Čempionų trofėjus trasoje medžiojantys broliai Gyliai: „Pirmos varžybos buvo kaip filme“ (VIDEO)

Interviu su dotnuviškiais ralio entuziastais broliais Žygimantu (28) ir Mindaugu (24) GYLIAIS bei jų tėčiu Kęstučiu pradedame pačioje tinkamiausioje vietoje – garaže, kur po paskutinių varžybų žiemoja, kaip patys pašnekovai šypteli, iščiustyta ir užkonservuota jų ryškiai mėlyna „Subaru Impreza“. Žygimantas pasiūlo prisėsti prie vairo. Juokauju, kad ralio automobilio salonas man, eilinei vairuotojai, labiau primena orlaivio kabiną – po ranka daugybė mygtukų ir įvairiausių jungiklių. Nejudinama „Subaru Impreza“ ilsėsis iki pavasario – po istorinio 2025 metų sezono triumfo atsikvėpti nuo trasos dulkių ji išties nusipelno. Rugsėjį pasibaigęs Lietuvos automobilių mini ralio čempionatas Gylių sąskaitoje – dar tik antrasis, tačiau nuo pirmųjų varžybų užsibrėžę ambicingus tikslus dotnuviškiai juos netgi pranoko – greičiausioje čempionato klasėje – OC 4WD – tapo čempionais, o bendroje įskaitoje iškopė į trečią vietą ir taip įsitvirtino tarp pajėgiausių šalies ekipažų. Su Gylių trijule kalbamės apie šių titulų kainą, uolią varžybų matematiką, didžiausius akibrokštus trasoje ir netgi mamos kibinus, kuriuos sutartinai pakrikštijome čempionų pietumis.

Sezonui – keli tūkstančiai eurų

Nors vienas sezonas baigėsi, tačiau pasiruošimas pavasarį laukiančiam pirmajam 2026-ųjų startui, kai pernai iškovotas pozicijas teks ginti iš naujo, jau prasidėjo.

„Net ir pasibaigus sezonui, vis tiek sukiesi ralio virtuvėje, – pabrėžia Mindaugas. – Stebime naujienas, – broliui antrina Žygimantas. – Po sezono sportininkai pradeda pardavinėti automobilius, kažkas šoka į naują techniką, tad žiūrime, kokių staigmenų iš konkurentų tikėtis kitą sezoną.“

Nors mini ralio čempionatas, vadinamoji C lyga, yra mėgėjų sportas, tačiau sezono išlaidos Gylių ekipažui siekia apie 8 000 eurų, tad nusivilkę lenktynininkų kombinezonus sportininkai grįžta į žemiškus darbus.

Žygimantas asmeninį ir profesinį gyvenimą kuria Kaune. Tėtis Kęstutis – automechanikas, kaip pats juokiasi, dieną garaže taisydamas automobilius uždirba pinigus tam, kad paskui vakare tame pačiame garaže tobulindamas sūnų „Subaru“ juos ir išleistų.

Lenktynininkų genai

Aistra autosportui Gylių šeimoje skaičiuoja trijų dešimtmečių istoriją, kurios pradininkas – pats Kęstutis, sūnų akivaizdoje iškovojęs ne vieną prizą.

„Senesniais laikais buvo paprasčiau, – tvirtina Kęstutis. – Buvo ralis, krosas ir viskas. Jei patikdavo automobiliai, tiek ir pakakdavo. O dabar automobilių sporto šakų labai daug.

Mano paties pirmas startas buvo 1987-aisiais. Sulaukiau pasiūlymo Kaune vykusiose mėgėjų varžybose atstovauti Kėdainių rajonui. Ten iškart laimėjau trečią vietą. Buvo netikėta, – prisimena dotnuviškis, laurus susižėręs važiuodamas moskvičiumi. – Finansinė padėtis buvo nebloga, todėl nusprendžiau ruošti specialiai raliui skirtą automobilį. Deja, trūko patirties, o su kuo pasitarti neturėjau, tad nieko neišėjo ir po kurio laiko varžybų atsisakiau.“

Vis tik užkrečiantis ralio azartas nepasimiršo – 1996-aisiais Kęstutis grįžo į trasą su žaliu žiguliu ir po pertraukos pirmosiose savo varžybose Kaliningrade iškart tapo lyderiu – laimėjo pirmą vietą.

