Kai intelektas neturi lyties: dr. Dainora Maumevičienė apie moterų kelią moksle

Dažnai ieškodami sėkmės pavyzdžių žvalgomės toli, tačiau pamirštame, kiek talentingų, šviesių ir užsispyrusių žmonių užaugo čia pat, mūsų krašto gatvėse ir mokyklos suoluose. Šį kartą mūsų pašnekovė – kėdainietė dr. Dainora Maumevičienė. Šiandien ji – Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentė, Humanitarinių mokslų ir menų tyrimų centro vadovė, Kauno technologijos universiteto Senato studijų komiteto pirmininkė, tačiau savame krašte ji pirmiausia yra dukra, mama ir buvusi Juozo Paukštelio mokyklos (dabar Senamiesčio gimnazijos) mokinė, kuriai kėdainietiškas užsispyrimas padėjo atverti ne vienas duris mokslo pasaulyje. Su Dainora kalbamės apie tai, kodėl moterų mokslo viršūnėse vis dar mažiau nei vyrų, kaip suderinti mokslinį darbą su motinyste ir kodėl intelektas neturi lyties, nors moters kelias į pripažinimą dažnai būna nusėtas nepastebimais iššūkiais.

– Dainora, ruošiantis šiam interviu ir ieškant jaunų, aktyvių mokslininkių iš Kėdainių krašto, teko pripažinti – užduotis nėra iš lengvųjų. Kodėl mokslo pasaulyje moterų vardų, ypač užimančių aukštas pareigas, vis dar girdime mažiau?

– Istoriškai vyrų moksle visada buvo daugiau, nes moterys galimybę siekti aukštojo išsilavinimo gavo gerokai vėliau. Nors Lietuva čia buvo viena iš pionierių – jau 1918 metais mūsų moterys aktyviai kovojo už teisę dalyvauti valstybės valdyme.

Šiandien situacija priklauso nuo srities. Humanitariniuose ir socialiniuose moksluose – kalbų, edukologijos, vertimo kryptyse – moterų dažnai net daugiau nei vyrų, o inžinerijos, fizikos, mechanikos, informatikos ar kitų mokslų kryptyse, jų vis dar mažiau. Vis dėlto ir ten matome pokyčius: daugėja chemikių, informatikių, medicinos ir kitų krypčių mokslininkių.

Jei 1922 metais Kaune įkurtame Lietuvos universitete tarp steigėjų nebuvo nė vienos moters, šiandien jos vadovauja katedroms, mokslo grupėms, tampa dekanėmis, prorektorėmis ir rektorėmis. Tačiau pasiekti aukščiausias mokslo pozicijas moteriai vis dar sudėtingiau dėl visuomenės stereotipų ir šeimos atsakomybių.

– Bet vis dėlto mokslo pasaulyje, regis, daugiau vyrų?

– Kaip ir sakiau, tai labai priklauso nuo srities. Tačiau disbalansas mažėja ir situacija po truputį keičiasi. Tai susiję ir su nykstančiais stereotipais, kad tam tikras mokslų sritis ir kryptis lengviau perprasti ir įvaldyti vyrams arba moterims yra lengviau. Šiandieną merginos taip pat studijuoja ir mechaniką, ir elektrotechniką, fiziką, aviaciją ir kitas kryptis. Tiesa, socialiniuose ir humanitariniuose moksluose merginų yra daugiau gal ir dėl to, kad šių mokslo sričių laukas yra ypač susijęs su komunikacinėmis kompetencijomis, empatija ir pan.

– Vasario 11-ąją minima Tarptautinė moterų ir mergaičių moksle diena. Jūsų nuomone, ar toks dėmesys ir atskiros dienos minėjimas iš tiesų skatina moteris labiau įsitraukti į mokslo pasaulį?

