Smurtas artimoje aplinkoje: gelbėtis, negalima tylėti

Šalies statistika, susijusi su smurto atvejais, nedžiugina. Apie šį pykčio protrūkio sukeliamą reiškinį nors ir imta viešai kalbėti, tačiau nepakankamai drąsiai. Kalbėti garsiau baisu, gal ir pavojinga, dažniausiai tai – „ne mūsų reikalas“. Tačiau ar tikrai? Ką galime padaryti siekdami mažinti šio fenomeno apraiškas? Kokių priemonių imtis, jei patiriame smurtą? Ar galima pateisinti smurtautoją?

Dažniausiai viešojoje erdvėje kalbame apie skaičius, procentus ir nelaimingus įvykius, kurių priežastis – pyktis ir jį lydintis smurtas. Didžiausia bėda, kad mes bijome apie tai kalbėti, pripažinti, kad ši problema ne tik egzistuoja, o jos mastai yra milžiniški, bet ir apie tai, kaip konstruktyviai galime šią problemą spręsti.

Tai kartais labai sunku, ypač, jei kalbame apie privatų žmonių gyvenimą, du žmones, sukūrusius šeimą, tačiau, kaip bebūtų apmaudu, tai vyksta ne tik tamsiose gatvėse, bet ir šeimose. Nors smurtą šeimoje gali patirti abiejų lyčių atstovai, absoliuti dauguma smurto šeimoje aukų yra moterys.

Smurtas: kaip jį atpažinti?

Kalbant apibendrintai, smurtas yra tai, kas vykdoma prieš žmogaus valią, ir, tegul žino kiekvienas, tai Lietuvos Respublikoje draudžia įstatymai. Egzistuoja dvi pagrindinės smurto formos: pasyvus ir agresyvus smurtas.

Pasyvaus smurto išraiška yra žmogaus ignoravimas – tavo jausmai, emocijos nėra svarbu, tavęs apskritai „nėra“. Agresyvus smurtas reiškiasi tada, kai vykdoma emocinė, fizinė, seksualinė prievarta, nepriežiūra ar net socialinė izoliacija.

Smurtas turi įvairių apraiškos formų bei atspalvių: viena, kai nukenti nuo nepažįstamo žmogaus viešoje erdvėje (pavyzdžiui, kai nukenti gatvėje vagystės metu), kita, kai smurtauja artimas žmogus – žmogus, su kuriuo gyveni šeimoje, augini vaikus, kai, galima sakyti, tam tikra prasme esi priklausomas nuo smurtautojo. Kita vertus, egzistuoja toks užburtas ratas: aš pakentėsiu, jis atsiprašys, gal nupirks kokią dovanėlę ir viskas bus gerai – tačiau taip reiškiasi smurtautojo baimės išraiška, tai nėra jo atgaila. Smurtautojas galvoja: aš nenoriu tavęs mušti, bet tu tokia, aš priverstas taip elgtis…

Auka dažnai priklauso nuo smurtautojo, nes bijo pasekmių, nežino, ar jis bus nubaustas, kaip jis reaguos, ką su visu tuo reikės daryti. Tai rodo ir skaičiai: pagal statistiką per metus sulaukiama apytikriai 20–30 tūkstančių iškvietimų dėl smurto atvejų, bet kiek yra nubaustų? Suskaičiuotume šimtus.

Problema ta, kad nors aukos ir atpažįsta smurtavimą, tačiau bijo ar jaučia gėdą dėl to skųstis, apie tai kalbėti. Taip yra dėl to, kad aukos neretai yra ekonomiškai priklausomos nuo smurtautojų, galvoja, kad vaikams gerai bent tokį tėvą turėti, kad reikia su visu tuo susitaikyti, niekam apie tai nepasakoti.

Bet kodėl nepagalvojama apie tai, kad neretai ant plauko kabo ne tik aukos bei vaikų sveikata, bet ir gyvybė? Ką išgyvena vaikai, matydami tokius tėvų santykius, tokį tėvo elgesį prieš jų mamą? Apie seksualinę prievartą išvis beveik nekalbama – juk galvojama, kad tai – visiškai intymus, privatus žmonių reikalas. Todėl labai sunku ne tiek atpažinti smurtą, kiek apie jį kalbėti, pranešti, nuo jo gelbėtis.

