Pokyčiui užtenka net ir vieno žmogaus: kaip Kėdainiuose gimė naujas teatras

Ar vienas žmogus gali pakeisti miesto kultūrinį ritmą? Adomo Stančiko istorija rodo, kad gali. Net ir vieno žmogaus asmeninis sprendimas gali tapti bendruomenę telkiančia jėga, kuri sukuria erdvę vietos žmonėms atrasti savo talentus, įveikti nepasitikėjimą, drąsiai kelti klausimus ir patirti, kaip kultūra augina kūrybiškumą, mąstymą ir vieningumą. Kėdainiuose tai įvyko, kai prieš metus į šio miesto kultūrinį gyvenimą įsiveržė naujas vėjas – čia apsigyveno ir naują kūrybinio kelio etapą pradėjo teatro režisierius bei aktorius Adomas Stančikas. Šią vasarą jo suburta mėgėjų teatro trupė vietos publikai pristatė debiutinį spektaklį „Ambicija“, sukurtą pagal Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo kūrybą. Premjera tapo ne tik svarbiu miesto kultūriniu įvykiu, bet ir įrodymu, kad vietos žmonės yra pasirengę prasmingam, intelektualiam menui, bendrystei ir naujoms saviraiškos formoms.

Sprendimas atvykti ir meilė Kėdainiams

– Prieš metus, vasarą, atsikraustėte į Kėdainius. Kaip prisimenate tą lemtingą sprendimą? Iki tol šiame mieste nebuvote dažnas svečias, neturėjote čia gilių šaknų ar senų pažinčių.

– Dar prieš žengiant šį žingsnį, mano galvoje nuolat sukosi mintys apie permainas. Labai norėjau įkurti savo teatrą, turėti erdvę, kurioje galėčiau visiškai realizuoti savo vizijas. Šis stiprus troškimas, galima sakyti, persekiojo mane kokius dvejus metus. Ir staiga Kėdainiai pasiūlė būtent tai, ko man labiausiai reikėjo – puikią bazę bei realias galimybes, nes kaip tik ieškojo teatro režisieriaus.

Kadangi tuo metu gyvenau Vilniuje ir prie jokios konkrečios vietos ar įsipareigojimų pririšęs nebuvau, per daug negalvojęs susipakavau daiktus ir persikėliau. Tai buvo spontaniškas, bet kartu labai subrandintas sprendimas. Labai greitai supratau, kad šią vietą, jos gatves, architektūrą ir atmosferą tiesiog nuoširdžiai įsimylėjau. Miestas turi savo unikalią sielą, kuri mane iškart pasiglemžė.

– Ar Kėdainiai jau tapo tikrais jūsų namais? Nebesijaučiate čia tik laikinas svečias ar praeivis iš sostinės?

– Jeigu jau praėjo visi metai, pasikeitė visi metų laikai, manau, galiu drąsiai sakyti, kad niekur iš čia nebebėgsiu. Kol turėsiu kūrybinių minčių, kol kils naujų idėjų ir matysiu prasmę, tol būsiu čia. O kol kas tų planų yra labai daug, kūrybinis srautas visiškai nenutrūksta, veikla veja veiklą. Kėdainiai man tapo ne tik darbo vieta, bet ir erdve, kurioje jaučiuosi saugiai, ramiai ir užtikrintai. Čia atradau savo ritmą.

Teatro vizija ir vietos scenos privalumai

– Visas jūsų gyvenimas sukasi apie teatrą ir aktorystę. Ar atvykdamas turėjote konkrečių lūkesčių, didelių svajonių, ar tiesiog leidote įvykiams tekėti savaime ir žiūrėjote, ką pasiūlys naujoji aplinka?

– Pagal diplomą esu mėgėjų teatro režisierius – baigiau studijas, kurių specifika yra darbas su neparuoštais aktoriais. Nors man pačiam teatre visada buvo artimesnė scenos vaidmenų, grynosios aktorystės pozicija, o režisuoti tekdavo nebent muzikinius klipus ar trumpus vaizdo projektus, čia viskas susidėliojo idealiai. Kėdainiuose radau neįtikėtinai tinkamą erdvę kūrybai.

Man iškart patiko vietos techninės galimybės: turime puikią, erdvią sceną, gerą garsą, modernią apšvietimo sistemą ir, kas svarbiausia, savo srities profesionalus – atsidavusį apšvietėją bei garso režisierių. Be to, turiu daug pažįstamų muzikantų visoje Lietuvoje, tad Haroldas Liumparas mielai sutiko tapti mūsų pirmojo pastatymo kompozitoriumi ir sukūrė nuostabią atmosferą.

