Autentišką techniką atradęs fotografas dokumentinius kadrus kuria kitaip
Daugiakultūriame centre kaunietis fotografas Romualdas Augūnas pristatė savo darbų parodą, kurioje dokumentiniai kadrai savo spalvomis primena fantastinius vaizdus. Įsimintiną įspūdį leidžia išgauti autoriaus išgryninta autentiška technika./Kėdainių krašto muziejaus/ Algimanto Barzdžiaus nuotr.
Daugiakultūriame centre eksponuojama kauniečio Romualdo Augūno meninės fotografijos paroda „Skrydis virš kasdienybės“. Lankytojų akims pristatyti dokumentiniai darbai patraukia neįprastai ryškiomis spalvomis ir futuristiniu braižu. Kritikai nenori tikėti, jog šios fotografijos netobulintos jokia kompiuterine programa. R. Augūnas pabrėžia – tai švari dokumentika, kuriai nepabostantį įspūdį suteikia autoriaus meistriškai įvaldyta nestandartinė spalvotos fotografijos technika.
Išgauna specialius efektus
„Visus parodoje eksponuojamus darbus galima vadinti dokumentine fotografija su menine pakraipa, bet dokumentine, – užtvirtina autorius. – Nes čia nėra išgalvotų formų, iškraipymų – viskas, kaip buvo tikrovėje. Tik mano panaudota technika leidžia išgauti tam tikrus efektus. O kai kuriuose darbuose efektai visiškai nenaudojami.“
Parodoje pateikiamos fotografijos atspindi kelerių pastarųjų metų autoriaus kūrybinius ieškojimus, leidžiančius pažvelgti į mus supantį pasaulį kitokiu, neįprastu kampu. Specialiems efektams išgauti R. Augūnas pasitelkia visą nuotraukoje slypinčią šviesos spektro informaciją.
„Dangaus ar debesų atspalviai subtiliai keičiasi priklausomai nuo objekto apšvietimo intensyvumo ir šviesos kritimo kampo, – paaiškina menininkas. – Vis dėlto kūrybinio proceso pagrindas yra kokybiškai atlikta pradinė fotografija. Visa kita priklauso nuo kruopštumo ir meninės išmonės, leidžiančios žiūrovui pažvelgti į pasaulį kitokiu žvilgsniu.
Juk kartais žiūrovas ilgisi vaizdinių, kurie jo labai neįpareigotų, nevargintų, o tiesiog leistų gėrėtis gamtos, architektūros ar technikos formų vaizdais.
Tikiuosi, kad ši fotografijų paroda įgalins žiūrovą pajusti nekasdienį mano požiūrį į mus supančią aplinką ir galbūt padarys mus kažkiek geresnius.“
Radioinžinierius su fotoaparatu
R. Augūnas „Rinkos aikštei“ pasakojo fotografija susidomėjęs prieš šešis dešimtmečius. Savo kaip menininko karjerą parodos autorius pradėjo Kauno fotoklube, vis tik labiau į šį hobį susitelkė 2007-aisiais išėjęs į pensiją.
„40 metų išdirbau Kauno radijo matavimo mokslinių tyrimų institute. Čia ėjau įvairias pareigas, dirbau sudėtingus, gerus ir gražius darbus. Šia savo gyvenimo dalimi esu labai patenkintas, – sakė Kėdainiuose viešėjęs svečias. – Išėjus į pensiją atsirado daugiau laiko mylimam viso gyvenimo hobiui. Nors savąją techniką atradau ne per seniausiai – prieš aštuonerius metus.
R. Augūnas pabrėžia – tai švari dokumentika, kuriai nepabostantį įspūdį suteikia autoriaus meistriškai įvaldyta nestandartinė spalvotos fotografijos technika.
Aut. past.
Būdavo, padarau gražų kadrą: tvenkinys, trys berželiai ant kranto ir mėlynas dangus. Pasižiūriu į tokį darbą tris kartus ir daugiau nesinori. Pradėjau galvoti, ką padaryti, kad darbas visada būtų žiūrimas. Taip suradau savąją techniką, – priešistorę atskleidžia tris autorinės fotografijos albumus išleidęs 87-erių menininkas. – Mano technikos principas toks: iš viršaus ateina visas spalvų spektras, bet nors žmonės paprastai mato tik mažą jo dalį ir tik tada, kai už nugaros dulksnoja lietus, saulė šviečia ir prieky matome vaivorykštę, tačiau iš tiesų visos tos vaivorykštės spalvos yra kiekviename kadre – tereikia mokėti pakalbinti tą spektro dalį. Tai ir yra uždavinys, kurį aš sprendžiu.“
Žvelgiant į tokias fotografijas norisi užsibūti, prie kiekvieno kadro yra apie ką pagalvoti, nors čia užfiksuoti daugeliui matyti kasdieniai vaizdai: Kauno senamiesčio gatvės, architektūra, IX forto erdvės bei kita, tačiau neįprastos spalvos formuoja įsimintiną įspūdį, kurį gerti į save nepabosta.
