Blogio sėklos negali augti dėkingoje širdyje
Rasa JAKUBAUSKIENĖ
Tokių universalių žmonių gyvenime pasitaiko retai, bet pasitaiko: nuo žemės ūkio technologijų iki teologijos, nuo darbo fabrike iki bitininkystės. 41-erių Virginijaus Štilpos veiklos ir pomėgiai žavi. Išgirdus juos kyla mintis, jog tai – įdomus, plačių pažiūrų ir daug įvairiapusiškos patirties turintis žmogus. O kai pradėjome kalbėtis, mėgavausi Kėdainių konservų fabriko darbuotojo, atsakingo už padažų ir pagardų gamybos procesą, erudicija, iškalba, šviesiomis, optimistiškomis mintimis. Tokiomis, kokių ir reikia artėjančių Velykų proga.
Turi daug veiklų
Prieš dvidešimt dvejus metus Virginijus įgijo žemės ūkio technologo specialybę. Keletą metų tarnavo krašto apsaugos savanorių pajėgose. Taip pat dirbo duonos kepykloje, kur buvo atsakingas už užsakymus ir gamybos planavimą.
„2017 m. apsigyniau teologijos licenciato mokslinį laipsnį. Iki dabar laisvu laiku nuo darbo fabrike dirbu parapijose sielovadininku, mokyklose turiu tikybos pamokų, meninės raiškos, kuruoju neformalųjį švietimą“, – apie savo veiklų gausą, plačią pasaulėžiūrą bei universalumą pasakojo Virginijus ir pusiau rimtai, pusiau juokais priduria: „Pirmiausia puikiai susipažinęs su visa tai, kas žemėje ir ant žemės, aš gilinausi ir į dangiškuosius dalykus“.
Trejus metus „Vikonda grupės“ įmonėje dirbantis Virginijus pasakojo, kad į Kėdainių konservų fabriką jį pasikvietė draugai.
„Dirbu MPK – majonezų, padažų ir kečupų gamybos ceche, kuris yra įkurtas 2018 m. Jis yra įvertintas aukščiausiu pasaulyje maisto pramonės BRC FOODS AA kokybės sertifikatu, kuris garantuoja, kad gaminių kokybė yra nepriekaištinga“, – didžiuodamasis savo darboviete pasakojo vyras.
Velykoms – spalvotas majonezas!
Anot Virginijaus, įmonė nuolat investuoja į gamybos linijų modernizavimą, kad pagamintų geresnius gaminius.
„Mūsų padažų, majonezo ir užtepėlių gamybos padalinys yra moderniausias Baltijos šalyse. Jame filtruojamas oras, valomas vanduo, o produktai gaminami ir pilstomi uždaroje, ypač sterilioje linijoje, kurioje nėra sąlyčio su žmogumi. Todėl galime gaminti ypač kokybiškus ir higieniškai švarius gaminius, kuriuose nereikalingi konservantai, jų nebūtina laikyti šaldytuvuose ir galime gaminti majonezą su šviežiais kiaušinių tryniais. Taip, kaip tai daro geriausios pasaulyje majonezo įmonės. Dėl to mūsų gaminius vertina ne tik Lietuvoje bet ir pasaulyje – tiekiame savo produkciją į 25 pasaulio šalis.
Gaminame daugybę rūšių majonezo. Esu išragavęs visus, nes pagaminus turiu atlikti jų vertinimą. O mano paties mėgstamiausias yra Originalus majonezas.“
Pašnekovas atskleidžia, kad būtent Velykoms Kėdainių konservų fabrikas ruošia staigmeną: žada šventę ne tik skrandžiui, bet ir… akims – spalvotą majonezą.
„Taip, spalvotas majonezas yra naujiena. Jis – pastelinės žalios ir rausvos spalvos.
Labiausiai jis derės su Velykų margučiais, kuriuos nulupus, jie neteks viso grožio, tad spalvas bus galima pagyvinti majonezu. Bet puikiai tiks tepti spalvingus sumuštinius, gaminant užtepėles, pikantiškai atrodys prie visų šaltų užkandžių, na, o jei norėsis, galima turėti ir spalvotą mišrainę“, – linksmai patarimus apie spalvoto majonezo panaudojimą bėrė specialistas.
