Adventas – laukimo metas. Kada diena ilgės?
Asmeninio archyvo nuotr.
Sustingusi ir apmirusi gamta visada gniaužė ir žmogaus dvasią. Trumpėjant dienoms ir ilgėjant naktims, saulei vis trumpiau bepasirodant šiapus horizonto ir vis labiau apmirštant gamtai, gilioje senovėje žmogų apimdavo baimė, kad gal artėja pasaulio pabaiga, o tamsi naktis įsigalės amžiams. Norėdami to išvengti žmonės ėmėsi kurti apeigas, skirtas greičiau prisišaukti šviesą ir išvaryti tamsą.
Mūsų civilizuotame pasaulyje advento laikotarpiu tamsos irgi gana daug ir labai norisi ilgesnės dienos ir Saulės sugrįžimo. Juk, rodos, tik prašvito, o danguje jau ir vėl žiebiasi dangaus liktorėliai – žvaigždės.
Norėdami pratęsti šviesųjį laiką, vakarojame adventą. Jo ištakos labai senos, prikurta daugybė versijų, tradicijų, kai kurios gyvos išliko ir iki mūsų dienų. Tad mums naujų kurti jau nebereikia, pakanka, kad prisimename senas ir dideli šaunuoliai tie, kuris buriasi bendruomenėse, klasėse, suranda laiko susėsti sykiu šeimose…
Susibūrė adventiniam vakarui
Ne paslaptis, kad jaunajai kartai svarbesnės kitos vertybės, kiti prioritetai užima jų laisvalaikį. Tuomet kas tada, jeigu ne mes, kurie dar žinome, dar mename senuosius papročius, jaunimui tai perduos?
Tokios minties vedama lopšelio-darželio „Aviliukas“ bendruomenė ir susibūrė adventiniam vakarojimui. Pernai ši bendruomenė vakarojo su mažaisiais auklėtiniais ir jų tėveliais. Vertėjo pamatyti, koks įspūdingas vakaras buvo.
Dirbant mokykloje, nemažai teko domėtis etnokultūriniu tautos palikimu, tad tariau keletą žodžių. Bendruomenė tai prisiminė ir šiais metais pasikvietė pavakaroti su kolektyvu. Dvi valandos su trupučiu pralėkė labai greitai: prisiminėme pačias advento ištakas nuo IV amžiaus, tradicijos keliavimą per įvairias pasaulio šalis, adventinio laikotarpio atėjimą į Lietuvą, maždaug prieš 200 metų.
Tradicijos, keliaudamos po įvairius kraštus keitėsi, pasipildė, kažkas nunyko, bet lietuvių liaudies kultūroje adventinis laikotarpis liko rimties, ūkio darbų pabaigos, dvasinio susikaupimo ir Saulės sugrįžimo laukimo metas.
„Aviliukas“ nuostabiai pasipuošęs savo patalpas ateinančioms šventėms, darbuotojos puikiai nusiteikę, tad susibūrė dar sykį prisiliesti prie gyvos ir prasmingos tautos tradicijos. Kalbėjomės, diskutavome, žaidėme žaidimus, klausėmės darželio darbuotojų dainų, dainavome visi, būrėme riešutais ir kūčiukais… na ir, žinoma, vaišinomės advento meto valgiais.
Už taip vieningai suburtą kolektyvą labai dėkoju darželio vadovei Romai Mackevičienei, nepailstančiai muzikos vadovei Danguolei Avižiuvienei ir renginio sielai auklėtojai Vaidai Mašiotaitei bei kiekvienai į bendrystės ratai stojusiai ir buvusiai kartu darželio darbuotojai. Ačiū. Laukime toliau Saulės, Kalėdų, nes laukimas – puikus meilės ženklas, nes jam atiduodame brangiausią dalyką – savo laiką.
Sužavėjo pirmokėliai
Tą dieną pasisekė dvigubai – vakare dar teko pabuvoti J. Paukštelio progimnazijos pirmokėlių, tarp kurių – ir mano anūkas, renginyje. Pilnutėlė salė mokinukų, tėvelių, močiučių ir senelių… Guvūs, smagūs, pasipuošę mokinukai. Jie mokykloje dar tik trys mėnesiai, bet kiek jau pažengę, kaip tikri šeimininkai. Nesuklydę dainuoja, šoka ratelius, šokdina mamytes, o kokį advento vainiką ir kaip sumaniai supynė.
Nuoširdžiai dėkoju mokytojui Linui Vilčinskui, taip pat vakarą vedusioms kitoms Mokytojoms už tai, kad šios mokyklos mokinukai (o ypač 1C) patikimose rankose. Ačiū Jums už darbą ir už šventę.
