Būrys kraštiečių – būsimi medicinos specialistai

 Būrys kraštiečių – būsimi medicinos specialistai

Asociatyvi Piqsels.com nuotr.

Dovydas PASLAUSKAS

Medicina – rimta sitis, tačiau jau daugelį metų tai viena iš populiariausių studijų programų, kurias renkasi įvairių miestų mokyklų abiturientai. Ne išimtis ir Kėdainių abiturientai. Nors studijos yra vienos ilgiausių, o jų metu netrūksta sudėtingų išbandymų, pareikalaujančių iš studentų ypatingo atsidavimo, tačiau tai – nė motais talentingam, gabiam ir užsispyrusiam Kėdainių krašto jaunimui. Pasirinktoms medicinos studijoms Lietuvos sveikatos mokslų universitete einant į pabaigą kraštiečiai jau netrukus atsiims diplomus ir taps būsimais medicinos specialistais. Tad kuo juos patraukė medicinos sritis? Ar studijos suteikė tai, ko jie tikėjosi? Ką jie planuoja veikti ateityje? To pasiteiravome trijų medicinos studijas pasirinkusių, o šiuo metu ir bebaigiančių kėdainiečių – Tautvydo Petrausko, Agnės Staniūtės, Gintarės Šataitės.

Motyvai – labai įvairūs

Pasak A. Staniūtės, noras studijuoti mediciną kilo iš meilės gamtos mokslams.

„Iš tiesų, net sunku prisiminti, kada kilo noras studijuoti mediciną. Nuo pat mažumės jaučiau potraukį gamtos mokslams (tikriausiai meilę jiems įžiebė mano močiutė, biologijos mokytoja), o žmogaus kūnas ir tai, kaip jis veikia, man visada atrodė paslaptingas ir labai įdomus.

Vaikystėje labai mylėjau gyvūnus, visi sakė, kad būsiu veterinarė, tad galbūt jau nuo tada jaučiau norą padėti kitiems. Medicinos kryptimi pasukau todėl, kad tai man atrodė įdomu ir perspektyvu“, –  mintimis apie studijų pasirinkimą dalijosi A. Staniūtė.

G. Šataitė studijuoti mediciną apsisprendė pati – svajonės visuomet sukosi aplink medicinos sritį ir pagalbą žmogui.

Agnės Staniūtė./Asmeninio archyvo nuotr.

„Šio klausimo ir pati dažnai savęs klausiu, tačiau atsakymo iki šiol nerandu. Nei šeimoje, nei artimoje aplinkoje nebuvo dirbančių medicinos srityje, todėl tokio pavyzdžio neturėjau.

Ne paslaptis, jog neretai šias studijas paskatina pasirinkti tėvai, tačiau mano atveju, studijų pasirinkimas buvo tik mano asmeninis sprendimas. Manau, jog ne visi, kas stoja į medicinos studijas, turi tikslią priežastį, kai kuriems tai būna tiesiog nepaaiškinamas noras ar net pašaukimas.

Vaikystėje norėjau būti gydytoja odontologe, tad svajonės visada sukosi apie mediciną ir pagalbą žmogui. Rimčiau apie medicinos studijas mąstyti pradėjau vidurinėje mokykloje.

Dešimtoje klasėje su drauge nuėjome išbandyti savęs į slaugytojų būrelį. Kėdainių ligoninės Chirurgijos skyriuje su slaugytojų priežiūra galėjome pakalbinti pacientus, pamatuoti temperatūras, stebėti žaizdų perrišimus. Tai turbūt ir buvo pirmas rimtesnis kontaktas su sergančiu žmogumi, kuris neišgąsdino, o dar labiau sužadino norą kada nors ir pačiai dirbti ligoninėje.

Draugė, tiesa, pasuko studijuoti finansų. Dėl to visiems, kurie svajoja apie medicinos studijas, labai rekomenduoju prieš tai iš arčiau susipažinti su mediko darbu, nes turbūt tai vienintelis kelias pajusti, ar tai artima tau pačiam.