„Su žiguliuku važiavau daug metų, – pasakoja dotnuviškis. – Paskui pradėjo daugėti konkurentų, kurie vairavo importines mašinas. Mes irgi neatsilikome – persėdome į „Toyota“ markės automobilį. Puikiai sekėsi ir su žiguliuku, bet „Toyota“ dar ir beveik negesdavo. Jei per sezoną būdavo septynios varžybos, tai penkiose iš jų atvažiuodavau pirmas, o dvejose tiesiog šiek tiek pavesdavo automobilis.“

Vaikystė – varžybų užkulisiuose

Autosporto Kęstutis neatsisakė ir gimus vaikams. Į varžybas šeima traukdavo su visai mažais sūnumis.

„Turėjome kemperį, kuriame migdydavome vaikus, – prisiminęs šypsosi Kęstutis. – Sūnūs tiesiog užaugo varžybose.“

„Tokia vaikystė berniukams turbūt aukso kąsnis?“ – teiraujuosi Žygimanto ir ketveriais metais jaunesnio jo brolio Mindaugo.

„Paauglystėje labiau norėjosi su draugais stadione žaisti futbolą ar krepšinį, bet vasarą prasidėjus sezonui, savo laisvalaikį tekdavo nustumti į šoną ir tėčio komandai garaže padėti ruoštis varžyboms, – pasakoja Žygimantas. – Tačiau varžybose buvo įdomu. Sezono metu dažnai keliaudavome į užsienį, pavyzdžiui, į Suomiją, Estiją, Latviją ar Lenkiją.“

Kęstutis atvirauja, jog augindamas sūnus nesistengė savo pomėgiu žūtbūt sudominti ir jų – kiekvienas rinkosi kelią pats.

„Niekada vaikų nestūmiau nei į autosportą, nei skatinau perimti mano darbą. Juk gal aš blogai darau? Gal jie sugalvos imtis ko nors geresnio? – mintimis dalijosi dotnuviškis. – Žygimantas pats norėjo išbandyti jėgas autosporte. 16-kos metų pradėjo nuo greituminio slalomo varžybų aerodrome. O Mindaugą, tiesa, vieną kartą esu paspaudęs sėsti prie vairo. Sakiau: „Sėsk – pabandyk, jei nepatiks, daugiau nesiūlysiu.“ Bet panašu, kad vis tik tiko.“

Ruošėsi 503 dienas

Tada nei Žygimantui, nei Mindaugui trasa galvų stipriai nesusuko – šį pomėgį vaikinai paliko interesų paraštėse. Tačiau viskam gyvenime išmuša sava valanda. Prieš trejus metus Mindaugas sulaukė brolio skambučio, kuris vyrukus kaip reikiant įklampino – pažadino azartišką troškimą sumedžioti mini ralio trofėjų!

„Žiemą pradėjau žiūrėti lenktynininko, ralio čempiono Giedriaus Notkaus vlogus, – užsimena Žygimantas. – Ten daug autosporto virtuvės. Sudomino ralio specifika. Sužinojom, kad norint dalyvauti pradedančiųjų lygoje – mini ralyje, reikia gerokai mažesnių investicijų nei A lygoje. Buvau jau baigęs universitetą, dirbau, tad atsirado finansų. Paskambinau broliui ir pasakiau, kad norėčiau pabandyti.“

Mindaugas leistis į brolio siūlomą avantiūrą nesutiko. Vis tik Žygimantas prie šio pokalbio grįžo darsyk ir galiausiai įkalbino Mindaugą tapti jų ekipažo šturmanu. Į planus įtraukę tėtį, visi trys Gyliai sukirto rankomis.

„2022-ųjų žiemą dar galvojom, 2023-iųjų vasarį jau nusipirkome automobilį. Savo „Subaru“ raliui ruošėme iki pat pirmojo starto – 2024-ųjų gegužės pabaigoje Zarasuose vykusių varžybų. Iš viso užtrukome 503 dienas. Tada prasidėjo mūsų odisėja“, – poetiškai reziumuoja chronologine seka įvykius suvardijęs komandos matematikas Mindaugas.

