Moteriškumas kaip dovana

Kas yra moteriškumas? Likimas, dovana ar nieko ypatingo? Dabar apie moteriškumą kalba įvairiai. Vienai tai – savirealizacijos kliūtis, kitai – sunkus kryžius, trečiai – tuščia frazė ir nieko daugiau.

Iš tiesų moteriškumas – labai vertinga dovana, kurios mes kartais nepriimame arba nuvertiname. Moteriškumas tarsi didžiulis pradinis kapitalas, kurį paveldime nuo pat gimimo. Tai dvasinis palikimas, kuris neišduodamas eurais, ir jo negalima nei apčiupti, nei perskaičiuoti. Tačiau dėl to jis netampa mažiau vertingas.

Tik ką gimusios jau turime visas galimybes pasiekti tai, ko norime. Bet kodėl mums nepavyksta to padaryti? Todėl, kad pakeliui į savo svajonę mes išeikvojame savo energiją nenaudingiems, galbūt net žalingiems, dalykams.

„Palikimas“ nuo gimimo

Įsivaizduokite, kad kiekviena iš mūsų gimdama gauna „palikimą“, tam tikrą skaičių teisiškai priklausančių vienetų. Pavyzdžiui, ką tik gimusi mergaitė jau turi milijoną. Ir gali jį naudoti kaip tik nori, tiesiog čia ir dabar, tačiau ji gavo tą milijoną tam tikroms šio gyvenimo užduotims atlikti, taip vadinamam „tiksliniam naudojimui“, tam, kad galėtų realizuoti savo moterišką prigimtį: sukurti laimingą šeimą, pagimdyti sveikus vaikus, susukti jaukų lizdą, kūrybiškai realizuoti save.

Ir jai gali atrodyti, kad tas milijonas – tai labai daug, daugiau nei reikia, dar ir liks. Kodėl neišleidus šio likučio jau šiandien? Kas atsitiks, jei išleisiu šiek tiek čia, šiek tiek čia ir čia, o po to vėl čia, juk niekas nepasikeis! Milijonas – tai labai labai daug!

Ir štai ji stovi prie išsvajotos vestuvinių suknelių parduotuvės vitrinos. Vitrinoje – neįtikėtinai graži suknelė. Būtent tokia, apie kokią ji svajojo. Suknelė tam, kad galėtų tapti princo žmona. Ji nori tuoj pat nusipirkti šią suknelę, bet staiga pamato, kad jai jau neužtenka pinigų. Iššvaistė visą „pradinį kapitalą“, savo „palikimą“ visokiems niekams, kuriais net nepasinaudojo, svarbiausia, kad nieko nebeliko.

Taigi, taip mes elgiamės su pačiu vertingiausiu dalyku, kuris mums duotas, – su moteriškumu, su skaistybe. Ir visiškai neaišku, kodėl ir kur mes iššvaistome savo dvasingumo atsargas, o kai ateina tas laikas, kai turime panaudoti jį pagal paskirtį – kai sutinkame gerą vyrą, turime pagimdyti vaikučių, – būname jau tuščios.

Tuščia moteris ne itin patraukli vyrams, nebent tiems, kurie domisi tik jos kūnu. Ji, net jei ir pagimdytų kūdikį, negali būti mama. Ji nesugeba sukurti jaukumo namuose. Ji gali tik tikėtis Dievo malonės.

Pretekstas nerimauti

Pasirodo, kad šiandien įprasta, jog statistinė paprasta moteris – toli gražu ne trapi, graži, dieviška, elegantiška būtybė, gražiai kalbanti, su gražiomis mintimis, gražia išvaizda, kuria norisi rūpintis ir mylėti ją, tai ne namų židinio sergėtoja ir visai ne mamytė. Dabar paprasta moteris – tai kažkas pilka, su džinsais, su rūkstančia cigarete, su alaus buteliu rankoje, besikeikianti ir mieganti su visais iš eilės, dirbanti nuo ryto iki vakaro – ir visiškai tuščia. Su tuščia širdimi ir dvasiškai skurdi.

Galite pagalvoti, kad kalba eina apie kažkokias tolimas moteris, kurių nedaug. Ar tikrai? Apsidairykime aplink ir pamatysime, kaip yra šiandien. Ne tik čia, bet visame pasaulyje – visur skirtingai, bet visur yra – tai pretekstas nerimauti.

Tai, ką mes padarėme su savimi ir savo gyvenimu, tikrai yra tragedija. Tarsi kažkokie maži ir kvaili pinokiai patekome į aferistų rankas, kurie atėmė visą mūsų turtą, visą mūsų tyrumą ir dvasingumą tam, kad parduotų mums visiškai nereikalingus daiktus, jog galėtų lengviau manipuliuoti mumis, kad nutrauktų mūsų ryšį su aukštosiomis galiomis.

Kaip atsitiko, kad visa tai tapo mums įprasta ir kasdieniška, jog tai nesuvokiama kaip žiaurumas ar siaubas, kad žiūrime į tai pro pirštus ir sakome: „Na, kas čia tokio, visos rūko, visos geria, visos taip kalba, visos užsiima seksu su pirmu pasitaikiusiu – tai yra normalu ir pažangu, kodėl aš negaliu taip elgtis?“

Tačiau tai neturi šviesios ateities. Mes švaistome savo tyrumą veltui, be jokios naudos, greičiau net darome žalą sau ir visam pasauliui.

