Etnopapuošalų kūrėja: „Darbas rankomis turi terapinę galią“

„Mes turime ne tik rinkti ar saugoti praeities reliktus, bet ir iš jų semtis įkvėpimo naujiems darbams. Tokiu būdu galime stiprinti savo tapatumą ir kelti mūsų – lietuvių – savivertę. Mano tikslas – tęsti iš tarpukario atėjusią idėją, kad mūsų protėvių etninė kultūra turi būti mūsų įkvėpimo šaltiniu“, – sako Kėdainių M. Daukšos viešojoje bibliotekoje eksponuotos papuošalų parodos „Ornamentų sakmės“ autorė Miglė Morkūnaitė-Vervečkienė.

Senų lovatiesių likimas

Menotyrininkė M. Morkūnaitė-Vervečkienė rašo tekstus apie meno parodas, tyrinėja ir domisi šiuolaikinės juvelyrikos tendencijomis, kultūros paveldu, šiuo metu dirba Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, daug dėmesio skiria savo gimtojo Rokiškio krašto kūrėjams bei meno reiškiniams.

Įdomu tai, jog nuo vaikystės kirbėjusi meilė lietuviškai etninei kultūrai autorės gyvenime kūnu tapo tik studijų metais.

„Užaugau mažame miestelyje pavadinimu Panemunėlio geležinkelio stotis. Save laikau kaimo vaiku, o vaikystė man siejasi su labai laimingu laikotarpiu, – dalijosi viešnia. – Tačiau senovės reliktai mano vaikystėje nebuvo vertinami. Tarkime, lovatiesė buvo savaime suprantamas dalykas ir niekas jos grožio nepastebėdavo, o sudėvėtą tiesiog patiesdavo šuniui į būdą.

Susižavėjimas protėvių tradicijomis, kultūra visada kirbėjo, bet ten, kur augau, nebuvo autentiško folkloro ansamblio, tad ir galimybės dar vaikystėje prisiliesti prie senųjų lietuviškos pasaulėžiūros tradicijų.

Kai pradėjau studijuoti, daug metų dalyvavau Vytauto Didžiojo universiteto folkloro ansamblio „Linago“  veikloje. Turėjau gražų tautinį kostiumą. Tie tautiniai raštai ir liaudies dainos susipynė į vieną, – pasakojo M. Morkūnaitė-Vervečkienė. – Norėjosi kažką tokio turėti šalia kasdien. Tautinio kostiumo kiekvieną dieną juk neapsirengsi, tad atėjo mintis susikurti papuošalą.“

Taip prasidėjo jau gerą dešimtmetį trunkanti kūrėjos bičiulystė su širdį džiuginančiu hobiu.

Toks kūrimo procesas – tai ir priminimas visiems, ieškantiems nusiraminimo, atsipalaidavimo ar susikaupimo šiame chaotiškame pasaulyje: darbas rankomis nuramina sielą, leidžia stabtelti, turi terapinį poveikį.

M. Morkūnaitė-Vervečkienė

Prikelia naujam gyvenimui

M. Morkūnaitė-Vervečkienė taškuodama akrilu ant odos atraižų piešia ornamentus. Taip pat kūrėja naudoja lino, kitų audinių atraižas, medžio, stiklo, keramikos karoliukus ir kt.

„Papuošaluose išpiešti ornamentai nėra autentiški raštai – tai daugiau interpretacijos, – dėmesį atkreipė amatininke save laikanti parodos autorė. – Mano idėja nėra tik išsaugoti raštus, nes jie ir dabar saugomi. Aš noriu parodyti būdą, kaip galima tuos raštus prikelti naujam šiuolaikinio žmogaus gyvenimui.“

Šią, jau trečią, M. Morkūnaitės-Vervečkienės parodą sudarė naujausia papuošalų kolekcija, kurioje tradicinių raštų interpretavimo būdu plėtojama lietuviškos pasaulėžiūros tradicija.

„Parodoje eksponuoti darbai – kaklo papuošalai, sagės, dėžutės, pasižymi didele raštų ir ornamentikos, spalvinių derinių, jų perėjimų įvairove, mažesniais formatais, čia naudoju daugiau atskirų detalių.

Kurdama labiau remiuosi ne baltiškaisiais, o XIX a. pab. audinių raštais, pavyzdžiui, lovatiesių. Nors ir čia galima rasti įaustų ir baltiškų, ir krikščioniškų simbolių bei kitų įkvėpimo šaltiniu tapusių aplinkos detalių.

Papuošalai, kurių parodoje daugiau nei 40, savitai pasakoja mažytes istorijas, tarytum sakmes, perteiktas per asmenines mano patirtis, prisiminimus, sąsajas. Ornamentai gimsta pasąmoningai, sukaupus tam tikrų potyrių ir emocijų bagažą. Darbai yra lengvai interpretuojami, tad žiūrovas visuomet gali atrasti ar susikurti savo sakmę.

Pavyzdžiui, pakabuko ovale įkomponavau geriausios draugės bobutės jaunystėje austos lovatiesės rašto fragmentą, į kurį žvelgiant sugrįžta vaikystės prisiminimai. Dar vienoje pasitelkiau žinomai Lietuvos audėjai priklausiusioje knygoje rastą, greičiausiai pačios austą juostelę (skirtuką) ir ją interpretuodama sukūriau kaklo papuošalą.

Mano kūriniuose atkartojamas ornamentas suskamba naujai ir tampa nauja sakme.“

Įprasmina protėvių vertybes

Autorė aiškino papuošaluose spalvotais raštais užkoduojanti mūsų kilmę, kiekvieno iš mūsų skirtingus prisiminimus.