Dabar ralis pavojingesnis

Kęstutis sūnų idėją palaikė, nors tai ir reiškė, kad darbuojantis garaže nuo šiol užtrukti reikės gerokai daugiau. Vyrui profesinį azartą kėlė iššūkis kuo geriau paruošti Žygimanto ir Mindaugo automobilį trasai.

„Žinoma, mano laikais šis sportas vyko uždarose trasose, todėl buvo saugiau. O sūnūs važiuoja neatitvertais keliais. Bet kadangi ir mano paties, kaip sportininko, karjeroje yra visko buvę, tai didelės baimės nejaučiau – pasitikėjau vaikais“, – sako dotnuviškis.

Žygimantas su Mindaugu pirmąsias varžybas prisimena kaip filmą. „Patys nelabai supratom, ką darom ir ar gerai darom“, – šypteli jie, neslėpdami, jog įtampa ėmė viršų.

Vyrukai dėkingi dotnuviškei šturmanei Gabijai Stanulionytei, kuri, sužinojusi apie Gylių planus dalyvauti ralyje, pasisiūlė juos pamokyti vieno svarbiausių įgūdžių – tinkamai susirašyti stenogramą ir naudotis kelio knyga. „Kad nesibaigtų varžybos už pirmo posūkio, – su humoru į savąją pradžią autosporte žvelgia broliai. – Naujokui iškart perprasti visas ralio tvarkos subtilybes yra tiesiog kosmosas. Tad Gabija mums labai padėjo.“

Krikštas įsiminė ilgam

Kaip paaiškina Žygimantas, ralyje mašinos startuoja ne vienu metu. Naujokai atsiduria dalyvių eilės gale ir turi skintis kelią iki pat viršaus. Dotnuviškiai Zarasuose varžybas pradėjo 74-ti.

Susirašę stenogramą ir laukdami pirmojo starto, kuriam ruošėsi daugiau kaip pusę tūkstančio dienų, vaikinai jautėsi gana užtikrintai. O atėjus laikui išties spausti akseleratoriaus pedalą, sąmonė persijungė į autopilotą. „Pusės važiavimo nė neatsimenu, – dabar pats stebisi Žygimantas. – Matau posūkį į kairę, o Mindaugas skaito stenogramą, kad sukti turėsiu į dešinę. Po kelių atkarpų jis jau šaukia, kad pametė kelią, todėl nebežinojome, kur važiuoti…“

„Kol mes vis dar laukėme savo laiko startuoti, pirmieji automobiliai buvo pajudėję prieš daugiau nei 60 minučių. Grupėse pamatėme sudėtas avarijų nuotraukas, pranešimus apie sustabdytą ralį…“ – pirmąjį krikštą prisimena Mindaugas.

„Trasa Zarasuose buvo labai sudėtinga. Visas kelias – amerikoniški kalneliai, – pastebi Kęstutis. – Todėl pirmoms varžyboms tokia trasa – kietas riešutėlis.“

„Pasitreniruoti tam tikruose greičio ruožuose į Zarasus netgi atvyksta Pasaulio ralio čempionato lygio komandos, – dėmesį atkreipia Žygimantas. – O mes čia buvome visiški naujokai, bet žinojome, kad reikia neperspausti.

Nors mums patiems atrodė, kad važiavome labai greitai, tačiau pamatę vaizdo įrašą, prašėme jo niekam nerodyti, – juokiasi Žygimantas. – Jei atvirai, po pirmųjų varžybų buvau išsigandęs – maniau, kad viskas bus gerokai paprasčiau.“

Vis tik Mindaugas priduria, kad nors pradžia nežadėjo nieko gera, tačiau pirmose varžybose jų ekipažas savo grupėje finišavo trečias. „O tai reiškė, kad podiumas mūsų“, – nusišypsojo Mindaugas. „Tiesiog visas ralis buvo toks keblus, kad daugelis mūsų klasės ekipažų, neįvertinę savo jėgų, net nefinišavo. Mums to užteko, kad būtume treti“, – detalėmis pasidalina Žygimantas.