– Ši diena labai svarbi ir tarptautiškai, ir mums lietuvėms istoriškai. Vasario 11-oji tarsi simboliškai įsiterpia ir siejasi su Vasario 16-ąja, ne tik kaip Lietuvos nepriklausomybės diena, bet ir Lietuvos universiteto – pirmosios modernios aukštosios mokyklos, įkurtos tą pačią dieną Kaune 1922 metais, ir Vasario 17-ąja, kai 1918 metais Lietuvos moterys protestavo dėl to, kad nebuvo įtrauktos į Lietuvos Tarybą. Tai buvo vienas pirmųjų žingsnių politinių teisių link.

Žvelgiant globaliai, situacijos labai skirtingos ir ne visur pasaulyje šiuo metu moterys, merginos ir mergaitės gali mokytis ir lygiaverčiai įgyti teisę į mokslą kaip vyrai. Į Lietuvą dėl karo atvyksta mokslininkių iš Ukrainos, kurios čia tęsia tyrimus. Tačiau yra šalių, kur moterys vis dar neturi teisės mokytis. Tad ši diena primena, kad teisė kurti ir perduoti žinias nėra savaime suprantama.

Man asmeniškai ji svarbi ir dėl mano tyrimų, susijusių su kalba, tapatybe ir universitetu.

– Ar galima sakyti, kad per pastaruosius 20–30 metų moterų įsitraukimas į mokslą stipriai išaugo?

– Tai susiję su Lietuvos raida po nepriklausomybės atkūrimo. Anksčiau buvo gajus skirstymas: inžinerija – vyrams, kai kurios profesijos – tik vienai lyčiai.

Dabar požiūris keičiasi: turime moterų politikoje, universitetų vadovybėse, katedrose. Vis dėlto vadinamosios „stiklo lubos“ išlieka – būti mokslininke, mama ir žmona vienu metu sudėtinga.

Atlygio prasme universitetuose už atliktą darbą ar užimamą pedagoginę pareigybę apmokama vienodai, tačiau šeimos ir vaikų atsakomybė moterims dažnai apsunkina karjeros kelią.

– Socialiniuose tinkluose matome pavyzdžių, kai moterys po gimdymo dalyvauja konferencijose su kūdikiais, skuba grįžti į darbus, mokslus ir didžiuotis tuo, kad visur viską puikiai suspėja. Ar tokiu atveju nenukenčia kuri nors viena sritis?

– Karjeros viršūnės dažniausiai pasiekiamos kažką aukojant arba pakeičiant prioritetus. Paroje visiems yra skirtos tos pačios 24 valandos. Jei tuo metu svarbiausia šeima, natūralu, kad kuriam laikui iškrenti iš aktyvaus mokslinio gyvenimo: gal kažkiek pavyksta rašyti ir publikuoti straipsnius, bet vykti į konferencijas – gerokai sunkiau.

Tiesa, universitetuose ir akademinėje aplinkoje yra taip pat diegiami įvairūs sprendimai, leidžiantys mamoms sugrįžti į akademinę bendruomenę – universitetuose kuriami vaikų kampeliai, kur galima trumpam palikti atžalą, arba sudaromos galimybės dalyvauti konferencijose kartu su kūdikiu ir jį maitinti konferencijos metu, tačiau visa tai yra derinama pagal poreikius ir minėtus prioritetus.

Bet aktyvus akademinis gyvenimas yra galimas ir įmanomas tai miego, laiko sau ar net sveikatos sąskaita. Yra ne vienas pavyzdys, kai straipsniai rašomi tada, kai šeimos nariai miega. Yra tekę skaityti, kad Vilniaus universiteto informatikos mokslų krypties profesorė Valentina Dagienė straipsnius rašo ankstyvais rytais, penktą ar šeštą valandą, kol šeima miega. Tarptautiškumas, kelionės, konferencijos – visa tai labai svarbu mokslininkei, bet tuo metu šeima neišvengiamai lieka antrame plane, arba atvirkščiai, tam tikrą laiką viso to atsisakoma.