„Mūsų padažų, majonezo ir užtepėlių gamybos padalinys yra moderniausias Baltijos šalyse. Jame filtruojamas oras, valomas vanduo, o produktai gaminami ir pilstomi uždaroje, ypač sterilioje linijoje, kurioje nėra sąlyčio su žmogumi. Todėl galime gaminti ypač kokybiškus ir higieniškai švarius gaminius, kuriuose nereikalingi konservantai, jų nebūtina laikyti šaldytuvuose ir galime gaminti majonezą su šviežiais kiaušinių tryniais.
V. Štilpa
Pomėgis – bitininkystė
Iš Kauno rajono Vilkijos krašto kilęs Virginijus yra ne tik įgijęs absoliučiai negiminiškas specialybes, dirba net kelis nesusijusius darbus, bet dar turi ir šiais laikais retą ir, sakyčiau, nykstantį, bet labai įdomų pomėgį – bitininkystę.
Pasidomėjus, tai paveldėta ar jo paties atrasta veikla, jis pasakojo: „Ko gero, kad paveldėta. Prosenelis Benadas Štilpa ir senelis Kazys Štilpa buvo bitininkai. Vaikystėje radau tuščius jų avilius ir eidavau prie jų žaisti. Tas avilio aromatas mane tiesiog traukte traukė. Vėliau, studijuodamas žemės ūkio technologiją, šalia visų kitų žemės ūkio šakų gilinausi ir į bitininkystę. Šis pomėgis mane vis labiau žavi“.
Šiuo metu vyras prižiūri iki 100 bičių šeimų. Tačiau jis ne tik medumi mėgaujasi, bet ir veisia bites.
„Taip, mano bitininkavimo tikslas yra bitės, o tik po to iš jų gaunami labai vertingi produktai: medus, vaškas, žiedadulkės, duonelė, pikis, pienelis. Savo bityne veisiu Italijos, Suomijos selekcijos bičių motinėles. Tai produktyvios, nepiktos, mažai spietlios, puikiai žiemojančios bitės. Motinėlių prekyba neužsiimu, bet, esant reikalui, vienam, kitam bičiuliui pagelbėju. Bičiulių turiu daug ir jų amžius labai įvairus. Bičiuliautis, tai ne tik bitėmis dalintis. Tai ir pagalba bityne, ir patarimai“, – apie bitininkavimo subtilumus kalbėjo Virginijus, kuris taip pat teigė, jog savęs vadinti profesionaliu bitininku nėra linkęs: „Apie save esu kuklios nuomonės. Kad esu specialistas, turiu pripažinti, bet bičiuliai pavadina ir profesionalu“.
Svajoti gera…
Pasvajoti ir ateitį gražiai planuoti mėgstantis Virginijus sakė: „Svajoti yra gera“. Ir intriguojančiai prisipažįsta, jog svajonių turi daug ir didelių, tik tiksliai jų įvardinti nepanoro tepasakydamas: „Dalis jų su bitininkyste susijusių, nes tai didžiulis eksperimentavimo laukas, kiekvieną sezoną. Ten tokia gyva kūryba vyksta… Dažnai net sapnuoju“.
Be bitininkystės, aktyvus pašnekovas turi ir daugiau įvairių pomėgių bei laisvalaikio praleidimo būdų.
„Laisvalaikiu mėgstu skaityti, klausytis muzikos. Daug metų vaidinu Vilkijos mėgėjų teatre „Vizija“. Labiausiai patinka vaidinti komedijose. Žiūrovus labai gydo juoko terapija“, – šiltai šypsojosi vyras.
Sielovadininkas pabrėžė, kad per Šv. Velykas kaip niekad svarbu prisiminti, jog šeima pagal seną krikščionių tradiciją vadinama namų Bažnyčia (lot. Ecclesia domestica).
Aut. past.
Velykos – gražiausia krikščioniška šventė
Kaip jau minėjo pats Virginijus, be darbo Kėdainių konservų fabrike, kitą laiką parapijose jis skiria sielovadai. O Šv. Velykos šviesių minčių kupino vyro teigimu, yra brangiausia visų krikščionių šventė.