Šturmanas pasikliovė… jausmu

Gavę šalto dušo ir apdovanoti pradedančiųjų sėkme, dotnuviškiai į viską ėmė žvelgti realistiškiau ir tiesiog kaupė patirtį trasoje. Kaip vėliau paaiškėjo, ralis – itin dinamiškas, permainingas bei sunkiai nuspėjamas sportas. Sklandus startas visiškai negarantuoja, kad apskritai pasieksi finišą – nemaloni staigmena gali laukti jau kitą sekundę.

„Antros varžybos vyko Ukmergėje. Čia sekėsi neblogai – savo klasėje buvome 4-ti, o bendroje įskaitoje pasiekėme 20-tuką. Kaip antram kartui – net per gerai, – įvertina Mindaugas. – Toliau – Plungė, Rietavas. Pirmoje dalyje sekėsi neblogai, o paskui viskas baigėsi tuo, kad sulaužėme pavarų svirtį, stabdžius… Buvo ir mano, kaip šturmano, klaidų.

Ralyje reikia važiuoti vadovaujantis kelio knyga, o aš, kaip važiuoti, Žygimantui sakydavau tiesiog iš… – Mindaugas nutyla ieškodamas taiklesnio žodžio, bet Žygimantas jį randa greičiau, – … iš jausmo, – broliai pradeda juoktis. – Taip, – sutinka Mindaugas. – Dėl to buvome ir išklydę iš trasos, ne ten nuvažiavę… O kartą, kai pritrūkome dar vieno atsarginio rato, esame ir apskritai nepasiekę finišo. Taigi buvo visko.“

Apetitas išaugo

Užbaigę debiutinį ralio sezoną, Gyliai ėmė brėžti siekius antrajam. „Apetitas kyla bevalgant, – skambiai taria Žygimantas. – Kadangi pirmąjį sezoną gana greitai tobulėjome, pamatėme konkurentų galimybes, žinojome, kaip patys atrodome, todėl nusprendėme, jog galime kelti ambicingesnius tikslus.“

„Pasakiau Žygimantui, kad šiais metais mini ralyje siekiame patekti į top 5, – paaiškina Mindaugas. – Važiuoti tik savo malonumui – per brangu. Taigi užsibrėžėme kovoti.“

2025-ųjų sezonas prasidėjo varžybomis namie – pirmasis ralis vyko Kėdainiuose. Savo grupėje Gyliai finišavo antri, o bendroje įskaitoje sezoną toliau tęsė būdami 7-oje vietoje.

„Mums sekėsi gana neblogai, bet pamatėme, kad varžovai stiprūs ir šį sezoną lengva nebus. Vis tik atsiėmėme su kaupu“, – apibendrina Mindaugas.

Nors dotnuviškiai save dar laiko ralio naujokais, tačiau vyrukai jau atrado savo ekipažo stipriąją pusę – tai jų automobiliui „Subaru“ itin palankūs siauri miškingi keliai.

„Vieni susuktų trasų miškuose nemėgsta, o mums tai kaip tik palanku. Man patinka važiuoti miške. Čia sugebame atsigriebti daug laiko“, – sako Žygimantas. „Jei trasoje daug posūkių, tada mūsų mašina turi daugiau pranašumų už, pavyzdžiui, BMW, kuriam palankesnis tiesus kelias“, – priduria Kęstutis.

Aukštoji ralio matematika

Antrąjį sezoną dotnuviškiams įtampą kėlė jau ne tik patirties stygius, bet ir aukštai iškelta lūkesčių kartelė. Tačiau atkakliems vyrukams pavyko išlaikyti bendrą sezono pasiekimų tendenciją – prizinių vietų siluetas su kiekvienomis varžybomis tapo vis ryškesnis.

„Paskutinis etapas vyko Mažeikiuose. Viso sezono metu skaičiuoji, išvedinėji, kiek reikia pasiekti, o paskutiniuose etapuose buvo užkurta tikra aukštoji matematika, – dalijasi Mindaugas. – Skaičiavome kelintiems užtenka finišuoti be didelio spaudimo, kad tik nepadarytume lemtingų klaidų. Tačiau ir be skaičiavimo mums gana neblogai sekėsi.