Galutinį sprendimą priimti padėjo biologijos mokytoja, kuri sužinojusi, jog svajoju studijuoti mediciną, gražiais žodžiais mane labai paskatino, už tai jai esu dėkinga iki šiol“, – apie tai, kokios priežastys privedė prie medicinos studijų, pasakojo G. Šataitė.

„Studijuojant mediciną kiekviena savaitė atrodo kitaip, todėl rutina negresia, reikia išmokti greitai adaptuotis bei gerai planuoti savo laiką. Taip pat labai svarbu, jog šiose studijose turėti vien tik teorinių žinių neužtenka, svarbios ir asmeninės savybės, meilė žmogui ir gebėjimas surasti kontaktą su sergančiu žmogumi, kas neretai būna itin jautru, kadangi pacientas visada yra silpnesniojo pozicijoje – bijantis, nerimaujantis, kenčiantis skausmus“.

G. Šataitė

T. Petrauskui medicinos studijas pasirinko norėdamas padėti kitiems. 

„Galbūt nuskambės šabloniškai ar saldžiai, bet pasirinkau mediciną, norėdamas padėti žmonėms. Nuo mažens norėjau būti reikalingas visuomenei ir taip jau išėjo, kad gydytojo profesija mano galvoje ir buvo ta, su kurios pagalba šį tikslą galėčiau įgyvendinti. Tiesa, iki kokios 8 klasės norėjau būti teisininkas, juvelyras, gal net menininkas. Tačiau noras sieti savo ateitį su biologijos mokslais sustiprėjo būtent 8 klasėje. Tokia galbūt kiek keista istorija, bet kas tokių neturi?

Tuo metu mokiausi Kėdainių „Ryto“ vidurinėje mokykloje. Klasės vadovė organizavo išvyką, tačiau man skaudėjo gerklę, jaučiausi prastai, todėl į ją neišvykau. Mokiniai, kurie nenorėjo ar negalėjo vykti į ekskursiją, privalėjo eiti į pamokas. Tą dieną viena iš pamokų buvo biologija.

Puikiai atsimenu, kaip tądien mokytoja manęs geras 20 minučių klausinėjo augalo žiedo sudėtinių dalių, augalų dauginimosi specifikų… Ir būtent tuo metu aš supratau, kad man be galo įdomus yra biologijos mokslas, norėjau gilintis į šią mokslo sritį.

Pokalbio metu mokytoja užsiminė apie galimas gamtos mokslų kryptis – mano dėmesį iškart patraukė medicina. Žmogaus organizmas be galo įdomus, sudėtingas ir unikalus. Nuo to karto ir apsistojau ties medicinos studijų idėja bei gydytojo profesija.

Tiesa, galbūt verta paminėti ir tai, jog giminėje gausu gamtos mokslų specialistų: močiutė domėjosi agronomija, sodininkyste ir puikiai tą išmano, viena jos sesuo dirbo biologijos mokytoja Alytuje, kita buvo felčerė Marijampolės rajone, tėčio sesuo dirba operacinės instrumentatore, taigi mane supo ir vis dar supa gana nemažai gamtamokslių žmonių. Turbūt meilė gamtai, noras gilintis į organizmų subtilybes yra mano šaknyse“, – svarstė T. Petrauskas.

Tautvydas Petrauskas./Asmeninio archyvo nuotr.

Studijose – ir vargai, ir džiaugsmai

Pašnekovų teigimu, studijuoti mediciną nebuvo lengva – reikėjo daug mokytis, įsisavinti daug informacijos, tačiau bendravimas su pacientu, žinojimas, kad gali kuo nors padėti, visuomet atpirkdavo visus vargus.

„Nesakyčiau, kad medicinos studijos lengvos, bet juk studijuojant bet kurioje srityje kyla iššūkių. Žinoma, žinių, kurias reikia įsisavinti, kiekis tikrai buvo didelis. Medicinos studijos labai įvairiapusės: mokomės viską: nuo fundamentaliųjų iki klinikinių dalykų, kai kas būna neįdomu ir į galvą nenori lįsti, o praktika, klinikiniai dalykai visada būna įdomesni už teoriją.

