Dainingoji kėdainietė įkvėpimo pasisemti sugrįžta namo

Kaune komunikacijos bei informacijos valdymo studijas baigusi Aistė Bugaitė kilusi iš dainingos šeimos. Jos kelias liudija muzikos tradicijų tęstinumą ir įkvepia jaunąją kartą kūrybiškai puoselėti giminės paveldą. Šią vasarą Aistė baigė studijas Kauno technologijos universitete ir ieško darbo – bando atrasti, kas ją žavi, ir suprasti, kokia veikla traukia. Nors A. Bugaitė baigė Kėdainių muzikos mokyklą, užaugo dainingoje šeimoje, muzika liko jos didžiausiu pomėgiu, kuris sustiprina pasitikėjimą savo jėgomis, ramina, guodžia ir kuria darnų ryšį su šeima.

– Kaip į jūsų gyvenimą atėjo muzika? Kas įkvėpė dainuoti, mokytis Kėdainių muzikos mokykloje?

– Aš užaugau su muzika – gimiau muzikalioje šeimoje, kur dainos ir skirtingų instrumentų garsai niekada netilo. Todėl sprendimo, ar dainuoti, ar mokytis muzikos mokykloje, nebuvo: tai tiesiog nutiko – kito pasirinkimo neturėjau.

Nuo pat kūdikystės muziką jutau visu kūnu, kilus net menkiausiai progai šokdavau ir dainuodavau. Tai – tiesiog manyje.

– Ar daug jūsų giminėje muzikalių žmonių? Gal net kelios kartos dainuoja, groja?

– Muzika šeimoje labiau atsirado iš tėčio pusės – vaikystėje vis girdėjau tėčio pasakojimus, kaip susirinkę proseneliai, seneliai dainuodavo.

Žinoma, pati artimiausiai su muzika susipažinau būtent per tėtį Romualdą. Jis, nors ir nesimokė muzikos mokykloje, moka groti akordeonu, pianinu, kontrabosu, saksofonu, net tūbą yra įvaldęs.

Augant taip pat didelę įtaką darė brolis ir sesuo: brolis Audrius groja klavišiniais, gitara, sesė Augustė – klavišiniais bei smuiku. Visi lankėme muzikos mokyklą.

Mama, nors ir kuklinasi, taip pat turi gražų balsą. Būtent šie artimiausi žmonės mane ir įtraukė į muzikos pasaulį. Nors teko girdėti istorijų apie dainomis skambančius prosenelių, senelių namus, jų išgirsti neturėjau galimybės.

– Kokiais instrumentais mokėtės groti muzikos mokykloje, ar jais grojate iki šiol?

– Muzikos mokykloje pagrindinis instrumentas buvo fleita, vėliau – pianinas. Savarankiškai išmokau šiek tiek groti gitara, ukulėle, o vyresnėse klasėse porą metų muzikos mokykloje mokiausi mušti būgnus.

Šiuo metu turbūt dažniausiai prisiliečiu prie gitaros, kai užvaldo įkvėpimas ir norisi rašyti dainas, tačiau tai būna nedažnai. Retai prisėdu ir prie pianino.

Nors augant pagrindinis mano instrumentas buvo fleita, šiuo metu prie jos prisiliečiu mažiausiai, retkarčiais pagroju Vilainių kapeloje, tad kažkada konkursuose nuskintų prizinių vietų diplomai ilsisi apdulkėję lentynoje. Bet niekada nežinai – kartais gyvenimas nenuspėjamas, galbūt dar sugrįšiu prie šio instrumento dažniau.

Kartais klausausi senų įrašų, kaip grojau fleita, ir negaliu patikėti, jog tai – aš, jog tokią gražią ir sudėtingą muziką atlikdavau, nors tada tos vertės nesupratau. Dabar norisi tai branginti ir saugoti.

– Tačiau baigusi muzikos mokyklą pasirinkote komunikacijos bei informacijos valdymo studijas Kauno technologijos universitete. Kodėl ne muzikės kelias?

– Daugelis stebėjosi, kad nesirinkau muzikos kelio, tačiau tai niekada ir nebuvo mano planas. Mokykloje viskas sekėsi gerai – ne tik muzika. Man patiko ir literatūra, ir matematika, ir istorija.

Tiesiog jutau, jog noriu išbandyti daugiau. Augau žinodama, jog muzika gali būti šalia, kai man reikės, tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Todėl ir dabar vis dar esu švenčių atlikėja: kartais pasirodau privačiose šventėse – vestuvėse, krikštynose, o kartais – miestelių ir bendruomenių renginiuose.