Paskutinio etapo varžybas baigėme 3-ti savo klasėje ir 4-ti bendroje įskaitoje. To mums užteko, kad taptume 2025 metų Lietuvos automobilių mini ralio OC 4WD įskaitos čempionais, o bendroje įskaitoje iškoptume į trečią vietą. Smagu, – šypsosi Mindaugas. – Žinoma, sezono pradžioje išsikėlėme aukštus tikslus ir siekėme jų. Bet niekada nežinai, ką pakiš kiekvienos varžybos. Be to, dalis sportininkų mūsų klasėje važiuoja su itin galinga, modernia technika. Dėl to konkuruoti dar sudėtingiau.“

Nori trofėjaus? Komfortą pamiršk

Šiuolaikinis ralis – net ir mėgėjų – neatsiejamas nuo kraują stingdančių pavojų. Gyliai skaičiuoja, jog bent po kelias tokias situacijas pasitaiko kiekvienose varžybose.

„Kai nespėjome sustoti, esame išlėkę iš trasos, bet taip nutinka itin retai, – sako Žygimantas. – Kartą per daug įsibėgėję savo automobilį beveik nurašėme į obelį. Trūko vos 5–10 centimetrų. Laimei – nuslydome į krūmus.

Vienose iš paskutinių praėjusio sezono varžybų, vos ne vos įsukome į posūkį, o minute anksčiau čia važiavusiam kitam mūsų klasės ekipažui nepasisekė – automobilis apsivertė.“

„Būna, kad į trasą išbėga stirnos ar briedžiai, – ne tik pavojingomis, bet ir šiek tiek komiškomis situacijomis toliau dalinasi Mindaugas. – O kartą prisimenu, kai prieš akis išniro beržas… Tiesiog užsimerkiau, – juokiasi jis. – Viskas baigėsi gerai.

Man nebaisu, kad kur nors atsimušime, nes saugumą užtikrina lankai, šalmai, kaklo apsaugos. Baisiausia – kad kiekvienas didesnis incidentas reikalauja išlaidų iš mūsų biudžeto, – šypteli Mindaugas. – Žinoma, kažkiek baimės jauti prieš kiekvieną startą, nes nežinai, kaip viskas pasibaigs, bet tai natūralu.“

„Praėjusį sezoną varžybose teko porą kartų pavažiuoti ant dviejų ratų, tačiau tuoj pat pavyko vėl nusileisti ant keturių, – prisimena Žygimantas. – Kiekvienos varžybos suteikia naujos patirties. Priklauso, ar tu ieškai tos linijos, kur yra maksimalios tavo galimybių ribos. Jei važiuoji komfortiškai, tada trofėjaus namo greičiausiai neparsiveši.“

Brolių ekipažas: privalumas ar trūkumas?

Žygimanto ir Mindaugo pasiteirauju, ar broliams būti vienoje komandoje suteikia pranašumo? O gal kraujo ryšys kelia daugiau kliūčių?

„Šeimos narių ar giminaičių ekipažai mūsų sporte nėra retenybė“, – sako Mindaugas.

„Broliai tame pačiame ekipaže, mano akimis, labiau privalumas, – pasidalina Žygimantas. – Pažįstu Mindaugą, žinau jo charakterį, todėl įvertinu, ką sakyti ir ko ne, kad jis susinervinęs neišliptų iš automobilio arba kad nesusipyktume.

Paprasčiau ir dėl to, kad viskas vienoje vietoje – tėvų namuose, į kuriuos sugrįžtame ir ruoštis varžyboms.

Be to, broliškas ryšys – tai ir pasitikėjimas. O vairuotojui pasitikėti šturmanu ir šturmanui vairuotoju yra labai svarbu. Mindaugas daug supranta apie techniką. Mudu papildome vienas kitą ir trasoje veikiame kaip komanda.“

Į sporto viršukalnes – nebe trise

Pačioje pradžioje Gylių komandą sudarė tik trys žmonės – Žygimantas, Mindaugas ir jų tėtis Kęstutis.

„Anksčiau galvojom, kad viską lengvai galime padaryti patys, – sako Žygimantas. – Vėliau supratome, kad norint labiau koncentruotis į rezultatą, komandą reikia plėsti.

