Ar visi tėvai kalti?
Iš vaikystės mus pasivijusių nuoskaudų esmė: tėtis ir mama mus mylėjo ne taip, kaip norėjome. Kad ir kokio amžiaus būtume, pykdami ant tėvų liekame vaikais. Tikrai suaugti, tapti brandžiu žmogumi galima tik suvokus ir sutikus, kad idealių tėvų pasaulyje nebūna.
Viena trumpa istorija
– Viename psichologijos užsiėmime mums buvo pasiūlyta papasakoti apie savo tėvus, – prisimena 28-erių Karina. – Ir kiekvienas turėjome priekaištų: „Mama manęs neėmė ant rankų, todėl aš dabar šalta su mylimu žmogumi“; „Tėvas buvo rūstus, todėl aš dabar bijau užimančių aukštas pareigas…“ Man pasidarė nesmagu: dabar mano dukrai treji, bet gal ateis laikas, kai kam nors ji apmaudžiai pasakys: „Dėl mano elgesio kalta mano mama…“
Karina neklysta: praktiškai nė vienam iš tėvų nepavyksta išvengti savo vaiko priekaištų. Žinoma vienos pacientės istorija, Zigmundo Froido paklaususios, kaip tapti gera mama. „Kad ir ką bedarytumėte, vis tiek bus blogai“, – atsakė psichoanalizės pradininkas. Į tokią pesimistinę prognozę galima pažvelgti su ironija, tačiau vis tiek tenka pripažinti, kad jo žodžiuose yra dalelė tiesos.
Saldžios nuoskaudos
Santykių su tėvais tema skaudi daugeliui. Kartais tiek, kad teisindamiesi „netinkama vaikyste“ ir… mėgaudamiesi savo kančiomis, ant tėvų pečių bandome suversti atsakomybę už visas mūsų klaidas ir nesėkmes. Į psichologų kabinetus ateina daug klientų, kuriems „daugiau negu 30“, bet jie yra vaikiškai priklausomi nuo tėvų ir iki šiol palaiko labai glaudžius santykius, bet beria jiems priekaištus ir kaltina nejautrumu ir dėmesio jiems trūkumu.
[quote author=“Aut. past.“]Paleiskite savo nuoskaudas. Meilės trūkumas arba besaikis rūpestingumas žmogaus širdyje palieka žaizdų. Nuolat prie jų grįždami, neleidžiame joms užgyti.[/quote]
Kančių priežastimi gali būti tiek tėvų meilės trūkumas, tiek ir jos gausa. Nesvarbu, ar vaiką apsupa besaikiu rūpestingumu, ar priešingai kamuoja griežtais nurodymais, – dėl to lieka gilių vidinių randų. O širdyje gimsta pyktis, apmaudas, kartais ir neapykanta. Apie tokius kraštutinumus, kaip žiaurus elgesys ir prievarta, geriau net nekalbėti. Antausis pykčio akimirką, užgaulūs žodžiai, pavydas labiau mylimam broliui arba sesei – šie senų laikų prisiminimai nesiliauja mūsų žeisti.
Ką mes prikaišiojame savo tėvams? Praktiškai viską iš eilės, pradedant paprasčiausiais nesutarimais. Iš kur atsiranda toks poreikis vėl apie tai pasakoti, vėl išgyventi ir kankintis?
Galimybė jaustis auka gali suteikti savitą pasitikėjimą. O išgyventos kančios tampa vienintele žmogaus egzistavimo prasme. Galiausiai jis pripranta prie tokios būsenos, kuri net pradeda patikti.
[quote author=“Aut. past.“]Atsikratykite aukos vaidmens. Suversdami tėvams atsakomybę už savo problemas ir nesėkmes, mes, tartum vaikai, liekame nuo jų priklausomi.[/quote]
Vieniems trūksta įžvalgumo, kad suprastų: aš visą laiką įsimyliu ne tuos, nes nuolat pasirenku tą, kas patiktų mamai (arba priešingai, pavyzdžiui, kas nepatiktų tėčiui). Kiti eikvoja jėgas skųsdamiesi ir išgyvendami, nors kiekvienam iš mūsų tereikia vieno: pagaliau pradėti rūpintis savo gyvenimu – suaugusio žmogaus gyvenimu.