Aš pati tai pajutau gimus sūnui. Iš pradžių atrodo, kad viską suderinsi, bet vaikui augant, jam reikia vis daugiau dėmesio, mamos šilumos, meilės ir artumo, o be šeimos palaikymo išlikti aktyviai mokslininkei ne taip paprasta. Sugrįžus į mokslą po pertraukos, vėl reikia greitai publikuoti mokslo produkciją, dalyvauti konferencijose, o tyrimai ir eksperimentai taip pat reikalauja laiko. Mano tyrimų sritis – vertimas, kalbos ir vertimo politika iš istorinės perspektyvos, o tai reiškia ilgas dienas ir darbą archyvuose su baltomis pirštinėmis skaitant ir vartant įdomius dokumentus. Tyrimų rezultatai nėra greitai apdorojami per kelias minutes.

Jeigu yra šeimos ir artimųjų palaikymas – tai įmanoma. Tačiau bet kuriuo atveju tam tikru gyvenimo etapu tenka kitaip sudėlioti prioritetus ir, žinoma, tai kartu priklauso ir nuo moters pačios apsisprendimo ir pasirinkimo.

– Užsiminėte, kad turite sūnų. Ar motinystė keitė jūsų požiūrį į karjerą?

– Taip, labai. Motinystė ir šeima privertė iš naujo permąstyti, kas gyvenime iš tiesų svarbu. Čia kartais tenka išgyventi ir vidinį konfliktą tarp motinystės jausmo ir pareigos. Man teko bendrauti su daug įkvepiančių mokslininkų, tačiau ypač įsiminė pokalbis su vienu garsiausių vertimo mokslo profesoriumi Yves Gambier‘u, su kuriuo susipažinau doktorantūros studijų metu Leuveno universitete, Vertimo studijų centre (Center for Translation Studies). Su profesoriumi iki šiol palaikome ryšį ir bendradarbiaujame.

Kartą kalbėjomės apie karjerą, aukštus reikalavimus ir didžiulę konkurenciją moksle. Paklausiau jo: „Ko labiausiai gailitės?“ Jis ilgai negalvojęs atsakė: „Labiausiai gailiuosi to laiko, kai nebuvau namuose – kai rašiau straipsnius, važinėjau po konferencijas ir nebuvau su šeima.“ Jis turi tris dukras ir paminėjo, kad vienintelis dalykas, kaip gali dabar šiek tiek susigrąžinti prarasto laiko – tai stengtis praleisti kuo daugiau laiko su anūkais.

Tas pokalbis man labai įstrigo. Supratau, kad akademinė karjera, kad ir kokia svarbi būtų, nėra viskas. Gimus sūnui tai pajutau dar aiškiau – nebeužtenka vien ambicijų ir planų, atsiranda atsakomybė už kitą žmogų. Pamenu, kad pirmaisiais trejais metais po grįžimo iš motinystės atostogų stengdavausi išvengti išvykų į projektų susitikimus ir konferencijas, tačiau to nesigailiu, nes toks buvo mano pasirinkimas tuo metu. Manau, kad kiekviena moteris šį klausimą sprendžia savaip. Vienos pirmiausia renkasi akademinį kelią, kitos – šeimą, trečios bando derinti abu dalykus vienu metu. Tačiau bet kuriuo atveju motinystė pakeičia požiūrį į sėkmę: ji nebėra matuojama vien pareigomis ar publikacijų skaičiumi, bet ir tuo, ar pavyksta būti šalia savo vaiko ir neprarasti savęs kaip žmogaus.

– Ar jums pačiai mokslininkės kelias turėjo įtakos? Galbūt būtumėte turėjusi daugiau vaikų?