Tėtis nėra vienintelis mechanikas. Jam pagelbėja Redas Mikštas su šeima. Redas buvo ir tėčio mechanikas, kai jis dar pats dalyvaudavo varžybose.

Mūsų komandoje darbuojasi ir programuotojas Gytis Mačiulis. Be jo net automobilio neužkurtume, – nustebina Žygimantas. – Būtent Gytis sustyguoja mūsų automobilį. Jo nuopelnas, kad mes neperdegėme ir tobulėjome nuosekliai. Gytis iškart perspėjo: „Manot, kad aš jums pirmais metais leisiu važiuoti visa galia? Galią didinsim po truputį.“ Ačiū jam už įžvalgumą.

Taip pat dėkojame ir Andriui Petruškevičiui, prisidėjusiam prie šio projekto elektros darbų. Tikrai ne visi ekipažai gali pasigirti tokio lygio automobilio laidyno darbais. Ralyje dažnai pasitaiko, kad dėl elektros gedimų finišas nėra pasiekiamas.

Šiemet prie mūsų komandos prisijungė operatorius Gvidas Garjonis – mano bendradarbis. Kadangi visa savo dalyvavimo ralyje istorija dalinamės „Instagram“, „Tik Tok“ ir „Facebook“ paskyrose 3GS Rally Team, Gvidas tai pamatė ir panoro prisijungti. Dabar jis mums kuria vaizdo įrašus.

Žinoma, neatsiejama mūsų komandos dalis – mama, kuri į varžybas niekad neišleidžia be jos pačios gamintų kibinų, saldumynų ar kito maisto.“

„Tai štai kuo Gylių pergalės grįstos – mamos kibinais“, – nusijuokiame, tarsi būtume išaiškinę tikrąją paslaptį, kaip jiems pavyksta pelnyti aukštus pasiekimus.

Žygimantas ir Mindaugas taip pat dėkoja jais tikinčia bei vis gausėjančia gerbėjų komanda. Savuoju indėliu Dotnuvos sportininkus palaiko vietos verslininkai – Andrius ir Gina Balandžiai, miestelyje įkūrę kepyklą „Miltuotos rankos“.

Šiemet vėl į trasą

Gylių trejetą autosporte laiko skirtingi dalykai. Kęstutis mielai pagelbėja sūnums, nes jam ir pačiam įdomu praplėsti profesinį akiratį.

„Man, ilgamečiam automechanikui, tobulinti sūnų ralio mašiną yra kaip laboratorija, – vaizdžiai palygina sportininkų tėtis ir priduria palaikysiantis atžalas, kad ir kuo sūnūs nuspręstų užsiimti. – Svarbu jiems sekasi. O kadangi jie pasirinko autosportą, tai labai džiaugiuosi, kad savo įdirbiu galiu jiems padėti.“

Žygimantą ralis žavi galimybe pakonkuruoti ir pajusti adrenalino skonį. Mindaugas į autosportą žvelgia kaip į turiningą pomėgį ir malonų laiką tarp bendraminčių.

Pasak Gylių, pastaraisiais metais mini ralis – žemiausia lyga – itin išpopuliarėjo ir sustiprėjo, reikalavimai dalyviams taip pat išaugo.

„Čia važiuoja labai daug ekipažų, žiūrovų irgi susirenka minios. Kartais net stebimės, jog vaizdas kaip Lietuvos čempionate“, – šypsosi Kęstutis.

„Deja, visos kameros vis tiek nusuktos į A lygą, – apgailestauja Žygimantas, o Mindaugas pritaria broliui. – Ten varžosi geriausios mašinos ir sutelkti milžiniški finansai. Ši lyga susižeria ne tik didžiausią dėmesį, bet ir rėmimą. O mums, mėgėjų lygos sportininkams, kurių visos investicijos iš savos kišenės, pretenduoti į aukščiausios lygos titulus be rėmėjų pagalbos, galima sakyti, nerealu.“

Vis tik Gylių automobilis paruoštas taip, kad praktiškai atitiktų A lygos techninį reglamentą. Savuoju „Subaru Impreza“ dotnuviškiai sėkmę ralio trasoje pagauti bandys ir kitą sezoną, o šis iškilmingai atidarytas bus pavasarį trečiąsyk Kėdainiuose vyksiančio ralio metu.