Procesai vyksta pilnu pajėgumu. Nors vis dar sulaukiu kvietimų į kino aikšteles – pavyzdžiui, šį rugpjūtį filmuosiuosi naujoje režisierės Inesos Kurklietytės juostoje – Kėdainiai išlieka mano pagrindine ašimi, mano kūrybine tvirtove. Rudenį tikrai kartosime spektaklį vietos publikai, o ateityje norisi išbandyti ir televizijos spektaklio formatą: profesionaliai nufilmuoti jį keliomis kameromis, naudojant stambius bei plačius planus, ir paleisti į televizijos eterį, kad Kėdainių kūrėjų darbą pamatytų visa Lietuva.

Trupės būrimas ir švietėjiška misija

– Kai pradėjote burti teatro trupę, ar tikėjotės sulaukti didelio vietinių žmonių susidomėjimo? Kaip viskas vyko iš tikrųjų, nuo ko pradėjote ieškoti bendraminčių?

– Iš pradžių buvo didžiulis entuziazmas, visiems atrodė: „O, kaip įdomu, kažko naujo lyg ir reikia miestui!“ Vėliau, žinoma, atėjo ir šioks toks nusivylimas, nes kūrybiniame kelyje ne viskas rožėmis klota, prasidėjo sunkus, kasdienis darbas. Tačiau ilgainiui pozicijos tvirtėjo, žmonių branduolys ryškėjo ir narių nuolat daugėjo. Šiandien scenoje turime 15 stabilių žmonių komandą.

Vertinant tai, kad dirbame tik metus, tai yra tiesiog puikus rodiklis. Su šiais žmonėmis mes ir pastatėme „Ambiciją“. Dauguma jų pradžioje net nežinojo, kas iš tikrųjų yra teatras, kai kurie patys jame gyvenime nebuvo lankęsi kaip žiūrovai. Todėl tai yra tikra švietėjiška misija šiame krašte. Norisi skleisti profesionalią kultūrą per meninę išraišką, kelti kartelę. Žmonės užsikabino, jiems patiko pats procesas, jie pamatė savo asmeninį augimą ir dabar turime apčiuopiamą, gražų rezultatą.

– Ar pastebėjote, kad kėdainiečiai kuo nors išsiskiria iš kitų Lietuvos miestų gyventojų?

– Yra to nepasitikėjimo savimi, pastebėjau baimę, galvojimą, ką kiti pasakys, kaip aš čia atrodysiu iš šalies. Tai natūralu mažesniame mieste. Bet mano pozicija šiuo klausimu griežta: jeigu tu nieko nedarysi, apie tave niekas ir nešnekės. O jeigu šneka – vadinasi, esi priekyje, vadinasi, darai kažką pastebimo, ir tai nėra blogai. Reikia tiesiog mažiau abejoti, patiems ateiti ir pabandyti, tada suprasi, kas tai yra, kiek pastangų reikalauja ir ar tai lengva. Teatras labai greitai išlaisvina iš šių kompleksų.

„Ambicijos“ premjera ir žiūrovų reakcijos

– Prieš kelias savaites įvyko pirmoji Senamiesčio teatro premjera. Kokios emocijos virė tą vakarą užkulisiuose ir salėje? Ar stipriai jaudinotės, ar buvote visiškai ramus dėl savo komandos?

– Galiu pasakyti visiškai atvirai: į salę per premjerą atėjau tiesiog su mobiliuoju telefonu kišenėje, be jokio fizinio scenarijaus rankose. Viskas buvo taip tiksliai, iki smulkmenų sudėliota galvoje, kad man nebereikėjo nieko diriguoti ar papildomai aiškinti techninei komandai. Buvome idealiai susistygavę per repeticijas. Premjeros dieną aš jau buvau visiškai be emocijų, tiesiog šaltas stebėtojas.

Tai, ką aktoriai padarė scenoje, buvo geriausia, ką jie man rodė per visą repeticijų laikotarpį. Vienu metu pagavau save galvojant, kad dingo bet koks startinis virpulys, ir supratau, kad jiems sekasi tiesiog puikiai. Žinoma, teatras yra gyvas organizmas, jis nuolat kinta ir transformuojasi. Profesionalioje scenoje ne veltui sakoma, kad geriausia žiūrėti trečią ar ketvirtą rodymą, kai medžiaga jau susiguli žmonių sąmonėje, atsiranda visiška laisvė, drąsa ir tikrasis malonumas. Rudenį mes grįšime prie šio spektaklio su tam tikromis korekcijomis, kad jis būtų šimtu procentų išbaigtas.