Bet yra ir gerų naujienų. Buvusį tyrumą galima susigrąžinti. Prarastą tyrumą susigrąžinsite, jei peržvelgsite savo požiūrį į save ir savo gyvenimą.

Ypatinga ir stebuklinga dovana

Jei suprasime, kad moteriškumas – labai ypatinga ir stebuklinga dovana, kuri brangiai kainuoja, todėl būtina ją labai saugoti. Galbūt ne visi tiki, kad ši dovana brangi, ne visada nepriekaištinga ir viliojanti. Šrila Prabhupada sakė: „Jei jūs parduodate deimantus, negalite tikėtis, kad prie jų sustos eilė.“ Nors šiuolaikiniame pasaulyje tikrasis moteriškumas gali ir neturėti tiek daug gerbėjų ir žinovų, bet ar tai reiškia, kad jis tampa nereikalingu ir pigiu?

Indijoje pasakojama tokia sakmė:

„Mokytojas davė vienam iš savo mokinių brangakmenį ir tarė:

– Eik ir pabandyk parduoti šį brangakmenį turguje. Bet parduok tik tada, kai pasiūlys už jį ne mažiau kaip auksinę monetą. Kitu atveju parnešk jį atgal.

Pirmiausia mokinys priėjo prie daržovių prekeivio. Prekeivis pažvelgė į akmenį ir padavė jam keletą morkų ir ridikėlių:

– Gerai jau, imk mainais už tai, – pasakė jis.

Mokinys atsisakė ir nuėjo pas parduotuvės savininką. Šis atitinkamai pasiūlė jam cukraus ir kitų prekių, sakydamas:

– Gali už jį tai atsiimti.

Galiausiai mokinys sugrįžo namo ir papasakojo mokytojui, kaip jis apėjo visą turgų, bet niekas taip ir nepasiūlė už šį brangakmenį auksinės monetos.

Mokytojas jam atsakė:

– Akmuo labai vertingas, bet šie žmonės nežino jo tikrosios vertės.

Ir jis išsiuntė mokinį pas vieną juvelyrą.

– Tas juvelyras sumokės tau tikrą kainą, – pasakė mokytojas.

Tada mokinys nuvyko pas juvelyrą ir pasiūlė jam brangakmenį. Juvelyras paėmė akmenį, pažvelgė į jį, atvėrė savo piniginę, išėmė auksinę monetą, padėjo akmenį su moneta ir viską grąžino mokiniui. Mokinys nesuprato, kas vyksta. Jis, pamanęs, kad juvelyras sumokėjo jam auksinę monetą už akmenį ir suklydo grąžindamas pirkinį, tarė:

– Gali pasilikti šį akmenį, juk tu sumokėjai už jį.

Juvelyras draugiškai pažvelgė ir atsakė:

– Šis akmuo kainuoja ne vieną monetą. Aš neturiu tiek pinigų, kad galėčiau sumokėti už jį tikrąją jo kainą. Monetą kainuoja tik žvilgtelėti į akmenį, kad įsitikintum – štai už ką aš sumokėjau. Kitaip tariant, šis akmuo yra toks brangus, kad neįmanoma jo nupirkti.

Tuomet mokinys suprato, koks brangus šis akmuo. Tik vienas žvilgsnis į jį kainuoja auksinę monetą. Bet kas užmokėjo šią monetą? Vienintelis juvelyras, kuris žinojo tikrąją akmens vertę. Kiti nepasiūlė nieko, nes nežinojo jo kainos.“

Taip yra ir su mūsų dovana, moteriškumo dovana. Praeiviai, atsitiktiniai žmonės, kaimynai ir kolegos nieko nesupras ir neįvertins, gali net pasijuokti iš keistos merginos, kuri niekada nenešioja trumpo sijonėlio. Net vyrai, kuriuos atsitiktinai sutinkate gatvėje, ne visada įvertins išmintingai ir kukliai apsirengusią merginą, greičiausiai, jie nepuls prie jūsų kojų ir gerbėjų nebus daug. Bet bus tokių, kurie verti jūsų dėmesio. Kaip tikri brangakmenių vertintojai.

Harmoninga moteris – tai:

Jaučianti sau meilę ir švelnumą;

Norinti dovanoti šilumą, švelnumą, šviesą vyrui ir kitiems žmonėms;

Patenkinta savimi ir savo gyvenimu;

Kuri priima ir myli savo kūną ir taip, kaip ji atrodo rytais ir vakarais;

Kuri nesiekia tobulumo, nes ji jau tobula;

Kuri nesiekia sėkmės – ji jau šią akimirką suspėjo ten, kur reikia;

Kuri kitam nori savo kūnu dovanoti gyvenimą, nori gimdyti;

Kuri už savo šilumą mainais nieko nelaukia – jai visko užtenka, ji turtinga;

Kuri pati yra savo laimės, meilės, gausos ir Visatos gerovės šaltinis;

Kuri spindi ir skleidžia šviesą‘

Moteris – tai šventė sau, vyrui ir visam pasauliui!

Parengta pagal žurnalą „Raktas“