Tačiau labiausiai muzika mėgaujuosi, kai muzikuojame su šeima. Kai skamba gyva muzika, artima mano širdžiai.

Mano nuomone, norint užsitarnauti populiarumą, reikia labiau suprasti, ko reikia žmonėms, atlikti tai, kas jiems patinka. O visa tai – ne apie mane, aš tokios muzikos atlikimu nesimėgauju.

Norėjau studijų, kuriose įgyčiau platesnių žinių, kad jas galėčiau plačiau pritaikyti. Atlikėjo darbas yra sunkus ir varginantis – turi gebėti parduoti save, dirbti tektų savaitgaliais, tad ir šie praktiniai atlikėjo profesijos aspektai man neatrodo patrauklūs.

Esu šeimos žmogus, kuriam svarbus santykis su artimaisiais, kuriam svarbūs savi namai, sava rutina ir ritualai, o atlikėjo profesija su tuo, man atrodo, sunkiai suderinama, man ji pernelyg dinamiška ir kelianti daugiau nerimo nei džiaugsmo.

O mano pasirinktos studijos, atrodė, atskleidė visas mano puses: ir meninę, ir tiksliąją, siekiančią geriau suprasti pasaulį.

– Bet nuo muzikos toli nepabėgote – esate festivalio „Kaunas Jazz“ socialinių tinklų koordinatorė. Gal teko ir dainuoti žinomo festivalio scenoje?

– Mano meilė menui, renginiams, gyvai muzikai yra tikrai labai didelė. Taip gyvenimas sudėliojo, kad iš didžiausio Lietuvoje džiazo festivalio savanorės tapau socialinių tinklų koordinatore.

Dainuoti šioje scenoje neteko, tačiau organizatoriaus vaidmuo, buvimas užkulisiuose, pažintys su pasaulinio garso muzikantais, atlikėjais man kelia lygiai tokį patį džiaugsmą kaip ir buvimas ant scenos.

Dažnai gera tiesiog pasimėgauti kitų atliekama muzika ir taip pasisemti įkvėpimo, atgauti jėgas saviems projektams ir savam balsui. Pamilau festivalio atmosferą, žmones ir supratau, kad tai man svarbiausia.

 – Papasakokite apie savo muzikinę karjerą, juk dalyvavote televizijos projektuose, net didžiosiose arenose ir stadionuose. Kokį repertuarą renkatės? Kuo traukia scena?

– Nepavadinčiau to karjera, tiesiog pasipainiojo pavienės galimybės tai pabandyti. Man karjera yra tai, kur aš, kaip žmogus, savo profesijos atstovė, galiu augti.

Tai buvo įdomesnės patirtys, kurios šiek tiek paaugino, suteikė progą pabūti nekasdienėje aplinkoje ir tiek. Arenose ir stadionuose dažniausiai atlieku „Tautišką giesmę“ – tai širdžiai brangi ir nemažai streso kelianti atsakomybė, ypač tokiose didelėse erdvėse.

Tad kai vieninteliu pritarimu tampa mano pačios balso aidas, pasidaro sunku sugerti visą tą patirtį, erdvę, kurioje esu, nes stengiuosi tiesiog nesupainioti žodžių. Visai nesvarbu, ar giedu Lietuvos himną nacionaliniame stadione, ar bendruomenės kultūros centre, svarbiausia – nesuklysti.

Dalyvavau viename televizijos projekte, tačiau nepatekau į antrąjį etapą, tad paragauti daugiau tokios patirties nespėjau. Žinoma, pasidalinus su aplinkiniais, jog pasirodžiau televizijoje, dainavau „Žalgirio“ arenoje ar Dariaus ir Girėno stadione, visa tai skamba įspūdingai, tačiau aš pati nesu linkusi to kažkaip kitaip priimti, tik taip, jog nuvykau padainuoti.

Švenčių repertuaras dažniausiai žinomas – atlieku tai, kas patinka žmonėms. Pati scena žavi tuo, jog žmonėms kuriu emocijas. Nuo manęs priklauso, ar jie džiaugsis ir šoks, ar graudinsis. Aš galiu pakreipti vakaro eigą įvairiomis kryptimis.

Būdama scenoje galiu nesunkiai suprasti publiką ir numanyti, ką ji norėtų išgirsti ir kaip šiuo metu jaučiasi.

– Ar turite savo scenos dievuką ar dievaitę?

– Turiu savo širdžiai artimą atlikėją – amerikietį Johną Mayerį. Nepavadinčiau jo savo scenos dievuku, tačiau jo muzika man siejasi su broliu ir jo šeima – būtent dėl jų pradėjau klausyti šios muzikos. Tad man jo muzika labiau turi sentimentalią prasmę – ji mane ramina, yra saugi erdvė, į kurią norisi sugrįžti, kai kyla nerimas.

