Dar viena žinomos aktorės išpažintis
Kėdainiuose viešėjo žinoma teatro aktorė, rašytoja Doloresa Kazragytė. Apie neblėstantį jos populiarumą bylojo pilnutėlė žiūrovų M. Daukšos viešosios bibliotekos renginių salė, atėjusių susitikti su mylima aktore.
Vakaro susitikimo „Gyvenimas kaip sapnas“ metu D. Kazragytė skaitė klasikos kūrinių ištraukas, atliko spektaklių fragmentus bei pristatė savo 9-ąją autobiografinės eseistikos knygą „Švytintis rūkas“, kurią inspiravo pažintis su garsiu lenkų režisieriumi Krystianu Lupa ir nedidelis, bet reikšmingas Hedvigos vaidmuo jo pastatytame spektaklyje pagal Thomo Bernhardo pjesę „Didvyrių aikštė“. Su šiuo spektakliu aktorė aplankė Kiniją, Lenkiją ir Prancūziją, knygoje aprašydama kelionių įspūdžius bei spektaklio repeticijas.
„Tai man – kaip Dievo dovana. Nei aš norėjau labai, nei veržiausi. Konkurse dėl šio vaidmens dalyvavo 3–4 aktorės, tačiau režisierius pasirinko mane. Kai jį pamačiau, apsidžiaugiau, kad jis ne jauniklis, o mano metų, su pasišiaušusiais žilais plaukeliais, – pasakojo D. Kazragytė. – Kartu su manimi spektaklyje vaidina garsūs ir seni aktoriai – V. Masalskis, E. Gabrėnaitė, V. Rumšas, A. Sakalauskas. Rimčiausias iš jų, atliekantis vieną iš didžiausių vaidmenų – V. Masalskis, jis – atskiras pasaulis, tylus ir mažai su kuo bendraujantis. E. Gabrėnaitė – sena mano pažįstama, su ja sieja labai malonūs ryšiai. Nuostabus ir labai draugiškas, krečiantis visokius pokštus – A. Sakalauskas. Gera prisiminti tą gražų laiką, praleistą su jais, tas repeticijas, per kurias mane imdavo arba juokas, arba miegas, kol sulaukdavau trečiojo spektaklio veiksmo, kuriame pasirodydavau aš. Kartais tos repeticijos keldavo ironiją. Na, pagalvokit patys, jei dvi valandas visi rimtais veidais postringaudavo ir diskutuodavo, kokį žodį palikti tekste: šūdas, kaip parašyta originale ar vis tiktai pakeisti žodžiu atmatos?“
Švytintis rūkas
Visos D. Kazragytės parašytos knygos yra jos gyvenimo išpažintys. „Kiekvienas galime parašyti savo knygą, – teigia autorė. – Apie šunį, apie senutę, apie kokį įvykį ar istoriją. Apie tai, kas sujaudino, kas nudžiugino ar nuliūdino. Būtent apie tai aš ir rašau.“
Paklausta, kaip ji sugalvojanti savo knygoms pavadinimus, D. Kazragytė sako, kad jie gimstantys natūraliai. Paskutinės knygos pavadinimas „Švytintis rūkas“ siejasi su ežeru, prie kurio ji praleidžia vasaras, ir su kosmosu.
„Kai nebedomina materialinės vertybės, tu pradedi eiti į mistinį rūką, suvokdama, kad norėtum išnykti ramiai, be skausmo. Man švytintis rūkas yra tarsi ėjimas atsisveikinti su žemiškuoju gyvenimu, tačiau dar kažkas labai švyti… Ir tai visai nebaisu, nes dabartinis pasaulis man kelia šiurpą. Kaip ir spektaklyje „Didvyrių aikštė“, kuris baigiasi tokiu sprogimu, kaip aš sakau – tai yra tai, kas mūsų laukia – apokalipsė. Ir tai kada nors ateis, nes pasaulis „jau nusivažiavo“, tapo beprotiškas.“