Taip pat studijų metu teko susidurti ir su labai įvairiais dėstytojais: nuo draugiškų, kolegiškų, mokančių sudominti iki tokių, su kuriais susitikti daugiau nenorėtum“, – studijų patirtimi dalijosi A. Staniūtė.

„Medicinos studijos yra išties didelis iššūkis, reikalaujantis daug valios, disciplinos ir atsakomybės. Šias studijas sunku nupasakoti, turbūt visą patirtį ir studijų metu kylančius jausmus gali suprasti tik ten pat studijavęs žmogus.

Jau pirmame kurse susidūrėme su dideliu krūviu ir informacijos kiekiais, kurie su kiekvienais metais dvigubėjo. Turbūt nieko nenustebinsiu pasakodama apie bemieges naktis, krūvas knygų ir egzaminus, kurie būna kas 1–2 mėnesius. Galbūt tai patiria kiekvienas studentas, tačiau kita šių studijų pusė – nepastovumas. Studijuojant mediciną kiekviena savaitė atrodo kitaip, todėl rutinos negresia, reikia išmokti greitai adaptuotis bei gerai planuoti savo laiką.

„Studijuojant įdomiausia visada yra ta galimybė, kai gali prisiliesti prie ligonio, jo išsiklausinėti, turėti galvoje jau tą šiokį tokį supratimą, o kas gi čia tam žmogui yra. Ta praktinė mokslų dalis atperka ir nemigos vakaros, ir jaudulio akimirkas, emocinius lūžius ir daugelį kitų sunkumo akimirkų. Praktikos metu konsultuodamas ligonį jautiesi svarbus, reikalingas, galintis padėti, o tai ir yra viena geriausių teigiamų emocijų šiose studijose“.

T. Petrauskas

Taip pat labai svarbu, jog šiose studijose turėti vien tik teorinių žinių neužtenka, svarbios ir asmeninės savybės, meilė žmogui ir gebėjimas surasti kontaktą su sergančiu žmogumi, kas neretai būna itin jautru, kadangi pacientas visada yra silpnesniojo pozicijoje – bijantis, nerimaujantis, kenčiantis skausmus.

Kad ir kaip bebūtų, daug mokantis ir dirbant egzaminai yra išlaikomi, asmeninės savybės išugdomos, tačiau didžiausias iššūkis tampa neužmiršti savęs, išmokti nubrėžti ribas bei suvokti, jog poilsis yra privalomas. Tinginiauti sau leidžiame retai – vasaromis atliekame savanoriškas praktikas ligoninėse, rašome papildomus mokslinius darbus.

Studijuojant mediciną tik gerai mokytis neužtenka – neatlikus papildomų veiklų šansai įstoti į norimą rezidentūrą Lietuvoje sumažėja. Taigi, nenuostabu, jog neretai nemokame ilsėtis be sąžinės graužaties, aukojame šventes, laisvalaikį ir beveik nuolatos jaučiame nerimą, kad reikia mokytis.

Nepaisant visų sunkumų, medicinos studijos yra įdomios, įvairiapusiškos, dinamiškos ir labai prasmingos, tačiau nemanau, jog šias studijas reikėtų romantizuoti – jos sekinančios tiek fiziškai, tiek emociškai, o jas pasirinkęs žmogus turi būti pasiruošęs daug dirbti, kadangi tai yra vienintelis kelias į sėkmę“, – patirtimi dalijosi G. Šataitė.

„Studijų patirtis yra tikrai labai įvairialypė. Pirmame kurse mokytis buvo ganėtinai nesunku, nes bazinių dalykų buvau išmokytas gimnazijoje, čia reikėjo žinias pagilinti bei pritaikyti. Žinoma, atsirado ir visiškai naujų dalykų, kuriuos reikėjo mokytis intensyviau.

Ikiklinikinių dalykų studijos arba dar kitaip vadinamoji fundamentinė medicina, ko mes mokomės trejus pirmus metus, kėlė nemažai iššūkių. Gausybė dalykų vienu metu, visus juos sieja bendra tema, didelis krūvis ir bene sunkiausias dalykas – išmokti mokytis.

