Į tiesioginį eterį išeiname po 3, 2, 1…

 Į tiesioginį eterį išeiname po 3, 2, 1…

Įsivaizduokite: netrukus prasideda tiesioginis eteris, o jus išvysti arba išgirsti žvalų „Labas vakaras“ pasiruošusi visa šalis. „Tai koks gi tas jausmas, kuomet transliacijos režisierius praneša, kad tuoj išeini į tiesioginį eterį?“ – klausiu kėdainiečio Igno GRINEVIČIAUS (21), kurio balsą, ko gero, žino visi šalies sporto mylėtojai, o veidą pažinti spėjo ir „Laisvės televizijos“ žiūrovai.

[quote author=“I. Grinevičius“]Neįsivaizduoju tokio, sakykime, žaidėjo požiūrio, kad geriau yra nekalbėti. Nebūna juk, kad galva po rungtynių tuščia. O jeigu jau tuščia, tai gali būti, kad per rungtynes šiek tiek problemų buvo ne veltui.[/quote]

„Tokiose situacijose dažniausiai neimprovizuoji, esi apgalvojęs, pasiruošęs, ką sakysi. Dauguma, kiek pastebiu, kalbėti pradeda sau puikiai žinomomis frazėmis, ir tai padeda „įsivažiuoti“. Rekomenduotina ir adekvačiai įkvėpti“, – šypteli I. Grinevičius.

Sporto renginiai Ignui Grinevičiui (su mikrofonu) – kasdienybė./ Bartkus fotoSėkmės paslaptis – atsakingas pasiruošimas

– Lietuviai – gana drovūs žmonės, neretai bijantys viešo kalbėjimo. Kaip įveikti šitą baimę? Ar pačiam viešas kalbėjimas nekelia streso?

– Aš manau, kad daugelį problemų galima išspręsti pasiruošimu – neužtikrintumą ar jaudulį sukelia tik tos akimirkos, kai iki galo nežinai, ką ir kodėl darai.

Kalbėdamas viešai veikiau jaučiu malonumą negu baimę, tik žinoma, tas malonumo ir baimės santykis stipriai priklauso nuo to, ar kalbėti reikia bet ką, ar ką nors aiškaus ir dėl aiškaus tikslo.

– Ar didelis skirtumas, tarkime, komentuoti krepšinio rungtynes ir kalbėti tiesiogiai į kamerą „Laisvės TV“?

 – Kalbėdamas į kamerą turi apgalvoti daugiau dalykų, todėl skirtumas yra. Nei balsas, nei veido mimika tada negali išduoti, kad, pavyzdžiui, dar nežinai, ką sakysi toliau. Šiaip buvimas kadre reikalauja daugiau atsakomybės, todėl jis malonesnis.

Svajonė – prabilti per Olimpines

– Tavo balsas girdimas per stipriausios šalies lygos – Lietuvos krepšinio lygos – ir antrosios pagal pajėgumą – Nacionalinės krepšinio lygos – rungtynes. Kas tave prieš trejus metus atvedė į patogią sporto komentatoriaus kėdę?

– Dalyvavau viename „Delfi“ organizuojamame konkurse. Jie plėtė LKL ir NKL transliacijas, ieškojo komentatoriaus. Konkurse likau antras, pergalę iškovojo mano kolega Rytis Vyšniauskas, kuris dabar dirba „Viasat Sport Baltic“.

Paėmė mus abudu. Taip ir pasilikau komentuoti. Teko išbandyti įvairių sporto rungtynių komentavimą – ir moterų krepšinį, ir virvės traukimą (juokiasi). Po truputį, po truputį viskas įsivažiavo. Dabar karjera sukasi apie laidų kūrimą, prodiusavimą „Videometroje“, tris mėnesius prisidėjau prie „Laisvės TV“ veiklos, komentuoju krepšinį „Sport 1“ kanale.

Pirmoji komentavimo patirtis buvo dar dvyliktoje klasėje. Komentavau kelias „Nevėžio“ rungtynes savo miesto televizijoje.

[quote author=“I. Grinevičius“]Sudėtingiausia bendrauti – su dabar jau buvusiu Vilniaus „Lietuvos ryto“ treneriu Tomu Pačėsu. Jis tu kažkokį įsivaizdavimą, kad galėtų būti geru žurnalistu.[/quote]

– Kaip dažnai komentuoji krepšinį?