– Taip jau susiklostė, kad iš karto po disertacijos gynimo tapau KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto prodekane ir šias pareigas ėjau beveik devynerius metus. Tai tikrai galėjo turėti įtakos mano asmeniniams sprendimams. Taip susidėjo dvi karjeros – mokslininkės, dėstytojos ir administravimo pareigos. Po to ir iki šiol tenka užimti garbingas KTU Senato valdybos narės, Senato Studijų komiteto pirmininkės ir Senato narės pareigas. Visai neseniai buvo taip pat patikėtos Humanitarinių mokslų ir menų tyrimų centro vadovės pareigos. Kartu tenka atstovauti KTU vertėjams mokslininkams, pedagogams ir studentams Europos Komisijos vertimo raštu generaliniame direktorate.

– Dažnai sakoma, kad studijų pradžioje merginų moksle daugiau, bet vėliau lieka vyrai – nes moterys išeina į motinystę ir nebegrįžta. Ar sutiktumėte su tuo?

– Aš nesakyčiau, kad mes negrįžtame. Bent mūsų fakultete moterų yra daugiau nei vyrų – edukologijoje, sociologijoje, komunikacijoje, politikos moksluose, viešajame administravime. Po motinystės grįžtama, tik procesas dažnai lėtesnis ir ilgesnis: vaikai ir suserga, ir visko nutinka tiek buityje, tiek aplink, o reikalavimai moksle – aukšti. Pvz., vieno straipsnio publikavimas tarptautiniuose pripažintuose žurnaluose gali užtrukti dvejus–trejus metus, todėl po pertraukos reikia planuoti labai sąmoningai.

Svarbu turėti palaikymą iš šeimos, artimųjų ir kolegų – be jo grįžti į mokslą sudėtinga. Lietuvoje motinystės laikotarpis ilgesnis nei kai kuriose šalyse, todėl sugrįžus tenka sparčiai vytis, ypač jei dar tenka užimti ir tam tikras administravimo pozicijas. Kartais reikia dirbti dvigubai daugiau, kad pasivytum mokslo ritmą. Atrodytų, kad per metus ar dvejus moksle nieko ypatingo nenutinka, tačiau iš tiesų mokslo kaita dėl technologijų raidos ir dėl visuomenės kaitos yra labai didelė. Tad po 2–3 metų pasivykti tenka tikrai nemažai ir greitai.

Be to, konkurencija labai didelė – reikia pateikti dešimt projektų paraiškų, kad laimėtum bent vieną projektą. Tai iššūkis tiek vyrams, tiek moterims. Visgi dažnai moterų kruopštumas ir užsispyrimas padeda pasiekti rezultatą: apsiginti disertaciją ar užbaigti projektą. Svarbiausia – prioritetų perskirstymas, užsispyrimas ir palaikymas, tuomet grįžti į mokslą tikrai įmanoma.

– Jūsų nuomone, ar Lietuvoje pakanka mentorystės ir palaikymo jaunoms mokslininkėms?

– Tai labai priklauso nuo institucijos ir nuo jos kultūros. Kartais norėtųsi apie tai daugiau kalbėti. Esame su viena chemijos profesore diskutavusios, kad moterims mokslininkėms reikia daugiau erdvių atvirai kalbėtis apie savo kelią ir iššūkius.

Universitetuose mentorystė egzistuoja – doktorantas doktorantui, kolegė kolegei. Tačiau visuomeninių ir pilietinių iniciatyvų galėtų būti daugiau. Kad pačios mokslininkės kalbėtų apie savo patirtis, apie pasirinkimus, apie iššūkius ar sunkumus. Tai būtų labai svarbu toms, kurios tik pradeda savo kelią moksle.

Yra tam tikrų iniciatyvų, bet jų dar nedaug. Norėtųsi daugiau sambūrių, diskusijų ir konferencijų būtent apie moterų kelią moksle.

– Jūsų manymu, šiandien keičiasi požiūris į išsilavinusias, savarankiškas, emancipuotas moteris? Ar vis dar jaučiamas senasis vertinimas?

