Darbas neturi kainuoti tavo gyvybės

Eglė KUKTIENĖ

Balandžio 28-ąją kasmet yra minima Pasaulinė darbuotojų saugos ir sveikatos diena. Lietuvai ši data turėtų būti ypatingai svarbi dėl to, kad, Eurostato duomenimis, mūsų šalis yra penktoje vietoje visoje Europoje pagal nelaimingų įvykių, kurie baigiasi darbuotojo mirtimi, skaičių 100 tūkst. gyventojų. Kėdainiai, kaip stiprus pramonės, agrarinis ir miškų kraštas, taip pat labai gerai atsimena keletą itin skaudžių nelaimių, kurios sukrėtė visą bendruomenę.

Apie tai, kaip Lietuva galėtų pasitempti bei kas stovi už nelaimės darbe, kalbamės su vienos didžiausių darbuotojų saugos ir sveikatos konsultacijos įmonių UAB „SDG“ Konsultacijų departamento direktore-eksperte Lina VAITKEVIČIENE bei „SDG grupės“ prezidentu Eduardu JASU.

Statistika liūdina

Ar dažnas susimąstome apie tai, kad iš darbo galime namo negrįžti? Gali negrįžti jūsų tėtis, vyras, brolis, sūnus? Ligoninėje galite rasti darbe sužalotą savo mamą, dukrą, mylimąją?

Dažniausiai nelaimingus atsitikimus darbe patiria vyrai ir moterys, kurie dirba transporto, statybos, apdirbamosios gamybos, žemės ūkio, miškininkystės sektoriuose.

„Pavojingos sritys kasmet vis varijuoja. Yra buvę metų, kai pirmoje vietoje atsidūrė didmeninė, mažmeninė prekyba. Vis dėlto peržvelgus daugybės metų duomenis yra aišku viena –  transportas, apdirbamoji gamyba ir statyba yra šios liūdnos statistikos lyderės.

Be abejo, transporto sritis yra sietina su bendra vairavimo kultūra, nelaimės dažniausiai nutinka eismo įvykių metu, o jie kyla dėl daugybės faktorių, kurių visų numatyti yra tiesiog neįmanoma. Dažnu atveju nelaimės niekaip negali būti siejamos su darbdaviu ar kažkuo, ko jis nepadarė, neužtikrino, nepaaiškino“, – pabrėžė pašnekovė.

20 proc. visų atvejų nustatoma darbuotojo kaltė. Likusiais atvejais dažniausiai Valstybinė darbo inspekcija nurodo, kad darbo saugos pažeidimai įvyko dėl kontrolės trūkumo – įmonės vadovas nesukontroliavo, kad darbuotojas paisytų visų saugumo reikalavimų.

Kol kas mažiau

Liūdnasis liaudies folkloras, sakantis, kad nėra Lietuvoje tilto, neaplaistyto žmogaus krauju, ne iš piršto laužtas – šių metų pradžia buvo paženklinta mirtimi tilto per Nerį Kaune statybose. Čia žuvo žmogus, dar keturi buvo sužeisti.

Nors vyrai nukenčia kone dvigubai dažniau, moterys nelaimių darbe taip pat neišvengia.

Eurostato duomenys rodo, kad 2018 metais Lietuvoje iš viso įvyko 3 tūkst. 834 nelaimingi įvykiai, o net 1 tūkst. 391 atvejų nutiko moterims. Tais metais fiksuotos 37 darbuotojų mirtys, sietinos su darbo saugos reikalavimų nepaisymu.

Šiemet statistika, nors ir geresnė nei pernai tuo pačiu laikotarpiu, vis tiek neblizga. Valstybinės darbo inspekcijos duomenimis, nuo sausio iki balandžio 26 dienos šiemet jau yra įvykęs 51 sunkus nelaimingas atsitikimas darbe (pernai per tą patį laikotarpį – 52 atvejai) ir fiksuotos 44 mirtys darbe (pernai – 50). 

Tai reiškia, kad kiekvieną mėnesį 24 šeimos išgirsta žinią apie artimojo sunkų sužeidimą arba mirtį darbe.