Kritikai tyli, o DI pasisakė
R. Augūnas atviras – jo darbus fotografų bendruomenė priima nenoriai, o kritikai kol kas lieka nebylūs.
„Fotografų bendruomenė tokias mano fotografijas priima sunkiai. Jiems tai nesuprantamas dalykas. Sako, kad aš darbus spalvinu kompiuterine programa, – detalėmis dalijasi menininkas. – Šie darbai šiek tiek primena popartą ar kažką panašaus. Fotografijos meno kritikai šiuo klausimu kol kas nebylūs. Gaila – labai norėčiau, kad jie ryžtųsi prabilti.“
Kol meno kritikai atsitvėrę tylos siena, apie viską pasisakyti be ginčų sutinka dirbtinis intelektas. Tad menininkas pasiteiravo jo įžvalgų.
„Pirmasis darbas, kuriam panaudojau savąją techniką ir pamačiau, kad ji veikia, buvo senas lokomotyvas – nudažytas juoda smala, gražus, žvilgantis, – prisimena R. Augūnas. – Padariau kelis kadrus, bet žiūriu, jog kažko trūksta. Bandžiau nespalvotai – nieko nėra. Paskui pradėjau dirbti su spalva ir išėjo pusiau šedevras.
Pabodo fotografų įtarus, skeptiškas žvilgsnis, tad paklausiau dirbtinio intelekto, kokia technika atlikta ši fotografija. Nors paprastai jis atsako greitai, bet šįsyk galvojo apie minutę ir pateikė išsamią penkių lapų apimties analizę. Tai mane pamalonino ir dabar jokie fotografų konsiliumai manęs neveikia. Kritikos nebijau, nes žinau, kad viską darau teisingai, švariai. Nieko nėra išgalvota, formos neiškraipytos – tai yra dokumentika.“
Pirmaisiais menininko darbų vertintojais tampa du jo sūnūs.
„Jie abu mano fotografijas apibūdina vienu žodžiu – fantastika, – šypsosi R. Augūnas. – Nors sūnūs su fotografijos menu nėra susiję, tačiau labai malonu, jog kaip žiūrovai įvertina būtent taip.“
Daugiakultūriame centre eksponuojamais darbais kilstelėti žvilgsnį virš buitiškos kasdienybės rėmų kviečiantis autorius atskleidžia, kas gi jam pačiam suteikia kūrybinio polėkio.
Aut. past.
Kuria tik su muzika
Daugiakultūriame centre eksponuojamais darbais kilstelėti žvilgsnį virš buitiškos kasdienybės rėmų kviečiantis autorius atskleidžia, kas gi jam pačiam suteikia kūrybinio polėkio.
„Absoliučiai visos mano fotografijos darytos skambant gerai muzikai – tokiai, kuri mane pakylėja, – išduoda R. Augūnas. – Turiu gerą garsinę sistemą, leidžiančią mėgautis kokybišku garsu. Pasileidžiu ne itin garsiai ir dirbu.“
Dažniausiai fotografo darbus lydi a. a. Italijos megažvaigždės, išskirtinio stiliaus roko muzikos atlikėjo Pino Mango kūriniai. „Mielai jį klausau jau daugybę metų, – sako R. Augūnas. – Taip pat labai vertinu penkių oktavų balsu apdovanotą prancūzų dainininkę Emą Šaplin. Jos balsas pasakiškas.
Tai muzika, kelianti žmogui sparnus, tada galiu dirbti prie savo fotografijų. O jei skambėtų eilinis popsas, tokie darbai, kokius išgaunu dabar, man tikrai nepavyktų. Reikia įkvėpimo – kad kažkas tave keltų virš kasdienybės.“
Žada dėmesį ir Kėdainiams
R. Augūnas kelis kadrus yra užfiksavęs ir Kėdainiuose. Menininkas žada čia dar sugrįžti ir padirbėti ilgiau.
„Į Kėdainius reikėtų atvažiuoti dienai ar kelioms, nes tikrai yra ką pažiūrėti, – savo žvilgsniu dalijasi fotografas. – Kėdainius aš labai myliu ir mėgstu. Šis miestas mane traukia jo gyventojų pažiūromis į patį miestą.
Kėdainiečiai myli savo miestą, kuris su kiekvienais metais vis auga, gerėja ir gražėja. Belieka pasidžiaugti.“
R. Augūno fotografijų paroda Daugiakultūriame centre bus eksponuojama iki kovo 1 d.