– Asmeniškai aš to beveik nejaučiu, ypač universiteto ir tarptautinėje aplinkoje. Esu universiteto Senato narė ir Senato studijų komiteto pirmininkė, tad matau, kad požiūris pasikeitęs – moterys lygiavertiškai dalyvauja valdysenoje, sprendimų priėmimo procesuose ir moksle taip pat. Tarptautiniuose tinkluose, pvz., „Cities in Translation“, vyrai ir moterys dirba kaip lygūs partneriai.

Valdymo struktūrose – universitetuose, ministerijose – moterų vis daugėja, tad vis daugiau priklauso nuo pačios moters pasirinkimo: ar ryžtasi šiam keliui ir kaip pavyksta suderinti skirtingus vaidmenis. Tokius pavyzdžius matome – pavyzdžiui, profesorė Valentina Dagienė geba suderinti ir akademinę karjerą ir užaugino gražią daugiavaikę šeimą. Norėtųsi, kad daugiau moterų dalintųsi savo patirtimi, kaip rasti aukso vidurį tarp įvairių vaidmenų, nes tai dažnai yra pasirinkimų kaina.

– O kaip jūs pati pasirinkote mokslininkės kelią? Ar nebuvo momentų, kai norėjosi viską mesti?

– Universitetas man nuo vaikystės atrodė kaip magiška vieta. Augau šeimoje, kur buvo daug mokytojų – matematikų, lietuvių kalbos, muzikos pedagogų. Mano dėdė iš tėčio pusės, profesorius ir rektorius Jonas Dromantas, darė didelį įspūdį kaip mokslininkas, o iš mamos pusės turėjau pavyzdį – docentę kardiologę Danutę Genovaitę Satkienę. Mokykloje mane ypač įkvėpė lietuvių kalbos mokytoja Danutė Muzikevičienė – ji išmokė rašyti ir įskiepijo meilę žodžiui.

Į Vilniaus universiteto humanitarinių mokslų krypties doktorantūrą įstoti buvo nelengva – konkurencija didžiulė, o tikras iššūkis prasideda trečiaisiais metais, kai prasideda kūrybinis rašymo procesas. Buvo momentų, kai sakiau: „Viskas, mesiu.“ Tuomet labai padėjo disertacijos vadovė, prof. Tatjana Solomonik-Pankrašova, taip pat šeimos palaikymas – vyro, tėvų ir artimųjų bei draugų palaikymas.. Be jo nežinau, ar būčiau nuėjusi iki galo.

Moksle visada atsiranda kalneliai ir labai daug neapibrėžtumo, nes daug ko planuoti ir situacijos valdyti negali. Pavyzdžiui, rašai tarptautinio projekto paraišką su komanda, įdedi daug darbo, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad rezultatas bus teigiamas ir pavyks laimėti. Tačiau mes visada sakome, kad tai yra mokymasis, ir naujų žinių ar kompetencijų įgijimas, kas ir padeda nenuleisti rankų bei eiti, ieškoti, atrasti tolyn. Pavyzdžiui, žbaigi vieną etapą, sėkmingas pranešimas konferencijoje – pakylėjimas, o paskui vėl bandymai, paraiškos, straipsniai, recenzijos. Kartais atrodo, kad niekam nebeįdomu tai, ką darai, o mokslas tuo metu keičiasi labai greitai – naujos technologijos, dirbtinis intelektas, geopolitikos pokyčiai. Tų lūžių tikrai būna, bet be šeimos labai padeda mokslo grupė, kolegos ar bendraminčiai doktorantais. Kartais moterims tereikia būti išgirstoms, o sprendimus atrandame besikalbėdamos kartu su aplinkiniais.

– Jūsų manymu, ko dar trūksta, kad moterys moksle jaustųsi visiškai lygiavertės ir saugios? Kad joms ten būtų tiesiog gera?