Atsakingų vis daugiau

Tai, kad darbo vieta turi būti maksimaliai saugi, žmogui turi būti suteiktos reikalingos priemonės, informacija, mokymai ir kad tai yra įmonės vadovo atsakomybė – niekas neabejoja. Tačiau specialistai sako, jog antra tiek atsakomybės tenka pačiam darbuotojui.

Darbdaviai šioje srityje, sako „SDG“ Konsultacijų departamento vadovė, stipriai paaugo. Prie to prisidėjo ir griežtesni valstybės reikalavimai, ir besikeičiantis pačių įmonių vadovų požiūris į darbuotoją.

Prie to prisideda ir tai, kad yra žmonių, kurie gali padėti įmonėms susidoroti su labai didelės apimties uždaviniais, kurių tikslas vienas – užtikrinti saugias ir maksimaliai sveikas darbo sąlygas žmogui.

„Mano mamytės darbas – padaryti, kad kiti darbe nežūtų“ – taip darbuotojų sauga ir sveikata jau dvidešimt metų besirūpinančios įmonės „SDG“ specialistės dukrelė vieną dieną ėmė ir pasakė, ir niekas nedrįstų sakyti, kad ji sumelavo.

„Visos įmonės turi turėti darbuotojo saugos ir sveikatos specialistą. Pagal teisės aktus yra nurodyti rėžiai, kai įmonėse tarnybos funkcijas gali vykdyti įmonės vadovas ar įgaliotas asmuo. Tai dažniausiai mažos įmonės, nesudėtingos pagal ekonominės veiklos rūšį. Didelės įmonės kartais turi savo specialistą, o kartais naudojasi išorinėmis paslaugomis“, – sako L. Vaitkevičienė.

Jai antrina ir „SDG“ generalinis direktorius Eduardas Jasas, kuris sako, kad iš visų Lietuvoje veikiančių įmonių apie 10 proc. renkasi verčiau pirkti darbuotojų saugos ir sveikatos specialistų paslaugas.

„Kai kurios turi savo specialistą, tarkime, „Lifosa“ – jie turi savo darbuotoją, kuris atsako už darbų saugą bei sveikatą. Tačiau reikia suprasti, kad darbuotojų sauga ir sveikata yra labai specifinė sritis, reikalaujanti plataus spektro žinių, tad dalis įmonių renkasi pirkti išorines tokio tipo paslaugas.

Mes, turėdami 12 biurų visoje Lietuvoje, visuomet esame arti įmonės. Jei nutiktų bėda, galėtume atvykti greitai, pradėti tyrimą, padėti įmonės vadovams ir visam kolektyvui“, – sako E. Jasas pridurdamas, kad „SDG“ vardas yra gerai žinomas Kėdainiuose. Specialistai darbuotojų sauga ir sveikata rūpinasi didžiausiose krašto įmonėse.

Mūsų krašto įmonių rūpestis savo darbuotojais nepraslysta pro akis – L. Vaitkevičienė sako, kad darbdaviai čia į darbuotojų saugą ir sveikatą žiūri atsakingai, ne biurokratiškai.

Tačiau ar visos mūsų šalies įmonės yra atsakingos?

Deja. L. Vaitkevičienė sako, kad apmaudu, tačiau vis dar gana dažnai nutinka taip, jog į „SDG“ įmonės kreipiasi tik po to, kai įvyksta nelaimingas atsitikimas.

Vadovai užaugo

„Šioje srityje dirbu jau 15 metų ir galiu tvirtai pasakyti, kad dabar lietuviško kapitalo įmonės yra stipriai užaugusios, o krašto įmonių vadovų požiūris į darbuotojus skiriasi tiesiog kardinaliai, – sako Lina, tačiau priduria, kad darbo sauga čia yra neabejotina lyderė.

Tuo tarpu darbuotojo sveikata vis dar nustumta į šoną. – Mes patys prieš penkerius metus ėmėme teikti profesinės sveikatos priežiūros paslaugą, tad galiu pasakyti, kad tik dabar ta paslauga įsibėgėja. Galima įmonių vadovus suprasti – juk darbuotojo sveikata sunkiai apčiuopiamas, ilgalaikis, tęstinis dalykas, o nauda yra sunkiai pamatuojama. Paprastai profesinės ligos išsivysto per ilgus darbo metus, o štai nelaimingas nutikimas gali tykoti už kampo. 