– Bent keturis kartus per savaitę. Daug dirbu su NKL rungtyniaujančia Šakių „Vyčio“ komanda. Tai – šiek tiek lyg realybės šou, bet komanda išties yra profesionali ir siekia aukščiausių rezultatų. Projekto metu rodome komandos užkulisius, jų galima pamatyti daugiau negu kitur. Stabiliai reikia važinėti į Šakius, dar vienas kitas Lietuvos kampelis koks iškrenta.

– Kone kiekvienas kareivis svajoja tapti generolu. O ar kiekvieno krepšinio šalies komentatoriaus svajonė yra komentuoti Lietuvos rinktinės pasirodymą Olimpinėse žaidynėse?

– Turbūt, kad taip. Olimpinės arba koks kitas Lietuvai sėkmingas Europos arba Pasaulio krepšinio čempionatas (šypteli).

Pasiruošimas krepšinio rungtynių komentavimui Ignui vidutiniškai užtrunka dvi valandas. Didžiausi veiklaus jaunuolio sirgaliai – tėvai. Igno tėtis akylai stebi visas krepšinio transliacijas, kurias komentuoja jo sūnus./R. Šeškaičio nuotr.Politologas… su mikrofonu

– Pasirinkai Politikos mokslų studijas Vilniaus universitete. Kodėl, tarkime, ne kokią sporto vadybą? Kaip suderini studijas su darbu?

– Tikrai yra ką veikti. Didžiausią darbo krūvį susirinkau trečiam–ketvirtam kurse. Reikia pripažinti – nesu labai dažnas svečias universitete (šypteli).

Jau buvau pradėjęs studijuoti, kuomet pradėjau komentuoti. Sportas visad buvo šalia. Aš pats augdamas išsigalvodavau savo krepšinio lygas, pats pakomentuodavau tas rungtynes (juokiasi). Augdavau žiūrėdamas krepšinį. Įvairūs svarbūs čempionatai, „Eurolygos“ rungtynės sukeldavo man daug susidomėjimo. Kaip ir futbolas.

Krepšiniu nuosekliai domėtis pradėjau 2003-iaisiais, kai Lietuva laimėjo pirmąją vietą Europos čempionate.

Politika irgi visad buvo įdomu. Įstojęs į universitetą supratau, kas sieja sportą ir politiką – tai, kad viskas labai gerai atrodo per televizorių.

[quote author=“I. Grinevičius“]Neužtikrintumą ar jaudulį sukelia tik tos akimirkos, kai iki galo nežinai, ką ir kodėl darai.[/quote]

Neturi, ką pasakyti žurnalistui?…

– Kas tavo paties mylimiausias visų laikų Lietuvos krepšininkas?

– Vienareikšmiškai – Šarūnas Jasikevičius. Pats daug jo žaidimo mačiau gyvai. Mane žavi jo fenomenalumas – tai, kai jis būdamas tokių duomenų žaidėjas aikštelėje sugebėdavo žaisti beveik vien savo krepšinio intelektu.

Ir kaip treneris jis jau yra pakankamai fenomenalus.

– Su kuriuo iš dešimties Lietuvos krepšinio lygos komandų trenerių po rungtynių, net ir pralaimėtų, yra lengviausia bendrauti?

– Lengviausia – su Prienų–Birštono „Vytauto“ treneriu Virginijumi Šeškumi. Jis labai mėgsta pajuokauti. Sudėtingiausia – su dabar jau buvusiu Vilniaus „Lietuvos ryto“ treneriu Tomu Pačėsu. Jis tu kažkokį įsivaizdavimą, kad galėtų būti geru žurnalistu. Po rungtynių, susiklostančių pagal įprastą scenarijų,  yra užduodami standartiniai klausimai – jokios išmonės neprigalvosi. Ne iki galo suprantu žmones, kuriems nepatinka, jog žurnalistams apskritai reikia duoti interviu. Tai – nereikalingas visų darbo apsunkinimas.

– Ar daug tokių sporto pasaulyje?

– Krepšinyje ir futbole – ypač mažiau dėmesio sulaukiančiose komandose – tokių žmonių tikrai yra. Nepateisinu skeptiško požiūrio į elementarius pakalbinimus, interviu. Tokia praktika susiklosčiusi aukščiausio lygio sporte, tai normalu. Visame pasaulyje sporto komandų treniruotės yra atviros, viešos, gali būti filmuojamos. Trenerių kada nori gali klausti klausimų. Aišku, tai šiek tiek reguliuoja komandų spaudos atstovai. Tai – normali jų darbo dalis.

