. Taigi baigusi muzikos mokyklą įstojau į Panevėžio muzikos konservatoriją. Ten teko džiaugsmas mokytis pas nuostabų fortepijono mokytoją Juozą Pipinį, specialybės mokytoją Silviją Tamoliūnienę. Puikus buvo ir vokalo mokytojas Gendrius Jakubėnas.

Vėliau mokslus tęsiau Klaipėdos universiteto Menų fakultete.

– Trečius metus Kėdainių muzikos mokykloje mokote solfedžio ir vadovaujate Dainavimo studijai, kurioje gludinate ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų balsus. Norinčių dainuoti suaugusiųjų ypač padaugėjo. O su kuo dirbti lengviau: su vaikais ar su suaugusiais?

– Su suaugusiais. Jie motyvuoti, atėję žino, ko nori. Beje, suaugusiems ir įtikti lengviau nei vaikams. Šiuolaikiniai vaikai gyvena milžiniškame informacijos pertekliuje. Jiems sunku ką nors įsiūlyti – jiems tas neįdomu, anas nepatinka. Reikia labai pasistengti surasti kažką ypatinga.

– Užsiėmimai su suaugusiųjų Dainavimo studijos grupe, matyt, skiriasi nuo vaikų?

– Jie dainuoja dėl savęs. Susirenkame praleisti laiko, pasišnekėti ir, žinoma, dainuoti. Esame kaip šeima. Labai linksma būna (šypsosi). Suaugusiųjų dainavimo studijos grupę lanko tik vienas vyras ir būrys moterų. Jis juokiasi, kad mums – moterims, reikėtų susirinkti valandą prieš repeticiją, kad užtektų laiko pokalbiams „tarp mūsų mergaičių“. Studija atvira ir naujokams. Tad visus norinčiuosius kviečiame prisijungti prie mūsų.

– Papasakokite, kaip prasidėjo pedagoginis kelias? Nenorėjote prieš tai dar pati pamėginti užkariauti sceną?

– Ne, aš nesu atlikėja. Esu mokytoja, kuri gali ruošti atlikėjus. Moku parengti žmogų scenai, bet pati į sceną nenorėčiau. Tiesa, kitaip buvo vaikystėje – tada, kaip ir visos, norėjau būti dainininkė. Buvau labai drąsi. Panevėžio muzikos konservatorijoje atėjau pas vokalo mokytoją Gendrių Jakubėną ir pareiškiau, kad noriu mokytis dainuoti būtent pas jį. Pabaigus mokslus Klaipėdoje, teko dirbti jo vadovaujamoje Modernaus dainavimo studijoje. Buvau drąsi bendrauti su žmonėmis, tačiau scenos bijojau, galbūt nepasitikėdavau savo jėgomis. O gal nebuvo tokio mokytojo, kuris mane ruoštų scenai, sugebėtų padrąsinti. Laikui bėgant per gan netrumpą darbo patirtį teko dažnai koncertuoti, taip pat palaipsniui blėso scenos baimė. Šiandien aš nebijau scenos (šypsosi).

Scenos žmogus turi aukoti gyvenimą scenai, turi vykti iš vieno miesto ar šalies į kitą. Nuolatinis judesys, bruzgesys. Aš – namų žmogus. Man patinka stabilumas, aiški, suplanuota darbotvarkė, ramybė. Tiesiog ne tas charakteris. O mokyti taip pat gali tikrai ne kiekvienas. Reikia mylėti vaikus ir mylėti savo darbą. Žinau, kad pedagogika yra mano sritis.

– Muzikos mokykla mokinių stygiaus nejaučia, populiarumo nestokoja ir Dainavimo studijos suaugusiųjų grupė. Kaip manote, kodėl žmogui taip norisi dainuoti?

– Suaugusieji ateina tiesiog išreikšti save. Jiems gera pabūti kartu, atitrūkti nuo kasdienybės, rutinos. Kai kurie vaikystėje labai norėjo, tačiau neturėjo galimybės mokytis muzikos mokykloje, tad išnaudoja progą dabar.

Vaikams didelę įtaką daro popkultūros spindesys. Visos mergaitės nori būti tomis gražuolėmis dainininkėmis, beyoncemis ir švytėti scenoje. Iki klasikinės muzikos reikia užaugti. Vaikams atrodo, kad blizgesys, populiarumas, scena yra gero gyvenimo raktas.

– Sakote ką nors tokiems vaikams?

– Sakau, kad pirmiausia reikia labai daug dirbti. Neateina viskas savaime. Nebūna taip, kad užlipi ant scenos ir vualia – visi lieka priblokšti tavo pasirodymu. Dainuojančių žmonių tikrai daug, bet kuo tu nustebinsi publiką, kuo tu būsi įdomus ir kitoks nei likusieji?

– O kokie yra tie dainininko gyvenimo užkulisiai?