Tačiau noriu įmonių vadovus paraginti nenumoti ranka į žmonių, dirbančių jiems, sveikatą. Juk sveikas darbuotojas dirba našiau, jo nuotaika geresnė, o ir įmonės įvaizdis visuomenėje yra žymiai palankesnis“, – pastebi specialistė.

Pati „SDG“ duoda pavyzdį, kaip rūpintis darbuotojų sveikata. Įmonė suteikia darbuotojams ergonomiškas darbo priemones, erdvias darbo vietas, su mažyte sąlyga kasdien bent kelis kartus pajudėti, suteikia sąlygas sportuoti, atsipalaiduoti žaidžiant komandinius žaidimus, užsiimti joga, meditacija vaismedžių alėjoje arba kopinėjant įmonės aviliuose bitučių suneštą medų, kasmet dalyvauja maratone, kitose visuomeninėse akcijose ir renginiuose. Trumpai tariant, visapusiškai rūpinasi darbuotojo sveikomis mintimis ir sveiku kūnu.

Kodėl?

Valstybės ir Europos Sąjungos reikalavimai aukšti, darbdavių požiūris teigiamas, informacijos ir priemonių – apstu. Tad kodėl nelaimingų atsitikimų darbe skaičius išlieka maždaug stabilus jau keletą metų?

Kodėl įmonei, kuri, rodos, deda visas pastangas, kad apsaugotų savo darbuotojus, nutinka tokių skaudžių nutikimų? Kodėl darbuotojai, kurie padėjo parašą patvirtindami, kad žino, kaip saugiai atlikti savo darbą, kartais stipriai nukenčia ar net žūva? Gal 100 procentų saugi darbo aplinka – utopija?

„Absoliučiai saugi darbo aplinka net ir tose pavojingiausiose darbo vietose nėra jokia utopija. Tačiau tai nebūtinai apsaugos nuo nelaimingo įvykio. Ten, kur dirba žmonės, visuomet reikia įvertinti žmogiškąjį faktorių. Kartais užtenka sukristi kelioms nepalankioms aplinkybės, žmogui akimirkai nusisukti, akimirką pavėluoti priimti sprendimą – ir nelaimė jau čia.

Dirbame su beveik 2 tūkstančiais įmonių, tarp jų yra didelių, tarptautinių, ypač aukštus darbuotojų saugos ir sveikatos standartus taikančių darboviečių, kuriose visa saugaus darbo tvarka yra, galima sakyti, tobula – apsvarstyti net patys netikėčiausi nutikimai. Ir jos vis vien ne visuomet išvengia nelaimių.

Ten, kur dirba žmonės, visada gali nutikti kažkas netikėto“, – sako L. Vaitkevičienė.

Ji priduria, kad vis dar susiduria tiek su vadovų, tiek darbuotojų mąstymu, kad darbų saugos specialisto apsilankymas – kaip bauginimo įrankis. Vyrai dedasi šalmus, kad jų nenubaustų, o vadovas pasirašytus popierius susideda į stalčių ir jaučiasi padaręs viską, ką galėjo.

„Įmonių vadovai daro klaidą galvodami, kad štai, susitvarkiau dokumentus, parašus turiu – mano darbas čia baigtas.

Ne, nebaigtas. Darbuotojo sauga ir sveikata yra nuolatinis, nepertraukiamas, ištęstinis darbas. Šiuo darbo aspektu reikia rūpintis kiekvieną dieną.

O ir darbuotojai kartais mums išvažiavus, žiūrėk, jau ir šalmus nusiima, ir diržus nusisega.

Grįžtame, kalbame, klausiame – kodėl jūs taip darot? Juk čia jūsų sveikata, jūsų gyvybė. Ne dėl direktoriaus šalmą dedatės, dėl savęs.

Kai kurie susigėsta, kai kurie gūžteli pečiais ir toliau taip pat elgiasi. O kai kurie nuoširdžiai susimąsto, padėkoja. O kiekvienas toks atvejis – potencialiai išsaugotas žmogus“, – šypteli pašnekovė.

