Menininko darbai – ironiškas pasaulio įvykių veidrodis

Parodas Lietuvoje ir užsienyje kelis dešimtmečius rengiantis tapytojas ir fotomenininkas Algis Griškevičius su darbais keliauja ten, kur kviečia. Jam svarbu, kad žiūrovai išliktų smalsūs. Menininko darbuose visuomet atsispindi aktualijos, todėl kūriniai skatina meno mylėtojus kritiškai vertinti pasaulio įvykius ir net pasijuokti iš absurdo. Algio Griškevičiaus (71 m.) šaknys Vilniuje, bet pastarąjį dešimtmetį kūrėjas daug laiko praleidžia antruose savo namuose Kaišiadorių rajone, Žasliuose. Ir vienur, ir kitur menininkas turi kūrybos studijas, kuriose gimsta darbai. Jie vėliau iškeliauja į parodas, į privačias kolekcijas.

– Ar jaučiate didelį skirtumą, kur eksponuojama paroda – užsienyje, Lietuvos didmiestyje ar provincijoje? – paklausiau A. Griškevičiaus.

– Nematau didelio skirtumo, kur rengti parodą. Nors, aišku, turiu prisipažinti, kad kokiame žymiame Lietuvos ar užsienio muziejuje – prestižiškiau nei provincijos galerijoje, nes suvokiu, kad daugiau žmonių apsilankys. Bet pati parodos kokybė vienoda, tik kad miestelyje ar kaime žymiai mažiau žmonių ateis pažiūrėti.

Tačiau visur žiūrovai tokie pat smalsūs ir verti tos parodos ar didesniame mieste, ar mažame kaimelyje. Juk ir didmiestyje neateina tie, kuriems nerūpi dailė.

– Ar Kėdainių krašte esate surengęs parodą?

– Tai buvo labai seniai. Pamenu, kad surengti parodą pakvietė tuometė Kėdainių krašto muziejaus Rotušės dailės galerijos vadovė Dalia Lopez Madrona, kuri paskui išvyko į Švediją.

Tačiau nesakau, kad Kėdainiuose jau nesurengsiu parodos. Pats stengiuosi neorganizuoti – kur pakviečia, ten sutinku. Jie žino, ko nori ir ko tikėtis.

– Socialinių tinklų sekėjai pirmiausia pamato naujausius jūsų darbus. Pastarieji, akivaizdu, transliuoja dabartinę sumaištį. Papasakokite daugiau apie tas fotografijas.

– Jau kelintus metus kuriu ciklą „Juodieji pradeda ir laimi“, ir planuoju šią vasarą užbaigti. Kitąmet surengsiu parodą ir performansą (trumpalaikiai teatrališki veiksmai, atliekami žiūrovų akivaizdoje – red. past.) Kaišiadoryse. Noriu pristatyti tokią parodą, kad iš visos Lietuvos važiuotų pasižiūrėti.

„Juodieji pradeda ir laimi“ – daugiau ironiškas pavadinimas. Jie iš tikrųjų pralaimi, bet vaizduojasi, kad laimi. Netiesioginė užuomina į karą.

Bandau su ironija ir pašaipa pasižiūrėti į Rusijos didybės maniją, norą pavergti kitus žmones, bet visai kitomis priemonėmis – ne tiesmukai, ne tiesiogiai. Vaizduoju ne kareivius, o susikuriu savo personažus, kuriuos pavadinu juodaisiais, ir kuriu pašaipias mizanscenas – istorijos pasakojimus.

Man atrodo, kad ir baisiausiais laikais, kai vyksta žiaurūs karai, vis tiek žmonės juokiasi. Juokas – taip pat labai stiprus ginklas, kitąkart gali būti stipresnis už žodį, nekalbu, aišku, apie tiesioginį karą. Menininkas turi savo priemonėmis išryškinti tą blogį, iš jo pasišaipyti.

Kokiomis priemonėmis moku, tokiomis bandau savo šiokį tokį indėlį įnešti į globalinių įvykių srautą. Aš nesąmoningai tai sugalvojau – ta atmosfera, kuri mus visus lydi ketverius metus, kiek trunka Rusijos karas Ukrainoje, negali neveikti. Kiekvieną žmogų tai veikia, ir kiekvienas bando kaip įmanoma prie to prisiderinti arba kovoti, išreikšti savo poziciją.