„Virš bundančios žemės, garuojančių ir saulės glamonėjamų laukų atskubėjo balandis, primindamas žmonėms naujus darbus, pareigas, papročius. Jis visiems atneša šviesesnes viltis, paslaptingą gamtos alsavimą, svaiginantį pavasario garsų ir spalvų grožį. Sakoma, kad balandis nuo seniausių laikų buvęs džiaugsmo, šviesos, meilės, gražių švenčių mėnuo.
Dažniausiai balandyje katalikiškajai visuomenei džiaugsmingą dvasinę atgaivą atneša Šv. Velykos, simbolizuojančios gamtos pabudimą, Kristaus Prisikėlimą. Jis patvirtina pergalę prieš mirtį, gėrio laimėjimą prieš blogį, beviltiškumo nugalėjimą tikėjimu. Bažnyčios varpai skelbia, kad Kristaus prisikėlimas – tai meilės žmonijai dangiškoji simfonija, kuri pažadina mūsų dvasios pabudimą, tikėjimo, kantrybės, gėrio jausmus, – su užsidegimu kalbėjo pašnekovas. – Aidint Bažnyčios skliautais šviesioms velykinėms giesmėms mintis užvaldo paprasto žmogiškumo siekiai: daugiau džiaugsmo, saulės, supratimo, pakilios pavasario nuotaikos šeimos nariams, artimiesiems ir visiems geros valios žmonėms.“
Žvelkime į tai, ką turime
„Virginijau, o Jums pačiam, kaip ragavusiam teologijos mokslų žmogui, kokią reikšmę turi ši šventė?“ – pasidomėjau mūsų gražaus pokalbio metu.
„Laukdami Velykų 40 dienų mes aktyviau praktikuojame susivaldymą, tarnavimą, aukojimą ir maldą. Bažnyčia moko, kad susilaikydami nuo kritikos, ginčų, teisimo, kaltinimų, pramogų, geresnio maisto, nebūtinų pirkinių, saikingai vartodami kitas žemės gėrybes, mes turėtume daugiau galimybių šelpti stokojančius ir vargstančius žmones ir šeimas.
Be to, ruošiantis Velykoms Bažnyčia moko atsiversti, t.y. keisti savo požiūrį į save, į kitus, į pasaulį, – pažymi pašnekovas. – Dievas nuolat viską atnaujina. Jis dovanoja mums augimą, tobulėjimą ir klestėjimą. Jis dovanoja mums mūsų širdies troškimus. Viduje jaučiame, kad galime pasveikti, nusikratyti priklausomybės, išsivaduoti iš skolos, sukurti puikius santykius šeimoje, pradėti naują veiklą.
Tačiau tuomet pradedame žiūrėti į tai, ko mes neturime. Matome kitas kliūtis. Pamažu mes gesiname dovanotus širdies troškimus: „Neturiu talento, išsilavinimo, pinigų, draugų, stiprios valios…“ Žvelkime į tai, ką turime, ką galime, kas esame. Kai taip mąstome, mes leidžiame Dievui viską pakeisti, viską atnaujinti.“
Prisiminkime, kad blogio sėklos negali augti dėkingoje širdyje. Kai dėkojame, mes leidžiame Dievui darbuotis mūsų gyvenime. Jei kiekvieną rytą dėkosime už naują dieną, atkakliai darbuosimės siekdami savo svajonių, tikrai būsime laimingesni, pasieksime daugiau, gyvensime kaip nugalėtojai. Velykų šventes sutikime su sveika siela, atgimusia dvasia, simboliniais margučiais.
V. Štilpa
Kiaušinius margina natūraliais dažais
Sielovadininkas pabrėžė, kad per Šv. Velykas kaip niekad svarbu prisiminti, jog šeima pagal seną krikščionių tradiciją vadinama namų Bažnyčia (lot. Ecclesia domestica).