„Tai ir jaukių močiučių namų vaizdinys, darbštumas, kantrybė, subtilus aplinkos estetikos pajautimas. Argi tai ne vertybės, leidžiančios mums kelti savo tapatybės savivertę? Esu lyg tarpininkė, siekianti sužadinti dabarties žmonių jausmus, atkurti jų santykį su protėviais, puoselėti tolimesnį ryšį“, – sakė M. Morkūnaitė-Vervečkienė.

Naudoja antrines žaliavas

Menininkė didelę reikšmę teikia pagrindiniams savo kūrybos principams, kurie ir mūsų protėviams buvo svarbi kasdienio gyvenimo ašis.

„Lietuviškų raštų akcentavimas – mano kūrybos atspirties taškas. Nors šią idėją plėtoju 10 metų, bet ji atėjusi dar iš tarpukario. To meto tyrinėtojai irgi sakė, kad reikia atsiremti į  mūsų liaudies meną, kuris gali būti puikus įkvėpimo šaltinis naujiems kūriniams.

Manau, jog šios idėjos aktualios ir šiandien. Atsiranda netgi masinės gamybos daiktų su lietuviška ornamentika, jos interpretacijomis, – kalbėjo autorė. – Dar viena vertybė, kuria vadovaujuosi kurdama – tvarumas. Mūsų protėvių gyvenimas, bene, savaime buvo paremtas tvarumo idėjomis.

Savo kūryboje daugiausia naudoju tik antrines žaliavas. Galima sakyti, jog ši kolekcija gimė iš keleto senų drabužių. Man visai nesinori pirkti priemonių savo kūrybai. Kuriu tol, kol užtenka medžiagų, bet jų nuolat atsiranda – kas nors ką nors tinkamo vis atiduoda.“

Autorė į ekranus ir mygtukus susitelkusiam šiuolaikiniam žmogui siekia priminti rankų darbo magiją ir netgi sielą gydančią galią.

„Norėčiau, kad kiekvienas prisimintų, ką reiškia savo rankomis sukurti kokį nors daiktą, – pasidalijo jaunosios kartos menininkė. – Kurdama koncentruojuosi į lėtą rankų darbą, šiandien vis labiau išstumiamą šiuolaikinių technologijų. Toks parodos kūrimo procesas man buvo labai svarbus, nes juo įprasminau ir mūsų senelių įdėtas pastangas, norint papuošti savo buitį. Taip pat tai ir priminimas visiems, ieškantiems nusiraminimo, atsipalaidavimo ar susikaupimo šiame chaotiškame pasaulyje: darbas rankomis nuramina sielą, leidžia stabtelti, turi terapinį poveikį.“

M. Morkūnaitė-Vervečkienė sakė, kad jos kūryba išgyveno pastebimą virsmą – spalvos tapo švelnesnės, o raštai sudėtingesni. Viešnia atskleidė prie darbų nesiliečianti, kai užvaldo niūros mintys.

Aut. past.

Kūryba kito

M. Morkūnaitė-Vervečkienė sakė, kad jos kūryba išgyveno pastebimą virsmą – spalvos tapo švelnesnės, o raštai sudėtingesni. Viešnia atskleidė prie darbų nesiliečianti, kai užvaldo niūros mintys.

„Kai būna bloga emocija, niekada nekuriu. Prasidėjus karui Ukrainoje, buvo tokia slogi nuotaika, kad aš beveik dvejus metus visai nekūriau – tiesiog negalėjau prisėsti, – pasidalino autorė, turinti kelias papuošalų linijas. – Ornamentų ant juodraščio nebraižau. Kyla mintis ir, jei yra galimybė, iškart piešiu.

Labai dažnai būna, kad nupieštas ornamentas nepatinka. Turiu dėžę tokių darbų – jų niekam nerodau. Kai kuriuos vėliau perdarau. Kartais ornamentą pavyksta patobulinti uždažant kita spalva arba praplečiant.“

Daugiau dėmesio – iš užsieniečių

M. Morkūnaitė-Vervečkienė pastebėjo, kad jos papuošalus Lietuvoje labiau vertina vyresnio amžiaus moterys.

„Būna, žvilgsniu palydi, o kartais ir paklausti apie papuošalą. Dažnai net pokalbis būtent nuo to ir prasideda, – šypsojosi autorė. – Į šiuos papuošalus dėmesį itin atkreipia užsieniečiai. Nors kūryba tėra mano hobis, bet jau turiu minčių parodyti savo darbus ir kitose šalyse.“

Po parodos pristatymo M. Morkūnaitė-Vervečkienė visą būrį kėdainiečių pakvietė į kūrybines papuošalų dirbtuves.

„Ar iš pirmo karto gali pavykti toks papuošalas?“ – pasiteiravau viešnios.

„Ši technika nėra sudėtinga. Tiesiog reikia priemonių, idėjos ir susikaupimo. Taigi pradėti nesudėtinga – gali kiekvienas, – patikino autorė, kėdainiečiams pristačiusi jau antrą savo darbų parodą. – Šie darbai kiek anksčiau buvo eksponuoti Rokiškio krašto muziejuje, o iš Kėdainių keliaus į mano gimtąjį kraštą – Panemunėlio geležinkelio stoties biblioteką.

Būtent šias tris vietoves pasirinkau neatsitiktinai. Nesinorėjo didžiųjų miestų – ieškojau vietų, kurios keltų geras emocijas. O dar kartą sugrįžti į Kėdainius man buvo labai gera.“