Ji man primena ryšį su šeima – kadangi sekame šio atlikėjo gyvenimą, būna ir juoko akimirkų, o dažnai kartu dainuojame ir grojame jo dainas.

Tačiau labai žaviuosi šiuolaikine lietuviška scena ir lietuviškais atlikėjais, tad daugiausiai šios muzikos ir klausausi. Patinka ir įdomūs stilistiniai sprendimai, o labiausiai žavi prasmingi tekstai, graži lietuvių kalba.

– Norėtumėte tapti garsia atlikėja ar tai ne apie jus kalbame?

– Galbūt maža dalis manęs ir norėtų, bet, manau, tai labiau susiję su noru ką nors pasiekti, būti pripažintai negu su pačia muzika. Kaip jau minėjau, atlikėjo darbas yra tikrai labai sudėtingas, dažnai kūrybos procesas labiau pradeda varginti nei džiuginti, o su tuo aš susitaikyti negalėčiau.

Man muzikos kūrimas yra tarsi dienoraščio rašymas, vieta, kur aš galiu pabėgti, kai išorinis pasaulis tampa sudėtingesnis.

– Kokią vietą dabar užima muzika jūsų gyvenime?

– Kartais – darbas, kai renginiuose pasirodo kiti, o kartais – savo gyvenimo istorijos sudėjimas į melodiją, į rimuotus tekstus. Tad mano santykis su ja dinamiškas, net ir keistas.

Sykiais tampa sunku suprasti, ar mane tai labiau vargina, ar maitina sielą. Tačiau suprantu, jog be muzikos gyventi negalėčiau, atrodo, kad tiesiog negali būti kitaip. Jei nedainuoju, nekuriu, tai jos visada klausau.

– Kuo gyvenate šiandien – kas jums svarbiausia?

– Šiandien gyvenu jauno žmogaus buitimi – baigiau studijas, todėl dabar ieškau darbo, bandau atrasti save, suprasti, kas mane žavi, kokia sritis traukia. Tai turi savotiško žavesio, nes suprantu, jog dabar galiu veikti tai, ką iš tikrųjų noriu, tačiau kas tai konkrečiai yra, man dar sunku įvardyti, todėl mano dienose yra šiek tiek nerimo, kur gyvenimas toliau nuves.

Stengiuosi išlikti rami – esu mylima ir esu mylinti. Žinau, kad esu vertinama už savo nuoširdumą, empatiją, gebėjimą suprasti, o tai, manau, yra svarbiausia.

Esu laiminga, kad turiu palaikančią aplinką, esu sveika, suprantu, jog ne karjera daro mane laimingą. Tačiau noras siekti neleidžia man ramiai nusėdėti vietoje, todėl stengiuosi geriau suprasti savo stiprybes ir vis dėlto atrasti tą darbo sritį, kurioje jausčiau harmoniją, kuri man teiktų prasmę.

– Ar dažnai sugrįžtate į gimtuosius Kėdainius, ar su šiuo miestu palaikote ryšius: dalyvaujate renginiuose, kultūriniame gyvenime?

– Į Kėdainius grįžtu, tačiau ne per dažnai. Vis dar jaučiu, kad esu miesto kultūrinė dalis – vis gaunu kvietimų pasirodyti rajono bendruomenių šventėse. Dėl to esu laiminga, anksčiau nemaniau, kad taip bus, bet dabar gera sugrįžti namo, kur visi mane pažįsta, kur visiems rūpiu.

Gyvendama didmiestyje, ypač kaip jaunas žmogus, dar siekiantis atrasti savo vietą, stipriai jaučiu, kad turiu iš naujo įrodyti tą savo vertę ir tai, jog ką nors galiu.

Manau, kad Kėdainiuose jau esu tai pasiekusi, todėl gera grįžti į aplinką, kurioje mane pažįsta, čia jaučiuosi sava, jaučiuosi priimta. Todėl čia esu ramesnė. Tačiau sėdėti savo komforto zonoje man atrodo nenaudinga, dar turiu augti, tobulėti.

Palikusi Kėdainius pradėjau gyventi iš naujo, atradau naujų hobių, iš naujo atradau save, tapau laisvesnė, labiau pasitikinti. Vis girdžiu tą patvirtinimą iš aplinkinių, ir pati tai jaučiu, todėl dabartinei Aistei namai yra Kaunas.

Bet kai trūksta pasitikėjimo savimi, kai norisi įkvėpimo ir jėgų gyventi, visada norisi grįžti į mažosios Aistės namus, į Kėdainius.