Lietuviams prie to dar reikia priprasti. Ypatingai – rungtyniaujantiems žemesnėse lygose. Yra dvi pagrindinės problemos – arba nekalba, arba neturi, ką pasakyti.

Interviu – vienas iš komandos viešinimo reikalavimų. Neįsivaizduoju tokio, sakykime, žaidėjo požiūrio, kad geriau yra nekalbėti. Nebūna juk, kad galva po rungtynių tuščia. O jeigu jau tuščia, tai gali būti, kad per rungtynes šiek tiek problemų buvo ne veltui.

[quote author=“I. Grinevičius“]Blogiausias dalykas, koks tik gali būti komentavime – tai pradėti sakinį ir nežinoti, kuo jis baigsis.[/quote]

Glumina kitų komentatorių „kliurkos“

– Kas tavo komentatoriaus idealas?

– Ko gero, Tomas Langvinis. Linas Kunigėlis – puikus komentatorius, neturiu, ką prikišti. Robertas Petrauskas, kai domėjosi krepšiniu, buvo geras komentatorius. Tačiau jau nebesidomi.

Mindaugas Rainys – mano geras kolega, jo kur kas platesnė interesų sfera, matome, kad jis dabar labiau į laidų vedimą pereina. Jis – TV3 veidas, kuris buvo pasireiškęs visuose frontuose.

T. Langvinis man patinka tuo, kad jis labai teisingai reiškia emociją. Emocijos jo komentavime atsiranda nebūtinai rėkiant, nebūtinai kalbant įvairiomis klišinėmis frazėmis. Jo garsinimo, darbo žiniose patirtis leidžia kalbėti rišliai. Padeda ir jo emocinis intelektas. Be jokios abejonės, jis domisi sportu, yra labai socialus žmogus, ir tai jaučiasi jo komentavime. Jis žino, ką kalba. Jeigu jam komentavimo metu reikia ką nors pasižiūrėti internete, paieškoti, jis neišsiduoda, randa, ką papasakoti.

Jo balsas tinkamas komentuoti ir puikiai valdomas.

Komentuojant dar svarbu nesimėgauti savo balsu. Kai kurie žmonės žaidžia neva tai seksualiais savo balso tembrais, ir turbūt seksualiais tik sau patiems. Tai irgi labai gluminantis dalykas.

– Kaip manai, ar sporto komentatorius gali būti kurios nors vienos, tarkime, krepšinio ekipos fanas?Darbo tiesioginio eterio metu akimirka./ Asm. arch. nuotr.

– Kurį laiką mano mylimesnė komanda tarsi buvo Kauno „Žalgiris“. Bet „Ryto“ ir „Žalgirio“ priešprieša, manau, seniai praradusi prasmę. Juolab man nepatinka ją jaučiantys žmonės ir jų kvailas kalbėjimas apie krepšinį.

Manau, kad komentatoriaus darbe neturėtų jaustis jo simpatija vienai ar kitai komandai. Aišku, kitas reikalas, tarkime, Amerikoje, kur valstija ar miestas turi savo kanalą, jame transliuoja tos komandos rungtynes tam miestui, tai nėra nacionalinės televizijos transliuojamas dalykas, – tuomet tai yra normalus dalykas.

Klausosi savo komentuotų mačų

– Ar kada ne kada peržiūri rungtynių, kurias komentavai, įrašus?

– Nuolat. Nuolat jų klausausi (šypteli).

– Būna, kad nusikalbi?

– Manau, kad kartais tikrai nusikalbu (juokiasi). Blogiausias dalykas, koks tik gali būti komentavime – tai pradėti sakinį ir nežinoti, kuo jis baigsis. Aš stengiuosi šitą išgyvendinti, dėl to ir klausau, žiūriu, kada pasitaiko kokios miglotos sakinių konstrukcijos ar kažkas panašaus. Svarbu, kad kalbėjimas būtų tikslingas, aiškus ir rišlus. Klausant kito žmogaus komentavimo, labai jaučiasi, kada žmogus nežino, ką šneka.

– Erzina?

– Be galo glumina. Norėčiau, kad mano komentavime to išvis niekada nebūtų.

– Ar teko eterio metu leptelti kokį necenzūrinį žodį?