– O kaip į šį spektaklį reagavo publika? Ar kėdainiečiai džiaugėsi nauju teatru, ar visgi vertino kritiškai, žinodami, kad scenoje – ne profesionalai, o savamoksliai entuziastai?

– Reakcijų buvo labai įvairių, išsiskyrė dvi aiškios pozicijos. Kai kas atvirai nesuprato formos ar turinio, bet aš manau paprastai: jei nesupranti, vadinasi, per mažai skaitai, per mažai analizuoji ir nesidomi tuo, kas rodoma. Tai yra ne aktoriaus, o žiūrovo, kuris nebuvo pasiruošęs rimtam intelektualiam darbui, problema.

Teatro misija nėra pataikauti publikai ar nusileisti iki žemiausio bendro vardiklio. Menas turi edukacinę funkciją, jis privalo auginti savo auditoriją kartu su kūrėjais, kelti nepatogius klausimus. Mes sąmoningai nesivaikėme lengvumo ar pigaus humoro. Pats Česlovas Milošas gavo Nobelio premiją ne už lengvus tekstus, o už gilias įžvalgas ir filosofinius apmąstymus apie žmogaus būtį. Sukūrėme savo unikalų kodą – atrinkome istorijas iš jo knygos skyrių pagal žodžio A-M-B-I-C-I-J-A raides. Galvojau: arba visiškai sudegsime su šiuo eksperimentu, arba bus labai gerai. Pavyko antrasis variantas. Net paprasti, teatre retai besilankantys žmonės po visko sakė, kad žiūrint nebuvo kada nuobodžiauti, nuolat kirbėjo intriga, kas bus toliau. Tai didžiausias įvertinimas.

Nuo šventinio šurmulio iki asmeninės erdvės

– Neseniai mieste praūžė tradicinis Agurkų festivalis, o jūs netikėtai tapote šios didžiulės šventės reklaminiu veidu. Kaip jautėtės šiame vaidmenyje, kuris galbūt kiek nutolęs nuo rimtojo teatro meno?

– Kadangi savo gyvenime ir profesijoje turiu labai daug skirtingų veiklų bei amplua, tai buvo tiesiog dar vienas įdomus vaidmuo. Jeigu pateisinau organizatorių ir žmonių lūkesčius – valio, tikslas pasiektas. Džiaugiuosi, kai galiu būti naudingas šiam kraštui, kurį spėjau be galo pamėgti. Man visiškai negaila savo veido Kėdainių populiarinimui skirti.

Čia labai smagu stebėti socialinį bendravimą, matyti realų žmonių virsmą. Nuostabu stebėti, kaip žmogus iš pradžių ateina kaip visiškai baltas lapas, o vėliau tampa spalvingesnis, atranda savyje naujų talentų, kūrybinių pusių ir pats supranta, kad tobulėja. Labai džiaugiuosi, kad mano mokiniai trupėje priima mano pastabas, jomis vadovaujasi ir nebijo klysti. Po premjeros niekam nebuvo gėda žiūrėti įrašų – visi jautėsi padarę didelį darbą.

– O ką veikiate Kėdainiuose, kai užsidaro teatro durys ir baigiasi repeticijos? Kur ieškote asmeninio įkvėpimo, ramybės ar vietos tiesiog pailsėti po įtemptų dienų?

– Mano laisvalaikis taip pat neatsiejamas nuo meno. Dar studijų metais Vilniuje, kai sprendžiau savo pirmojo spektaklio scenografijos klausimus, glaudžiai susibičiuliavau su Dailės akademijos studentais. Tuomet užsikabinau už teptukų, dažų ir pats pradėjau tapyti. Tapyba man yra geriausia meditacija, būdas susikaupti, pabūti su savo mintimis ir rasti naujų idėjų spektakliams.

Apskritai visi mano užsiėmimai vienaip ar kitaip sukasi aplink kūrybą: aš groju, tapau, dainuoju, kuriu skulptūras iš įvairių medžiagų. Studijų laikais dėstytojai mus nuolat mokė, kad geras režisierius privalo gebėti viską: būti scenografu, kompozitoriumi, apšvietėju, o prireikus – net rūbininku, staliumi ar bilietų pardavėju. Reikia suprasti visą mechanizmą. Galiu drąsiai sakyti, kad būtent taip šiandien ir gyvenu – universalios kūrybos ritmu, nuo muzikos garsų ir drobės iki dabartinių teatro pastatymų.