Vyksta visuose socialiniuose sluoksniuose

Viena didžiausių problemų yra ta, kad auka dažnai yra linkusi teisinti savo smurtautoją, nuolat ieškoti paaiškinimų vienokiam ar kitokiam jo elgesiui kaip švelninamųjų aplinkybių. Kenčiančios moterys dažnai tikisi, kad smurtautojas atsiprašys, kad vieną dieną suvoks, ką daro. Arba tokia pozicija: juk „reikia“ vaikus užauginti, gal dar kas nors pasikeis, gal smurtautojas kada nors pavargs, supras, ką darąs.

Būna ir taip, kad kenčiančios aukos sako, esą smurtautojas taip elgiasi, nes pats vaikystėje kentėjo. Bet palaukite, žmogus dabar jau užaugęs, subrendęs, socialus, vadinasi, ir sąmoningas, jaučiąs atsakomybę už savo veiksmus, jų pasekmes. Kitokiu atveju žmogus privalo turėti neįgalumo grupę… Tačiau, deja, smurtauja ir aukštas pozicijas visuomenėje užimantys, žvelgiant iš šalies, išties pavyzdingi ir išsilavinę vyrai.

Įdomu tai, kad smurtas aukštesniuose sluoksniuose įgyja dar kitokių atspalvių, jis tam tikra prasme būna rafinuotesnis – mažiau fizinio smurto, o jei jis yra, jis gali būti vykdomas ne paties smurtautojo rankomis, t. y. netiesiogiai. Čia daugiau pasyvaus – ekonominio, psichologinio smurto, yra pavyzdžių, kai taip manipuliuojama, kad moterys galiausiai medikų pripažįstamos neveiksniomis – kad tik ji nepretenduotų į savo turtingo vyro turtą, kad nesugadintų jam karjeros.

Būna atvejų, kai daroma įtaka pačios moters karjerai, už jos nugaros vyksta įvairūs susitarimai, moteris bandoma paveikti per darbo santykius. Taip pat skaudu, kai į visa tai įtraukiami ir vaikai, jie nuteikinėjami prieš mamą, neretai smurtautojas netgi bando papirkti vaikus įvairiais daiktais, pinigais, galvodamas, kad taip vaikus palenks į savo pusę.

Tokiais atvejais moteris lieka visai viena ir dažnai ima galvoti: gal iš tikrųjų esu pati kalta, gal tikrai blogai elgiuosi, gal čia tik mano problema? Moteris turi suprasti: kuo daugiau leisiu save engti, tuo dažniau to engimo ir kitokių smurto apraiškų sulauksiu.

Rasti tinkamą sprendimą tokiose situacijose sudėtinga. Kada suprasti, kad jau prieinama riba, kai privalu imtis vienokių ar kitokių veiksmų? Na, o viskas dažniausiai prasideda nuo psichologinio smurto, žodinio spaudimo: aš nebemoku kalbėti, esu per stora, mano blynai neskanūs – jei atsiranda tokie ir panašūs partnerio komentarai, reikia apie tai kalbėti. Pasakyti jam, kad tokie žodžiai jums nėra malonūs, kad jie jus skaudina, žeidžia. Visada reikia pasakyti, kaip tai priverčia jus jaustis. Mes neturime saugoti santykių bet kokia kaina, nuslėpdamos savo tikruosius jausmus ir viltis. Jeigu matyti, kad nesivysto jokia diskusija, kad apie problemas su partneriu kalbėtis tiesiog neįmanoma ir tiesiog geriau patylėti, nes vyras visada „žino geriau“, reikia apsisukti ir eiti, nelaukti, kol bus pakelta ranka.

Ką daryti?

Jeigu jums nepavyksta palikti aplinkos, kurioje patiriate smurtą, joje lieka jūsų vaikai, nedvejodama kreipkitės pagalbos. Jei moteris yra priversta gelbėtis ir jai reikia skubios pagalbos, turėtų skambinti bendruoju pagalbos telefonu.