Išmokti su tuo gyventi
„Svarbu ne tai, ką su mumis daro. Svarbu, ką mes patys darome su tuo, ką mums padarė“, – tvirtino rašytojas ir filosofas egzistencialistas Žanas Polis Sartras. Ir tai labai panašu į tiesą. Kai kurias psichoterapijos rūšis galima kritikuoti dėl to, kad jos mus nuteikia grįžti į vaikystę, ilgai išsamiai prisiminti anuomet išgyventas nuoskaudas. Bet esmė ta, kad tam tikram laikui į vaikystę mus sugrąžinusi terapija kamavusią (ir iki šiol kamuojančią, skausmingą) situaciją padeda pamatyti kito – suaugusio – žmogaus akimis.
Kai kurie žmonės prisimena tik nemalonius savo vaikystės epizodus. Įprasta frazė: „Mama visada mane daryti tai, ko aš nenorėjau…“ Bet psichoterapija gali sukurti situacijas, kai iš šalies savo motiną pamatęs žmogus turi galimybę suprasti, kad savo elgesiu ji, kaip mokėjo, rodė savo rūpestį ir meilę. Tramdydavo sūnų arba dukrą ne todėl, kad taip norėjo, o tiesiog tikėdama, kad jiems taip bus geriau. Kad priimtume savo tėvus, reikia atsisveikinti su vaikiška svajone apie idealius tėvus – taip, kaip motina ir tėvas vieną kartą atsisveikina su svajone apie idealų vaiką. Sutikti su tuo, kad jie nėra tobuli, vadinasi, užimti savo vietą genealoginiame kartų medyje, kuriame, aišku, pakanka trūkumų, kur šimtai protėvių su savo kančiomis ir nuoskaudomis darė tai, ką galėjo ir mokėjo.
[quote author=“Aut. past.“]Užimkite savo vieta tarp kartų. Suprasdami ir priimdami savo tėvų trūkumus, ruošiame save tam, kad ateityje supratingai priimtume savo vaikų priekaištus./quote]
Suaugti, vadinasi, išmokti gyventi su jais tokiais, kokie jie yra. Priimdamas savo tėvų trūkumus žmogus subręsta, išsivaduoja iš pirminės priklausomybės nuo jų. Nors nutraukti šiuos ryšius kartais būna skausminga ir ne taip paprasta, bet vis dėlto būtina: likti emocinėje vaikystėje, vadinasi, amžinai gyventi tėvų požiūrio į jūsų gyvenimą priklausomybėje, požiūrio, galinčio pasiekti mus bet kokiu atstumu. Pakanka mamai, pavyzdžiui, telefonu sukritikuoti jūsų vaikui išrinktą vardą – ir jūs pravirkstate…
Kartą suvokę, kad, kaip rašė žinoma prancūzų psichoanalitikė Prancuaza Dolto: „Viskas dėl jų, bet ne dėl jų kaltės“, mes galėsime nusikratyti nuoskaudų. Deja, nė viena pasaulio mokykla nemoko „tėvo amato“. Tai, kokiu tėvu ar motina tampame, priklauso nuo tų santykių, kokius palaikėme su tėvais. Ir taip iš kartos į kartą. Ateis laikas ir šioje genealoginėje grandinėlėje savo vietą užims ir mūsų vaikai – jau su savo pretenzijomis, kurias teks priimti… ir pasidžiaugti tuo, kad suteikėme jiems galimybę turėti savo nuomonę ir ją ginti. O tai jau nemažai.
PAGARBOS TĖVAMS DĖSNIAI
Vaikai neturėtų:
- Už ką nors pateikti sąskaitas tėvams;
- Tėvus versti ką nors daryti;
- Bartis su tėvais, jais piktintis, juos įžeidinėti;
- Skųstis tėvais;
- Priekaištauti jiems;
- Kaltinti juos net tuomet, jeigu jie kaltina jus;
- Linkėti jiems ko nors blogo;
- Įžūliai su jais kalbėti, ginčytis, gėdyti, žeminti;
- Peikti, niekinti, skriausti, įsižeisti;
- Kištis į tėvų santykius;
- Būti jiems teisėjais;
- Menkinti jų padėti.
Ką vaikai turėtų:
- Mokėti visada klausytis tėvų, juos ginti;
- Priimti tėvus tokius, kokie jie yra;
- Juos gerbti;
- Būti jiems dėkingais;
- Pirmiems sveikintis ir atsakyti į pasisveikinimą;
- Rūpintis jais;
- Prisiminti be neigiamų emocijų.
Vaikų ir tėvų tarpusavio elgesio taisyklės:
- Gerbti tėvus ir mokytojus;
- Elgtis su tėvais taip, kaip norime, kad su mumis elgtųsi mūsų vaikai.
Parengta pagal žurnalą „Raktas“
