Ruošėmės šventėms, o atėjo… liūdesys
Ruošdamiesi žiemos šventėms plušame iš peties: rikiuojame patiekalų idėjas, pakuojame dovanas, planuojame pramogas, viešnages pas artimuosius ir bičiulius. Bet štai ateina ilgai lauktos šventės ir netikėtai apninka… liūdesys. Kodėl taip nutinka ir ką daryti, kad per šventes netrūktų vidinės ramybės, pasakoja Kėdainių ligoninės psichologė Daiva Govorova.
Ar reikia visko tiek daug?
„Šventiniai rūpesčiai mums išties sukelia daug streso, – neneigia psichologė. – Taip jaučiamės, nes turime begalę tikslų, planų, norime suteikti daug džiaugsmo ir įspūdingai praleisti šventes, o pagrindinį dalyką – prasmę, dėl ko visa tai darome – šiame sūkuryje pamirštame.
Galiausiai, atėjus švenčių akimirkai, sustojame ir pagalvojame, ar tikrai verta į visa tai dėti tiek pastangų. Tada galbūt ateina ir liūdesys, nusivylimas, nes pastebime, jog kai kurie žmonės mūsų pastangų nevertina, vaikai pamatę dovanas rauko nosis.“
Besiruošdami šventėms žmonės nemenkai pavargsta. Į tikrą karštligę papuolame prekybos centruose. Tenka įtemptai skaičiuoti, galvoti, kiek ir ko nupirkti, ar tai patiks artimiesiems. Šventiniams rūpesčiams visiškai užvaldžius, psichologė pataria prisiminti svarbiausią dalyką – ko mes iš tikrųjų siekiame ir ko norime.
„Daliai žmonių, ypač Lietuvoje, per šventes didžiausią stresą kelia pinigų stygius. Žmonės kenčia negalėdami švenčių sutikti taip, kaip iš tiesų norėtų – vaikams ir savo artimiesiems suteikti daugiau džiaugsmo, bet juos riboja finansinės galimybės.
Kai kurie atėję guodžiasi: „Nežinau, kaip tas šventes sutiksiu, ką reikės daryti…“ Tada mes bandome atrasti žodžio dovaną, dėmesio dovaną. Juk artimajam iš tiesų nedaug reikia. Nebūtinai tai turi būti materialūs dalykai“, – susimąstyti ragina D. Govorova.
Išsekina ruoša
Kai kuriuos, ypač šeimininkes, išsekina ruoša virtuvėje. Norisi pagaminti kuo skanesnių, dar neragautų patiekalų.
[quote author=“D. Govorova“]Šventiniai rūpesčiai mums išties sukelia daug streso, – neneigia psichologė. – Taip jaučiamės, nes turime begalę tikslų, planų, norime suteikti daug džiaugsmo ir įspūdingai praleisti šventes, o pagrindinį dalyką – prasmę, dėl ko visa tai darome – šiame sūkuryje pamirštame.[/quote]
„Ypač tie, kam tenka darbuotis virtuvėje, prieš šventes stipriai nusiplūkia ir atsisėdę prie stalo jaučia didžiulį nuovargį. Aš pati irgi virtuvėje tiek prisiragauju, kad atsisėdus prie šventinio stalo net valgyti nebesinori. Tiesiog atrodo, kad jau viskas yra nuveikta“, – asmenine patirtimi pasidalija pašnekovė.
D. Govorova akcentuoja, kad žmonės dažnai piktesni būna per visą prieššventinę ruošą: „Juk reikia puošti, kabinti, namus tvarkyti ir ta darbų gausa kelia įtampą visai šeimai. Tada, aišku, prasideda konfliktai, nes reikia daug padaryti, o šeimynykščiai galbūt nelabai nori padėti, todėl pradedame liūdėti ir galvoti: „Nejau man vienam čia reikia visa tai daryti?“
Šventės paaštrina konfliktus
Įtampą dėl buitinių švenčių rūpesčių įveikti nesudėtinga. Tiesa, visai kas kita – įsisenėję konfliktai bei apskritai nuolatinė įtampa tarp šeimos narių, artimųjų, giminių.