Taip pat galima skambinti arba ateiti į specializuotus pagalbos centrus, kuriuose dirba konsultantai, o nukentėjusiajai suteikiama nemokama kompleksinė pagalba.

Interneto puslapiuose galima rasti daug naudingos informacijos smurtą patyrusioms moterims – apie tai, kas yra smurtas, aktualią teisinę informaciją, nuorodas, kur kreiptis patiriant smurtą, specializuotos pagalbos centrų sąrašus ir kt.

Svarbu žinoti, kad pagalbos tikrai sulauksite, svarbu tik kreiptis į atitinkamas institucijas

Svarbiausia – netylėti

Jeigu matome, girdime arba žinome, kad vienoje ar kitoje šeimoje vyksta smurtas, kiekvienas turėtume apie tai bent jau pasikalbėti su kuriuo nors tos šeimos atstovu. Pavyzdžiui, jei tai jūsų kaimynai, laiptinėje susitikę tos šeimos moterį suteikime jai informacijos apie tai, kad smurtas yra baudžiama veika, pasakykime apie pagalbos linijų ir centrų veiklą, kad ten ji galėtų kreiptis, jei patiria vienokį ar kitokį smurtą.

Sutikę smurtaujančios šeimos vyrą taip pat galima paklausti, kodėl jis taip elgiasi, parodyti jam, kad niekas su tuo taip lengvai nesitaikys ir tokio elgesio netoleruos. O smurtautojai dažniausiai yra tikri bailiai ir toks komentaras gali juos paskatinti permąstyti savo elgesį, suvokti savo klaidas.

Beje…

Galvodami apie smurtą, dažniausiai įsivaizduojame aktą, kurio metu prieš asmenį panaudojama fizinė jėga, prievarta, sukeliamas sveikatos sužalojimas ar sutrikdymas, tačiau tai nėra visiškai teisingas smurto apibrėžimas.

Smurtas gali būti ir fizinis: stumdymas, mušimas, sužalojimas, sužeidimas, kai kyla pavojus asmens sveikatai ar net gyvybei; ir psichologinis: įžeidžiantys žodžiai ir komentarai, draudimai, gąsdinimai, kontrolė, grasinimai. Egzistuoja ir smurto, kaip standartinės elgesio sistemos ciklų, stadijos:

1. Augančios įtampos stadija. Asmuo paprastai reaguoja ramiai, stengdamasis sušvelninti aplinkybes arba apginti savo padėtį. Abi pusės gali teisinti smurtaujančio elgesį: reakciją į stresą darbe, dėl pinigų ir t.t. Didėjant įtampai, patiriančio smurtą balansavimo galimybės silpnėja. Kaip tik šioje stadijoje patiriančiam smurtą labiausiai reikia ieškoti efektyvios pagalbos ir palaikymo.

2. Aktyvaus smurto stadija. Pykčio priepuoliai tokie stiprūs, kad skriaudėjas nebegali jų paneigti, o patiriantis smurtą nebegali ignoruoti smarkaus poveikio. Tačiau tuomet dažniausiai neigiamas incidento rimtumas, būtinybė kreiptis į policiją ar medicinos įstaigas. Šioje stadijoje būtina padėti patiriančiam smurtą suvokti, kad numatomo, spėjamo, laukiamo smurto akto galima išvengti: išeiti iš namų, pasislėpti, pasikviesti į pagalbą pažįstamų.

3. Meilės ir atgailos stadija. Šiuo laikotarpiu smurtautojas gali būti geras, mylintis, jaustis kaltas, žadėti niekada nebesmurtauti arba, atvirkščiai, apkaltinti smurto auką išprovokavus smurtą. Tokiu metu smurto auka jaučiasi laiminga, tiki to žmogaus pasikeitimu. Tačiau būtina nepamiršti – kartą patirtas smurtas ateityje gali pasikartoti dažniau bei intensyvesne forma.

Parengta pagal žurnalą „Raktas“