Ar Kėdainių istorija sudomins Lietuvos kino kūrėjus?
„Edgarui patiko Kėdainiai. Iš palyginti tvarkingai centre išdėstytų gatvių ir jas rėminančių akmeninių namų buvo akivaizdu, kad miestas turi savo šeimininką ir turtingą globėją. Patiko miestiečių tarpusavio tolerancija – skirtingų konfesijų bažnyčios buvo išbarstytos įvairiose miesto vietose, – patiko tai, kad miestas jaunas ir beveik visas skendi statybose, patiko nedidukas, bet gerai įrengtas uostas ant Nevėžio kranto, bet labiausiai jam patiko du namai Didžiojoje aikštėje, kurie taip priminė gimtinę, kad jis net neabejojo, jog būtent čia ir įsikūrė jo giminaičiai.”
Prieš keletą savaičių Vilniuje praūžusioje „Knygų mugėje” pirmą kartą įvyko renginys „Knyga + Kinas“. Jo metu dešimties knygų autoriai ir leidėjai pristatė pastarųjų metų lietuvių literatūros kūrinius kino industrijos atstovams tikėdamiesi, kad atrinktos istorijos pasieks ne tik knygų lentynas, bet ir kino teatrus. Viena iš ekranizacijai siūlomų knygų – istorinis romanas „Dziedas“, skaitytojus supažindinantis su mažai kam žinomu škotų bendruomenės gyvenimu Kėdainiuose.
Nors XVII–XVIII amžiuje Kėdainiuose įsikūrusių škotų gyvenimas atrodo gana nišinė tema, retai žinoma ir pačių kėdainiškių, knyga jau spėjo papirkti ne tik literatūros kritikus bei menininkus, bet ir istorijos žinovus.
Senųjų Kėdainių tyrinėtojas, archeologas bei knygos „Škotų palikimas Kėdainiuose“ autorius Algirdas Juknevičius neslepia savo susižavėjimo pirmąja ir vienintele Romo Treinio (1957-2018) knyga.
[quote author=“Citata iš Romo Treinio (1957–2018) romano „Dziedas“]Pasirodo, kad būdamas gyvas ir užimdamas kuklią, kaip atrodė, vietą kaimo gyvenime, mirdamas Dziedas išplėšė ir nusinešė su savimi ištisą epochą. Ir dauguma tą pajuto.[/quote]
„Romas studijavo istoriją, bet gerai, kad niekada taip ir netapo istoriku, kitaip jis niekada nebūtų parašęs tokios knygos. Ne veltui šių metų „Knygų mugės“ šūkis ir yra „Reikia gyventi be formulių“, nes būtent taip ir buvo parašytas šis romanas – atvirai, su humoru, su stebėtinomis istorijos žiniomis ir pastabumu detalėms. Kai kurie jį net lygina su Kristinos Sabaliauskaitės istoriniu romanu „Silva rerum“, – įspūdžiais apie knygą dalinosi A. Juknevičius, kuris taip pat prisidėjo prie knygos redagavimo.
„Dziedo“ autorius Romas Treinys buvo teatro žmogus, ilgus metus dirbęs šviesų dailininku, vėliau – ir režisieriaus Eimanto Nekrošiaus asistentu. Tik artimiausi žmonės tuomet žinojo apie Romo rašomą knygą, kuri originaliai vadinosi „Škotai, arba Mano kaimo aitvaras“.
Vis dėlto leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė, kuri renginyje ir pristatė romaną, apgailestavo, kad pirmą kartą perskaitę rankraštį jie nusprendė neleisti knygos. Tik po kurio laiko leidykla pakeitė savo sprendimą, tačiau autorius knygos nebesulaukė.
[#gallery=2318#]
Romane škotų istorija susipina su Dzūkijos kaimo gyvenimu. Būtent ši dzūkiškoji linija, Algirdo Juknevičiaus nuomone, ir galėtų ateityje virsti filmu.