Nelaimės kaina

Specialistai pastebi, kad daugiausia nelaimingų atsitikimų įvyksta jauniems, iki metų laiko dirbantiems darbuotojams, bei tiems, kurie dirba itin seniai. Pirmuoju atveju nelaimės priežastis – patirties stygius, antruoju – perdėtas pasitikėjimas savimi ir savo gebėjimais.

Plačiai nuskambančios nelaimės darbo vietoje neretai įaudrina visuomenę, o kritikos strėlės retai kada lekia į nukentėjusį žmogų.

„Patikėkite manimi, joks vadovas niekada nenori, kad jo įmonėje nutiktų nelaimė, – sako L. Vaitkevičienė, kuriai pačiai tenka būti šalia darbdavio tada, kai sužinoma apie įmonėje nutikusią nelaimę. Šokas, siaubas, liūdesys, pasimetimas, nežinojimas ką daryti, nei kur eiti – tai viso kolektyvo ir įmonės vadovų patirtys sužinojus apie žuvusį ar sunkiai sužeistą kolegą. – Mes visuomet būname įvykio vietoje, nepaisant to, ar nelaimingas atsitikimas buvo lengvas, sunkus, ar baigėsi darbuotojo mirtimi.

Kartais patys atliekame tyrimus, kartais tarpininkaujame ir padedame, kai tyrimus perima policijos pareigūnai ir Valstybinės darbo inspekcija. Neretai vadovui reikia padėti net ir visiškose smulkmenose, nes jiems būna šokas, jie būna žmogiškai sutrikę. Esame tuo metu labai reikalingas šaltas, blaivus protas ir darome viską, kad iš klaidų būtų pasimokyta ir jos daugiau niekada nepasikartotų“, – kalba specialistė.

Nelaimės kainą nusakyti yra sunku. Tai milžiniška nelaimė nukentėjusiajam ir jo šeimai, kai netenkamas darbingumas, suprastėja finansinė padėtis, padaroma ir psichologinė žala. Jei darbuotojas žūva – niekas nepajėgtų įvertinti patirto skausmo.

Įmonei tai taip pat skaudi patirtis – visų pirma žmogiškai, visų antra morališkai ir, be abejo, finansiškai. Netekti apmokyto darbuotojo, kolektyvo nario, žmogaus – net ir laikinai – visada yra įvairiapusiškai nepalanku.

Vienybės trūksta

Europos Sąjunga valstybės lygiu spaudžia šalis nares užtikrinti saugias ir sveikas darbo sąlygas. Tikslas vienas – išsaugoti žmonių gyvybes ir sveikatą, tačiau atrodo, kad valstybinės institucijos ir verslas viena kryptimi eiti nenori.

„SDG grupės“ vadovas E. Jasas sako – iš valdininkų norisi daugiau lankstumo, atvirumo, paskatinimo ir palankaus požiūrio į visas iniciatyvas, kurios yra skirtos šviesti ir informuoti visuomenę.

„Mes ne tik nuolat vykdome mokymus, konsultuojame, šviečiame. Imamės ir platesnio masto renginių, forumų, kuriuose kalbame aktualiomis temomis – aplinkosaugos, darbo ir laisvalaikio, darbo saugos temomis.

Visuomenę reikia šviesti, reikia duoti žinių – ir kuo daugiau, tuo geriau.

Gaila, tačiau ne visada valdžios institucijos nori bendradarbiauti. Atrodo, tikslo siekiame tuo paties – norime, kad žmonės būtų saugūs darbo vietoje, norime, kad nelaimingų atsitikimų mažėtų, kad mūsų padėtis visos Europos mastu pagerėtų – tačiau yra stabdžių iš valstybinio sektoriaus pusės.

Dirbti yra kur, stengtis, tobulėti reikia. Jei yra įmonių, kurios tai daro, kurios nori informuoti, nori edukuoti – reikia joms duoti galimybių, erdvės ir tik džiaugtis, kad kažkas tuo užsiima.

Tik taip mes galėsime pasiekti užsibrėžtų tikslų“, – tiki E. Jasas.