– Būna dienų, kad balsas išvis neskamba, o tau – koncertas. Jei esi populiarus atlikėjas – tavo gyvenimas nesibaigiančios kelionės, miegas automobilyje, bet vis tiek turi į sceną lipti žvalus, pasiruošęs. Nesvarbu, kad negalėjai pailsėti. Gabumai yra gabumai, bet svarbus ir įvaizdis, kuris šiuolaikiniame pasaulyje savo reikšme nenusileidžia talentui. Dauguma scenos ir televizijos žmonių sutiktų su manimi – privalai puikiai atrodyti, būti puikios sceninės išvaizdos. Dar scenos žmogus turi būti stiprus psichologiškai. Juk jo gyvenimas tampa viešas. Visi gyvenimo pliusai ir minusai yra viešinami. Žmonės pro akis nepraleidžia nieko. Viešai tave svarsto, aptarinėja kur, kaip ir su kuo…

– Linksmai niūniuojame po nosimi, kai esame laimingi, išgyvenant skausmą, kančia iš vidaus irgi dažnai veržiasi dainomis. Jūsų nuomone, daina turi gydomąją galią – apvalo sielą, padeda?

– Manau, kad taip. Dabar populiari muzikos terapija, meditacinė muzika. Dainuodamas žmogus išties lengviau išreiškia tai, kas jo širdyje, kas jį jaudina, neramina, ar net skaudina.

Manau, menu besidomintis žmogus yra kitoks. Ypač stipriai menas keičia vaikinus. Pastebiu, kad mokiniai yra daug geresni, negu menu nesidomintys jų bendraamžiai, yra jautresni aplinkai – žmogui, gyvūnui, muzikai.

– Kas yra Jūsų muzikos korifėjus?

Nesu nei vienos muzikos grupės ar atlikėjo fanatikė. Man kūrinys, daina arba patinka arba ne. Kartais net mažiausias leitmotyvas gali labai patikti arba atvirkščiai – erzinti. Mes muzikantai muziką girdime kitaip.

Tiek klasikinėje, tiek šiuolaikinėje, tiek liaudies, tiek religinėje, tiek džiazo muzikoje yra nuostabių kūrinių. Domiuosi kino kompozitorių darbais. Labiausiai – Hans Zimmer, Howard Shore, James Horner, Brian Tyler, James Newton Howard kūryba. Myliu muziką. Jei to nejausčiau, negalėčiau mylėti ir savo darbo.

– O koks pasaulio garsas Jums pats gražiausias?

– Man patinka švelnūs garsai, skaidrūs, švelnūs balsai. Kai klausau dainininkų, turinčių prikimusius balsus, jaučiu, kaip pati kimstu. Tiesiog taip fiziologiškai mane tai veikia. Muzikoje man svarbu skaidrumas, harmonija, tvarka, todėl kakofoniška, avangardiška muzika, sunkusis metalas ne man.

Jei kalbėtume apie gamtos garsus, man patinka čiurlenančio upelio, jūros ošimo garsai, vėjas, lakstantis po medžių viršūnes, paukščių rytinės giesmės, lietus, barbenantis į palangę…

– Ką muzikos mokytojui reiškia tyla?

– Tyla be galo mėgaujuosi. Padirbus su vaikais nuo ryto iki vakaro, vėliau norisi tik tylos (nusišypso).

– O koks darbas yra su šiuolaikiniais vaikais? Jie mano, kad dainuoti lengva ar vis tik supranta, jog dėl gero rezultato reikia nemenkai padirbėti?

– Pasikalbame su mokytojais, kad dabar vaikai ne tokie, kokie buvome mes ir tai natūralu. Turime žengti koja kojon su naujovėmis, domėtis informacinėmis technologijomis, nes vaikai šioje srityje lenkia mus. Šiuolaikiniai mokiniai gerokai laisvesni, drąsesni ir labai užimti. Dirbti, manau, nelengva. O kodėl? Todėl, kad mes nebuvome tokie užimti, neturėjome tokios būrelių, papildomos veiklos, projektų, konkursų, olimpiadų gausos. O dalyvauja visur tie patys – gabieji vaikai.

Vyksta 18 val. pamoka ir aš matau, kad vaikai nevaidina – jie iš tiesų pervargę. O namuose dar laukia krūva namų darbų. Su šiuolaikiniais vaikais senais metodais nepadirbsi. Reikia viską keisti, derintis prie jų.

– Ar lengva užmegzti ryšį su mokiniais?

– Man labai lengva. Mes kaip draugai. Aišku, būna visko, bet šiaip sutariame labai gerai. Gera dirbti su vaikais.

– Kokia Jūsų, kaip muzikos pedagogės, svajonė?

– Didžiausias muzikos mokytojo džiaugsmas – kai jo auklėtinis puikiai pasirodo koncertuose, būna pastebėtas, muzikinės karjeros siekia net ir baigęs mokyklą. Tai glosto širdį, motyvuoja, pakylėja dirbti.

Kad mokinys koncerte atliktų bent vieną dainą ar pagrotų kūrinį, reikia labai daug dirbti, įdėti daug pastangų. Tai kasdienis darbas ir atlikėjui, ir mokytojui.

Pabaigai norėčiau pasidalinti kompozitoriaus ir pianisto D. Šostakovičiaus mintimis: „Mylėkite ir studijuokite didįjį muzikos meną – jis atvers jums ištisą jausmų ir minčių pasaulį. Jis padarys jūsų dvasią turtingesnę, tyresnę, tobulesnę. Muzika padės atrasti savyje naujų nežinotų, nepastebėtų jėgų. Ir gyvenimas nušvis naujais tonais, naujomis spalvomis.“

– Dėkoju už pokalbį.