Buvo tikrai nelengva išmokti atsirinkti literatūrą, išmokti konspektuoti ir mokytis ne viską nuo A iki Z, ką tik randi, o būtent tai, ko reikia. Nes priešingu atveju – laikas praskrieja kaip kometa, o darbų tik kaupiasi. Nemaža dalis studentų per tuos trejus metus susidūrėme su kitu iššūkiu – o kam mums to reikia?

Gintarė Šataitė./Asmeninio archyvo nuotr.

Galbūt skamba ir keistai, bet studijuodamas medicinos mokslų pagrindus: anatomiją, fiziologiją, biochemiją, patologiją ir daugelį kitų, susiduri su savotiška motyvacijos stoka, nes nežinai, kur pritaikysi tas gaunamas žinias. Ir tai ganėtinai normalu, nes prie pacientų gaudavome prisiliesti labai menkai, kažko diagnozuoti dar negalime, nes neturime žinių… Žodžiu, tas toks sausas vadovėlinis mokymasis daugeliui buvo sunkus.

Viskas kiek pasikeitė nuo 4 kurso, kai prasidėjo klinikinės medicinos moduliai: kardiologija, pulmonologija, endokrinologija, psichiatrija ir t.t. Tuomet tapo aišku, kam tu mokaisi. Daugeliui atsirado didesnė motyvacija skaityti, domėtis, studijuoti ligas, jų išsivystymo mechanizmus, diagnostikos bei gydymo gaires, nes tu turi pacientą, tu turi žmogų, kuris kuo nors skundžiasi, prašo pagalbos ir tavo pareiga jam padėti.

Viskas vėl apsivertė aukštyn kojomis, kai prasidėjo pandemija, kuomet nebegalėjome eiti pas pacientus dėl jų ir mūsų pačių saugumo. Studijos tapo nuotolinės, praktikos nebuvo visai arba jos buvo minimaliai. Buvo sunku, bet mes visa tai atlaikėme.

Dažnai sakau „mes“, nes medicinoje, ko gero, nėra „aš“. Labai svarbu veikti kaip komandai, būti komandoje. Taip ir daugiau išmoksti, ir tobulėji, o galiausiai ir sulauki reikiamos pagalbos, kai jos labiausiai reikia.

Apibendrinant, medicinos studijos yra tikrai nelengvos, o nelengvos jos tuo, kad yra daugybė informacijos, kurią reikia išmokti, įsisavinti, tačiau laiko tam skirta išties labai nedaug. Ko gero, ši mokslų sritis yra būtent ta, kurioje tikrai nepasimokysi vieną naktį prieš egzaminą, čia reikia kruopščiai ir sistemingai dirbti, nes nuo to priklauso ne tik pažymys, bet ir paciento likimas.

Studijuojant įdomiausia visada yra ta galimybė, kai gali prisiliesti prie ligonio, jo išsiklausinėti, turėti galvoje jau tą šiokį tokį supratimą, o kas gi tam žmogui yra. Ta praktinė mokslų dalis atperka ir nemigos vakaros, ir jaudulio akimirkas, emocinius lūžius ir daugelį kitų sunkumo akimirkų. Praktikos metu konsultuodamas ligonį jautiesi svarbus, reikalingas, galintis padėti, o tai ir yra viena geriausių teigiamų emocijų šiose studijose“, – studijų vargais ir džiaugsmais dalinosi T. Petrauskas.

„Dešimtoje klasėje su drauge nuėjome išbandyti savęs į slaugytojų būrelį. Kėdainių ligoninės Chirurgijos skyriuje su slaugytojų priežiūra galėjome pakalbinti pacientus, pamatuoti temperatūras, stebėti atliekamus žaizdų perrišimus. Tai buvo pirmas rimtesnis kontaktas su sergančiu žmogumi, kuris neišgąsdino, o dar labiau sužadino norą kada nors ir pačiai dirbti ligoninėje. Dėl to visiems, kurie svajoja apie medicinos studijas, labai rekomenduoju prieš tai iš arčiau susipažinti su mediko darbu, nes turbūt tai vienintelis kelias pajausti ar tai artima tau pačiam“.