„Mūsų Viešpats Jėzus Kristus pasirinko gimti ir būti auklėjamas šeimoje. Šeimoje tėvai savo vaikams turi būti pirmi tikėjimo skelbėjai žodžiu ir pavyzdžiu bei puoselėti kiekvienam būdingą pašaukimą, ypač – šventąjį pašaukimą. Sėdant prie Velykų stalo labai svarbu paskirti laiko iškilmingai maldai šeimoje. Giesmė, Evangelijos ištrauka ir malda“, – pažymėjo Virginijus.
Anot jo, Gyvybės, Prisikėlimo, Velykų simboliu pasirinktas kiaušinis įprasmina mirtį ir prisikėlimą.
„Virdami kiaušinius sunaikiname gyvybę, o dažydami, margindami, jiems gyvastį grąžiname kitokia forma – kultūrine, dvasine, estetine prasme. Ši gyvybė tai mūsų širdies dalelė, vidinės šilumos dvelkimas, spalvų ir raštų spindesys. Mūsų šeimoje kiaušiniai marginami įvairiausiais raštais vašku, po to dažomi natūraliais, namuose pagamintais dažais“, – kiaušinių marginimo būdais dalijosi vyras.
Laikosi gavėnios tradicijų
Nors šiais laikais gana neįprasta, tačiau pašnekovas teigė, kad jo šeimoje vis dar laikomasi pasninko ir kitų gavėnios tradicijų.
„Didįjį penktadienį laikomės vadinamojo sauso pasninko (nevalgome mėsiškų ir pieniškų valgių). Didįjį šeštadienį šventinta Velykų ugnimi verdame ir kepame Velykų valgius, dažome ir marginame kiaušinius. Velykų pirmąją dieną, sekmadienio rytą (po Šv. Mišių), su bažnyčioje pašventintais valgiais visi skubame į namus. Atsigavėjimo pusryčiai susideda iš šaltųjų patiekalų: margučių, šaltienos, kumpio, dešros, pyrago, sviesto, – šeimos papročiais dalijosi Virginijus. –
Prieš pradėdami valgyti visi eina muščių (bando, kurio margutis tvirtesnis).
Dažnai šventinį stalą puošia ne tik šakotis arba aukšta velykinė boba (keksas), bet ir velykiniai kepiniai, medaus gira. Taip pat įvairios salotos ir mišrainės, mėsos kepsniai su vaisiais arba marinuotais agurkais, arba su džiovintomis kriaušėmis, įvairūs kiti užkandžiai, tradicinė silkė ir pan.“
Namai puošiami pavasariniais žydinčiais augalais, pamerktomis žaliuojančiomis šakelėmis. Kad kuo daugiau bundančio pavasario jaustųsi.
Palinkėjimas
Baigiantis prieššventiniam mudviejų pokalbiui pašnekovo paklausiau: „Virginijau, Jūs, kaip aktyviai praktikuojantis katalikas, kokius žodžius ištartumėt kiekvienam prie šventinio Velykų pusryčių stalo?“.
„Viskas prasideda nuo mūsų pasirinkimo. Esame krikščionys. Per Kristų, mirties nugalėtoją, priklausome nugalėtojų komandai. Nesame kaip visi, nes žinome, kad turime mums dovanotą galią, kuri prikėlė Jėzų iš mirties. Jei kartais atrodo, kad viskas gyvenime vyksta ne taip, kaip mes norime, turime pasirinkti kasdien būti dėkingi už tai, ką turime.
Prisiminkime, kad blogio sėklos negali augti dėkingoje širdyje. Kai dėkojame, mes leidžiame Dievui darbuotis mūsų gyvenime. Jei kiekvieną rytą dėkosime už naują dieną, atkakliai darbuosimės siekdami savo svajonių, tikrai būsime laimingesni, pasieksime daugiau, gyvensime kaip nugalėtojai, – kalbėjo sielovadininkas. – Velykų šventes sutikime su sveika siela, atgimusia dvasia, simboliniais margučiais.
Tegul Prisikėlimo varpai sustiprina mūsų prigimtinį tikėjimą, atneša dvasinę ramybę, meilės paiešką, šviesios vilties paukštę ir stebuklingai skambantį išaušusio vaiskaus saulėto ryto „Aleliuja“.