– Niekada. Nebuvo galbūt labai didelio poreikio. Nesu nei „Lietuvos ryto“, nei Kauno „Žalgirio“ fanas, nei apskritai kažkurios komandos. Galbūt išskyrus Kėdainių „Nevėžį“ (šypteli). Tiesiog suprantu, kad nusikeikęs atrodyčiau neadekvačiai.

Televizijos žvaigždės – talentingos, bet paprastos

– Kelis mėnesius prisidėjai ir kuriant Andriaus Tapino „Laisvės TV“ laidą „Sarginiai šunys“. Kokie vėjai atpūtė į šią televiziją?

– Viskas prasidėjo spalį, buvo likusi viena diena iki rinkimų nakties. Vienas draugas ten dirbo, reikėjo, kad kažkas po rinkimų štabus pavaikščiotų. Po to gavau pasiūlymą prodiusuoti laidą –  „Sarginius šunis“. Tai ypatingai daug laiko neužima.

– Koks yra A. Tapinas?

– Retai būdavom šalia. Nebent per kokį filmavimą ar susirinkimą. Jis – neblogas savo srities profesionalas, puikiai įvaldęs socialinius tinklus. Yra dalykų, kurių iš jo galima išmokti. Sakyčiau, kad tai žmogus, turintis talentą rašyti ir mokantis dirbti su socialinėm medijom. Apskritai, nemistifikuočiau ekrane matomų veidų ir neišskirčiau būtent A. Tapino. Tenka dirbti su daug kuo iš matomesnių žmonių, ir tai – talentingi, bet, visų pirma, paprasti žmonės.

[quote author=“I. Grinevičius“]Yra tokių žmonių, kurių varu nenuvarytum atgal į mokyklą. Aš vienuoliktą–dvyliktą klasę pakartočiau šimtą kartų.[/quote]

Į gimnazijos suolą sugrįžtų vėl ir vėl

– Ignai, kuomet tave bendrauti su dabartiniais moksleiviais kviečia tavo buvusi mokykla, neatsisakai. Ar gera sugrįžti į „Atžalyną“?

– Be galo gera. „Atžalynas“ – puiki mokykla, todėl čia visada labai smagu sugrįžti. Beprotiškai džiugina ir jaunoji karta, kuri yra labai kalbi, turi savo poziciją ir tvirtą nuomonę. Sakyčiau, kad dabartiniai moksleiviai netgi pranoksta tuos, kurie čia mokėsi kartu su manimi – tiek kalbių žmonių tarp mūsų nebuvo.

Yra tokių žmonių, kurių varu nenuvarytum atgal į mokyklą. Aš vienuoliktą–dvyliktą klasę pakartočiau šimtą kartų. Viskas buvo puiku. Mokykla buvo išties puiki vieta būti. Joje jausdavausi puikiai.

– Kaip krepšinio komentatorius, puikiai žinantis šios sporto šakos subtilybes, paatvirauk: ar krepšinyje netrūksta tolerancijos?

– Manau, kad jos visada, visose srityse gali būti daugiau. Krepšinis ir sportas apskritai yra toks dalykas, kuriame tolerancija, sakykim, visą laiką balansuoja ant pavojingos ribos. Vis dėlto pagrindinė užduotis sporte yra laimėti. Sporte, versle, kur žmogus atsiduria ribinėse situacijose, kartais reikia asmenybių, kurios paviršutiniškai atrodo gana keistokos. Sportas kaip viešųjų ryšių produktas tikrai skatina toleranciją.

– Kodėl Lietuvos sporto žiniasklaidoje – didžioji dalis žurnalistų vyrų, kaip ir sporto rungtynių komentatorių? Ar dailiosios lyties atstovės nepriimtinos?

– Na, kiek pamenu, buvo komentatorė Gintarė Grikštaitė. Tiesą pasakius, niekada nesusimąsčiau. Pats komentatorių paprastai nesamdau. Turbūt tokia tradicija, visi yra pripratę. Jeigu atsirastų gerai komentuojančių moterų, nemanau, kad lytis būtų didelė problema. Gal moterys tiesiog nesirenka sukti į šitą sritį. Mažai kas bando specializuotis į sporto žurnalistiką.

Domėjimasis sportu ateina natūraliai. Kažkas pats sportavo, tada pradėjo domėtis, išmoko rašyti, kalbėti ir tapo komentatoriumi.

 

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video