„Pasakojimai apie Dzūkiją kupini taiklių pastebėjimų, yra tokie tėviški ir šilti. Pasakojimai apie Kėdainius yra be galo įdomūs ir įtraukiantys, bet jie yra tarsi „viskas rūke“. Manau, jiems ekranizuoti prireiktų labai stipraus scenarijaus bei daug finansinių resursų.”
Škotų istorija knygoje byloja apie Jono Karolio Chodkevičiaus žygius su škotu Edgaru Ramsay 1605 m., Kėdainių gimnazijos rektoriaus Tomo Ramzos parengtą ir išleistą pirmąjį Naujojo Testamento vertimą į lietuvių kalbą, Boguslavo Radvilos bendražygio Mykolo Ramsay dvikovas, Kristupo Ramsay prekybinius kelius ir dar daugiau istorinių faktų perteiktų romano forma.
Renginio „Knyga + Kinas“ organizatorė, prodiuserė Živilė Gallego prasitarė, kad „Dziedas“ labiausiai sužavėjo knygų atrankos komisijos narį, garsų Lietuvos kino režisierių Algimantą Puipą. Jis pripažino, kad jį labiausiai patraukė pirmoji knygos dalis – dzūkiškoji linija. Vis dėlto, kūrėjas pabrėžė, jog ne jokia komisija ir ne knygų autoriai nustatys bet kokio būsimo filmo viziją. Tik pats režisierius, kuris nuspręstų kurti filmą pagal knygą, žinotų, kas būtent jį patraukė, kas bus istorijos centre. „Tai labai asmeniška,“ – sakė jis.
[quote author=“A. Mamontovas“]Su Romu apkeliavome pusę pasaulio. Dabar, kai jo jau nebėra, savo rankose laikau jo parašytą knygą. Tai man didžiulė staigmena. Jis ją tyliai ruošė turbūt visą gyvenimą. Ši knyga – ne apie egzotiškas ar tolimas šalis, į kurias Romas Treinys ne kartą vyko su Eimunto Nekrošiaus spektakliais. Joje – istorijos ir portretai žmonių, gyvenusių čia, arti, Lietuvoje. Šalyje, kuri jam visada buvo brangiausia ir svarbiausia.[/quote]
Dar 2018 metais Arūnas Brazauskas knygos recenzijoje portalui bernardinai.lt rašė: „Didesnioji „Dziedo“ dalis yra tekstas vaidybinio filmo prodiuseriui ir režisieriui. Tačiau nesitiki, kad filmas būtų greitai pastatytas.“
Šiandien galime manyti, o gal tiksliau tikėtis, kad šie kritiko žodžiai buvo pranašiškai priešingi. Po renginio kino atstovai neslėpė susidomėjimo pristatytomis knygomis, įskaitant ir Romo Treinio istoriniu romanu. Greičiausiai tik laikas, finansai ir kino kūrėjų ryžtas parodys, ar Lietuvos literatūros skliautą nušvietęs kūrinys kada virs istorine kino juosta.
Tačiau iki tol visos skaitytos recenzijos ir girdėtos liaupsės traukte traukia į rankas paimti „Dziedą“ ant kurio viršelio atspausdinti nostalgiški rašytoją pažinojusio dainininko Andriaus Mamontavo žodžiai: „Su Romu apkeliavome pusę pasaulio. Dabar, kai jo jau nebėra, savo rankose laikau jo parašytą knygą. Tai man didžiulė staigmena. Jis ją tyliai ruošė turbūt visą gyvenimą.
Ši knyga – ne apie egzotiškas ar tolimas šalis, į kurias Romas Treinys ne kartą vyko su Eimunto Nekrošiaus spektakliais. Joje – istorijos ir portretai žmonių, gyvenusių čia, arti, Lietuvoje. Šalyje, kuri jam visada buvo brangiausia ir svarbiausia.“