G. Šataitė

Planuose – rezidentūra

Nors didžioji studijų dalis jau įveikta ir netrukus studentai atsiims ilgai lauktus ir išsvajotus diplomus, tačiau šios studijos jiems – tik kelio pradžia. Visų pašnekovų mintys ir toliau sukasi apie tolimesnius mokslus, rezidentūros galimybes.

„Gydytojo darbas toks, kad, norėdamas būti geru specialistu, mokytis ir domėtis naujovėmis turi visą gyvenimą. Šiuo metu esu paskutiniame medicinos kurse, po to laukia rezidentūros studijos, na,  o kas bus toliau – bus matyti.

Į rezidentūrą stosiu Lietuvoje, norėčiau čia likti dirbti ir ją baigusi. Bet labai norėtųsi susipažinti ir su kitų šalių sveikatos priežiūros sistemomis, tad atsiradus tokiai galimybei mielai išvažiuočiau padirbėti ir svetur.

Mane labai domina neurologija, tad tikriausiai stosiu į neurologijos rezidentūrą. Manau, kad teikiant pagalbą kitiems reikia turėti daug empatijos, ryžto, nebijoti imtis iniciatyvos, būti lanksčiam. Tačiau taip pat reikia nepamiršti ir apie save, nes jeigu nepasirūpinsi savimi, negalėsi padėti ir kitam“, – teigė A. Staniūtė.

„Medicinos studijos tik pusiaukelė, toliau planuose – rezidentūros studijos. Apskritai, medicina nuolat tobulėja, todėl pasirinkus šią specialybę, pasirenki mokytis visą gyvenimą.

Praktikuotis galime visų studijų laikotarpiu, todėl esu atlikusi papildomų praktikų Kauno klinikinėje ligoninėje Vidaus ligų, Neurologijos skyriuose, Klaipėdos universitetinėje ligoninėje Skubios pagalbos skyriuje, taip pat su Erasmus + programa buvau išvykusi į Kroatiją, kur praktiką teko atlikti Ginekologijos ir Neurologijos skyriuose.

Paskutiniais studijų metais atliekame privalomąją medicininę praktiką – internatūrą, kurią atlikau Kėdainių ligoninėje. Nors teko save išmėginti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, pabaigusi universitetą į rezidentūros studijas galvoju stoti Lietuvoje“, – ateities planais pasidalino G. Šataitė.

„Manau, kad medicinos mokslai yra vieni perspektyviausių. Kodėl? Lietuvoje, o ir visame pasaulyje, susiduriama su sparčiai didėjančiu gydytoju poreikiu. Auga visuomenė, ji lėčiau sensta, ilgėja gyvenimo trukmė, o gydytojų darbo vietų skaičius didėja tik visai pamažu. Šiuo metu didelė dalis dirbančiųjų ligoninėse yra priešpensinio amžiaus arba jau esantys pensijoje, o tai sufleruoja, kad darbo tikrai užteks visiems.

Tikiuosi baigęs savo studijas bent kurį laiką dirbti Lietuvoje. Nors ir teko ragauti vokiškojo darbo medicinos srityje privalumų, tačiau savame krašte jautiesi geriau. Žinoma, viskas priklausys ir nuo valstybės požiūrio į mediko profesiją. Šiose medicinos sistemoje reikia daug pokyčių, kurių nebuvo jau ilgą laiką, todėl nors ir norisi likti Lietuvoje ir padėti savo krašto žmonėms – gali tekti rinktis ir geresnes gyvenimo sąlygas svetur.

Baigęs medicinos studijas toliau studijuoti planuoju rezidentūroje, gilintis į jau konkrečią specialybę. Na, o po rezidentūros studijų – bus matyti. Yra ir doktorantūros studijos. Na, medicinos mokslas ir gydytojo profesija žavi tuo, kad čia niekada nenustosi mokytis.

Medicina sparčiai tobulėja ir, norėdamas išlikti geras, konkurencingas specialistas, turi nuolat mokytis naujovių, o ir žinias reikia nuolat atnaujinti. Taigi, nori to ar ne – tačiau mokytis teks dar labai ilgai“, – mintimis dalijosi T. Petrauskas.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video