– Formaliu požiūriu galimybės yra vienodos, tačiau vis dar trūksta moralinio palaikymo ir saugumo jausmo – žinojimo, kad po motinystės galėsi greitai įsilieti ir grįžti į savo veiklas. Lietuvoje akademinio pasaulio žmonėms  dažnai tenka derinti, mokslinę veiklą, dėstymą, administracinę  ir ekspertinę veiklas, o para visiems dovanoja tas pačias 24 valandas. Kūrybinės atostogos ir galimybė ramiai rašyti monografiją – retenybė.

Akademinėje aplinkoje reikėtų daugiau „saugiklių“: laiko strateginiam darbui, paramos derinant vaidmenis, lankstesnių mokslo ir akademinių vertinimo kriterijų. Tai padėtų ne tik moterims, bet ir vyrams jaustis saugiau, o tuo pačiu galėtų didinti norą rinktis mokslininko kelią. Diskusijos apie atlyginimus ir darbo sąlygas pasauliniame kontekste vis dar aktualios, nes universitetas dažnai negali konkuruoti ir pasiūlyti panašaus atlygio kaip rinka..

– Jei dabar pas jus ateitų jauna mergina ir pasakytų: „Noriu tapti mokslininke“, ką jai atsakytumėte?

– Pirmiausia labai pasidžiaugčiau ir sakyčiau: „Sveika atvykusi!“, nes iš tiesų pamainos akademinėje bendruomenėje jau pradeda trūkti.  Mes iš tiesų dirbame su studentais, magistrantais, doktorantais, mentoriaujame jiems. Visada sakau – rinkitės tyrimus ir temą, kuri jums iš tikrųjų įdomi. Nerašykite disertacijos apie tai, kas jums visiškai nepriimtina, nes tai reikš ketverius metus kančios ir didelį vidinį lūžį.

Reikia pagalvoti, kas jus „veža“, kas jums svarbu, kur link krypsta širdis. Tada aš galiu padėti – savo patirtimi, ryšiais, tinklaveika, nukreipti tinkama kryptimi. Svarbiausia – norėti ir tikėti savimi.

Kai kurie taip ir nueina šį kelią: pradeda nuo magistro studijų, vėliau renkasi doktorantūrą

Dažnai sakoma, kad doktorantūra yra ir nuolankumo mokykla – išmoksti klausytis, priimti kitą nuomonę, kartais išlaukti tinkamo ir savo momento. Ir dar juokaujama, kad dvi raidės – „dr.“ – lieka visam gyvenimui.

Todėl jauniesiems mokslininkams sakyčiau: rinkitės rašyti apie tai, kas jums artima širdžiai. Tada tai bus ne tik darbas, bet ir džiaugsmas. Aš pati taip rinkausi temą – sugalvojau ją pati, o tada reikėjo rasti vadovą, kuris galėtų vesti tuo keliu, mentoriauti ir būti kartu visus tuos metus. Tai irgi labai svarbu.

– Dainora, mes šiandien kalbėjome apie moteris ir merginas moksle. Kaip manote, ar ateis laikas, kai apie lytį moksle apskritai nebekalbėsime?

– Manau, kad tai jau po truputį vyksta. Gal ne taip greitai, bet vyksta. Jei darai tai, kuo tiki, ir tau tai patinka, tada nebesvarbu, ar esi vyras, ar moteris. Tu įprasmini save per savo veiklą, ir tai suteikia prasmę bei džiaugsmą.

Jeigu tai dar yra žinios, kuriamos visuomenei – šaliai, tautai, žmonėms – tuomet tai, matyt, ir yra žmogaus – mokslininko esmė. Svarbiausia, kad tai teiktų pilnavertiškumo jausmą. O visi kiti vaidmenys – mama, mokslininkė, žmogus – susidėlioja savaime.

Man atrodo, kad tas skirtumas pamažu nyksta ir ateityje tiesiog išnyks.

– Labai ačiū jums už įdomų ir prasmingą pokalbį.

– Ačiū Jums už laiką ir galimybę apie tai kalbėti.