„Šventės apskritai paaštrina įtampą ir skausmą. Žiemos šventės – itin prasmingos, todėl natūralu, kad jų metu jaučiame norą susitaikyti, perduoti vienas kitam gerumo, šilumos, o jei konfliktus keliantys klausimai yra neišspręsti, tai labai skaudžiai mus paliečia ir dėl to turbūt norisi netgi ir paverkti“, – aiškina psichologė.
Pozicija: „Nemėgstu švenčių“
Turbūt kiekvienas pažįstame bent vieną žmogų, kuris, artėjant šventėms, pro sukąstus dantis kartkartėmis iškošia: „Nekenčiu švenčių!“ O kas iš tiesų slepiasi po šiais žodžiais?
„Slėptis gali daug kas, – sako D. Govorova. – Slėptis gali net visa gyvenimo patirtis. Jei šventės žmogui sukelia skaudžius, nemalonius prisiminimus, tai jis tiesiog pasąmoningai gali švenčių nemėgti. O gali būti taip, kad žmogus nemėgsta paties to šventimo, koks paskutiniu metu yra įprastas.
Įsivaizduokime, jeigu tenka važiuoti pas giminaičius, su kuriais nelabai malonu būti. Tada atsiranda toks atmetimo jausmas arba jautiesi tiesiog turintis atidirbti tą švenčių ritualą. Taip, tada žmonės sakys nemėgstantys švenčių, nes jie yra priversti daryti tai, kas jiems nepatinka.“
O jei norisi vienatvės?
Kartais nutinka taip, kad užuot viešnagių pas artimuosius ir bičiulius per šventes užsimanome pabūti vieni. Tokiu atveju psichologė pirmiausia pataria sau atsakyti į klausimą, kodėl šventes norime praleisti vienatvėje.
„Jei tai liūdesys su atspalviu „nieko nenoriu matyti, girdėti, man viduje labai skauda ir tikrai labai liūdžiu“, tai tada noras per šventes būti vienam yra pavojingas, nes jis depresinio atspalvio – žmogus kenčia ir sako: „Aš išvis netgi nenoriu būti čia, žemėje, ir egzistuoti.“ Jei taip jaučiamės, tada reikėtų vis tiek pasistengti valandą ar dvi pabūti kartu bent su vienu žmogumi – pačiu artimiausiu. Galite tiesiog pasikalbėti, pasivaikščioti, išgerti arbatos. Nesistenkite užsidaryti vieni tarp keturių sienų.
Na, o jei žmogus jaučiasi tiesiog pervargęs nuo šurmulio namie, įtempto krūvio darbe ir sako: „Leiskite man pabūti vienam“, tada nematau nieko bloga. Jis džiaugsis galėdamas ramiai paskaityti knygą, išgerti arbatos puodelį – tegul. Svarbiausia yra išsiaiškinti, kodėl per šventes mums norisi vienatvės“, – kalba D. Govorova.
Patarimai
Taigi, ką reikėtų daryti, kad šventes praleistume prasmingai ir vidinės ramybės širdyje netrūktų. Pirmiausia psichologė pataria atrasti, kas mus neramina.
„Reikėtų išspręsti šį rebusą. Jei matome, kad tai tėra ūkiniai reikalai, tada labai paprasta. Atsisėdi, pasiimi lapelį popieriaus, susidėlioji visus darbus, išbrauki tai, kas nelabai reikalinga, pamatuoji savo jėgas ir vykdai planą. Tai tikrai padės nestresuojant, ramiai viską padaryti.
O jeigu tai yra giluminės problemos, santykių problemos, tada labai prasminga prieš Kalėdas atsiprašyti, susitaikyti. Tai padeda pajusti prasmę, nusiraminti. Kviečiu spręsti neatidėliojant, nes manau, kad žmogus yra pirmoje vietoje, o dovana antroje“, – pokalbį užbaigia psichologė.