– Kaip sekėjai įvertino pirmuosius ciklo „Juodieji pradeda ir laimi“ darbus?

– Manau, didžioji dalis suprato, apie ką aš čia. Pirmiausia socialiniame tinkle fotografijas pamato draugai, pažįstami žmonės, kurie žino mano kūrybą, kurie seka naujienas. Jie viską supranta.

Bet už visus negaliu garantuoti, nes tie darbai nėra vienplaniai, jie – daugiaprasmiški. O žmonės irgi skirtingi, gali nesuprasti ironijos, žvelgti tiesmukai. Nuo šito joks menininkas nėra apsaugotas. Visais laikais taip buvo ir bus, nes menas neturi būti visiškai aiškus ir suprantamas.

Jis kaip tik turi kelti klausimus, abejones. Ir pats menininkas turi abejoti tam tikrais sprendimais. Tuomet iš viso to gali išsiplėtoti jaudinantis ir intriguojantis dalykas. Jei labai primityviai ir aiškiai pavaizduoji, tai yra ne menas, o pataikavimo menas.

– Ką paminėtumėte iš aktualios tapybos darbų?

– Dabar tapau tam tikrus kūrinius. Dar tebevyksta kūrybos procesas. Darbai irgi netiesiogiai atspindi tam tikrus įvykius – bandau sukurti tokią nuotaiką ir atmosferą, kur žmogus pasijunta nejaukiai.

Nelabai žinau, kaip įvardyti tas būsenas. Meno privalumas yra tai, kad kartais jaučiame tam tikrus jausmus, kurių negalėtume net įžodinti, paaiškinti.

Menas turi galimybę tuos jausmus pavaizduoti – išreikšti per tam tikrus vaizdinius, alegorijas, ir žmonės supranta, ką noriu pasakyti, bet irgi negali paaiškinti.

Į paveikslą, kaip į bet kokį rimtą muzikinį kūrinį, reikia įsigilinti. Vaizduojamasis menas artimas klasikinei muzikai, juk negali žodžiais paaiškinti, atpasakoti istorijos, bet klausydamas Ludwigo van Beethoveno simfonijos daug ką permąstai, garsai atliepia vidinius išgyvenimus. Tapyba žiūrovą veikia metaforomis, netiesioginėmis užuominomis, alegorijomis.

– Prieš kiek daugiau nei metus Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“ surengėte įvairius kūrybos etapus atspindinčią parodą „Tik sankirtų aidas“. Ji sutapo su jubiliejumi. Papasakokite apie tai daugiau. 

– Vietoj balių ar minėjimų pabandžiau surengti didesnę, išplėstinę parodą. Ir man pavyko.

Bet tai parodai reikėjo iš anksto ruoštis. Buvo nemenkas iššūkis, nes beveik pusė tapybos darbų nupirkti, reikėjo derintis su žmonėmis, MO muziejumi ir skolintis tuos, kuriuos atrinko profesorė Agnė Narušytė.

Atidarymo dieną buvo labai daug žmonių, vieni sveikino su paroda, kiti – ir su paroda, ir su jubiliejumi, nes žinojo. Bet viešai apie asmeninę sukaktį neskelbiau, nors iš vakaro buvo mano jubiliejus, o kitą dieną parodos atidarymas.

Jei gimtadienis nebūtų sutapęs su parodos laiku, iš viso būčiau nieko nedaręs. Aš nešvenčiu gimtadienių. Nežinau, ar tai Rytų išmintis, bet laikausi tokios patarlės: „šventė ne pagal kalendorių, o pagal nuotaiką“.

– Surengti kone viso gyvenimo kūrybą aprėpiančią parodą – didelis darbas. Kodėl tik dabar ji įvyko?

– Vilniuje nėra daug erdvių, kur galėtum tokio dydžio parodą surengti. Iš tiesų yra trys didesnės erdvės: Šiuolaikinis meno centras, Nacionalinė dailės galerija ir Vilniaus dailės akademijos parodų salė „Titanikas“. Į dvi pirmąsias patekti jokių šansų nėra, o „Titanikas“ priima paraiškas.

Anksčiau norėjau surengti plačią parodą, nesusijusią su jubiliejais, bet nepasisekė. Prieš dešimt metų pateikiau paraišką, nepatvirtino. Po trejų metų vėl pabandžiau, vėl nepavyko. Ir dabar, kai sutapo su jubiliejiniais metais, pabandžiau, šįkart pasisekė.

„Titaniko“ parodų atrankos komiteto sudėtis visąlaik keičiasi, vienai gali patikti labiau, kitai mažiau, ir užtai taip susidėlioja. Reikia eiti bandymų keliu.

– Vieniems parodoje patiko jūsų tapyba, kitiems tapyba ir fotografijos, tretiems medžio objektai. Kaip vertinate lankytojų nuomones? Bet ir nekuriate atsižvelgdamas į gerbėjų skonį?

– Tai yra normalu, kad patiko skirtingi žanrai. Tikrai nekuriu pagal kieno nors skonį.

Jei reikėtų žiūrėti iš pragmatiškos pusės, mane maitina tapyba. Dažniausiai žmonės įsigyja tapybos kūrinius. Bet dalį tų pinigų nukreipiu į fotografijos gamybą. Todėl viską išbalansuoju neatlikdamas jokių užsakymų. Jei žmonės turi pageidavimų, kad nutapyčiau viena ar kita, visiškai tuo neužsiimu.

Tapau ir fotografuoju tik tai, ką pats noriu, ką sugalvoju. Tai – didelė prabanga, bet ir privilegija, jog galiu nepaisyti išorinių dirgiklių ir kurti, kas artima, ką nori.

– Kaip tie trys žanrai dera jūsų kasdienybėje?

– Vieni kitiems nekliudo. Net ir atsirado tie skirtingi žanrai dėl to, kad tapyba pamažu tapo rutininis darbas. Suvokus, kad atsirado meistrystė ir gali nutapyti kūrinį, bet kitąkart neturi tam reikalingos vidinės energijos, jos kartais pritrūksta.

Tiesiog pradedi kaip amatininkas tapyti, ir kai tai suvokiau, mane labai išgąsdino. Supratau, jog aš taip negaliu dirbti ir taip gyventi.

Fotografija atsirado iš noro truputį atsitraukti nuo tapybos. Kitaip prie fotografijos prieinu – daugiau dirbu racionaliau. Sumąstau fotografijas, o tapyba reikalauja labai tiesioginės įkrovos. Kai stovi prie molberto, turi čia pat į drobę įkrauti savo energetinį krūvį. O fotografijai to nereikia, gali apmąstyti, pasipaišyti eskizus.

Šiuos kaitaliojimus atlieku sezoniškai – žiemą nefotografuoju, tik tapau. Kadangi tapau prie dienos šviesos, lieka ilgi vakarai. Todėl tais vakarais pradėjau kurti skulptūrinius objektus.

Atsitraukimai ir žanrų pakeitimai man tapo labai naudingi. Jau vasaros pabaigoje pasiilgstu tapybos ir su sukaupta energija puolu tapyti. O pavasarį atidedu tapybą ir pradedu galvoti apie fotografiją.

2000-aisiais padariau pirmas fotografijas, man tada atėjo krizė ir suvokimas, kad galiu tapti tapybos amatininku. Tai susiję ne tik su tuo, bet tais metais mane ištiko pirmas širdies infarktas.

Gydytojai pasakė, jog negaliu dirbti dideliu tempu, liepė mesti rūkyti, daugiau vaikščioti. Viskas susivedė į tai, jog reikėjo keisti ritmą.

– Nuo 1990-ųjų esate laisvas menininkas. Ar tokiam posūkiui turėjo reikšmės Lietuvos atgimimas?

– Visiškai teisingai. Jau buvau surengęs nemažai parodų, buvo nemažai besidominčių mano kūryba. Supratau, jeigu noriu rimčiau užsiimti kūryba, turiu mesti darbą teatre, nes neaprėpiau, o iš kūrybos jau galėjau pragyventi.

Tada, prisimenu, suplėšiau darbo knygelę, išmečiau į šiukšlių dėžę teatre ir išėjau. Bet kai reikėjo pensijai surinkti duomenis apie darbo stažą, teko pavargti, kol buvo atkurti iš archyvų.

Tačiau tuo metu man atrodė, kad viskas bus gerai. Taip ir buvo. Aišku, kartais pagyvendavome iš žmonos, kuri dirbo reklamos biure, algos. Bet aš vis tiek likau prie kūrybos, nėjau ieškoti valdiško darbo. Viskas palengva klostėsi, dabar nesigailiu dėl to.