Žurnalistės knygoje – ir pasakojimas apie krakiškį Vytenį Urbą
Ligita Valonytė su Vyteniu Urba./Viktoro Kapočiaus nuotr.
„Lietuvos ryto“ žurnalistė Ligita Valonytė išleido knygą „SENA TELEFONŲ KNYGA Nepamirštami susitikimai“, kurioje pristato ir iš Krakių kilusį bei visoje Lietuvoje gerai žinomą Vytenį Urbą.
„Jei nebūčiau dirbusi žurnalistės darbo, nebūčiau turėjusi galimybės prisiartinti prie prezidentų, pažinti daugelio žinomų asmenybių.
Nebūčiau turėjusi ir įžymybių telefonų numerių, kurių susidarytų gal dešimties puslapių sąrašas. Jį jau reikėtų vadinti telefonų knyga, kokios anksčiau būdavo populiarios. Jas turėdavo dažnas savo namuose, nesunkiai galėdavo surasti kaimynų, pažįstamų, giminių, įstaigų ar net žinomų žmonių numerius.
Tokie telefonų katalogai senokai atsidūrė šiukšlynuose, nes tapo nereikalingi, prasidėjus socialinių tinklų erai. Bet privatumą vertinantys žmonės, dažniausiai vyresnio amžiaus, socialiniuose tinkluose nesusikūrė paskyrų. Tai – išgarsėti norinčių, bet mažai kam įdomių jauniklių žaidimo erdvė.
Manoji „telefonų knyga“ visuomet pravertė, kai reikėjo susisiekti ir susitarti dėl pokalbio su išskirtiniu pašnekovu. Vieni pokalbiai buvo oficialūs, kiti – piktoki, treti – linksmi, ir tik maža jų dalis nuoširdūs, atviri, kai įžymus žmogus kalbasi lyg su draugu, leidžia sau nusiimti žinomumo karūną.
Bet šios „telefonų knygos“ abonentai, kuriuos pažinojau ir kalbinau, nebuvo su manimi „ganę kiaulių“, nenuostabu, kad niekada nesveikino su šventėmis. Neišgyvenu. Juk ir vienas žinomas Prancūzijos televizijos laidos vedėjas, pranešęs, kad išeina iš darbo, nesulaukė nė vieno buvusio pažįstamo pašnekovo skambučio ar bent žinutės. Vyras suprato tebuvęs tik tarpininku tarp garsenybių ir televizoriaus žiūrovų.
Aš taip pat nesureikšminu išskirtinių pokalbių, tai tebuvo tik žurnalistinis darbas. Nesinaudojau socialiniais tinklais, neviešinau nuotraukų, džiaugiausi, kad, būdama spaudos žurnaliste, išlikau nematoma, neatpažįstama net tų pačių garsenybių, su kuriomis kalbėjausi kartą kitą gyvai ar tik telefonu.
Prasilenkusi gatvėje ar kitose vietose su žinomu žmogumi, galėjau jį išvysti kitomis spalvomis, kitaip įvertinti, negu buvau susidariusi nuomonę. Bet pagaliau pažinusi ir pabendravusi su daugybe pašnekovų iš savo „telefonų knygos“, kurioje saugomi labai mažai kam prieinami numeriai, daugiau nenorėčiau jiems skambinti, ko nors klausti. Viską jau sužinojau. Ramu“, – rašo L. Valonytė, pristatydama savo knygą ir dalinasi su „Rinkos aikštės“ skaitytojais jos ištrauka apie Vytenį Urbą.
IŠTRAUKA IŠ „SENOS TELEFONŲ KNYGOS“ APIE VYTENĮ URBĄ
Ligita Valonytė
Geriausiai Vytenį Urbą pažinojau kaip lietuviškų patiekalų užeigos „Marceliukės klėtis“ savininką bei kaip ilgametį Kaziuko mugės Vilniuje rengėją.
Kadaise Vilniaus „Statyboje“ žaidęs Vytenis – didžiausias lietuviškų tradicijų puoselėtojas tarp krepšininkų. Didžiulėje minioje būdavo nesunku pastebėti beveik dviejų metrų ūgio Kaziuko mugės organizatorių, vilkintį milo paltą ir galvą dengiantį skrybėle. Kadangi esu jį ne kartą kalbinusi, Vytenis visuomet stabtelėdavo pasisveikinti, pabendrauti, o neretai ir pasiūlydavo pasivaišinti cepelinais. Tikras lietuviško svetingumo pavyzdys!
Per vieną mugę su jos rengėju panorau išsiaiškinti, ar nesame tolimi giminės, nes jo ir mano mamos mergautinė pavardė turi tą pačią šaknį. Mano seneliai Julija ir Benediktas Urbos gyveno Kėdainių rajono Gaidelių kaime, esančiame netoli nuo Krakių miestelio, iš kurio kilęs Vytenis. Bet jie vieni kitų nepažinojo, o Kėdainių rajone Urbų pavardė buvo dažna.
Kaziuko mugės organizatorius nevengė žurnalistų, kurie rašė apie jo veiklą, pomėgį rinkti senovinius rakandus ir net žemės ūkio padargus, techniką. Pas jį teko lankytis ir namuose – dviejų galų kaimo gryčioje, žinoma, šiuolaikiškai įrengtoje, bet su senojo kaimo motyvais.
Daugiau nei prieš dešimt metų Vytenis šią gryčią, sunumeravęs rąstus, iš Kupiškio rajono Skapiškio kaimo pervežė į Vilniaus rajoną, kuriame turėjo sklypą. Šimtametė gryčia nutūpė šiuolaikinės statybos privačių namų gyvenvietėje.
Gryčios sienos buvo pašiltintos veltiniu ir ekologiška vata. Prieš 100 metų tarp gryčios rąstų įprastai buvo kaišomos samanos, tačiau dabar tokios senovinės statybinės medžiagos nenaudojamos. Rąstų sienos buvo apkaltos lentomis, nudažytos rusvai.
„Kaimiškos gryčios Lietuvoje įprastai dažomos žaliai ar geltonai. Rusva – švediška spalva, tačiau šie dažai buvo anksčiau išbandyti ir pastebėta, kad jie ilgai neišbluks. Kai antrąkart dažysime, rinksimės tradicines lietuviškas spalvas“, – paaiškino vyras.
Po skyrybų verslininkas gryčioje nebegyvena, joje liko šeimininkauti buvusi žmona. Nors vyras įsikūrė bute, netoli sostinės įsirenginėja sodybą, kurioje laiko žemės ūkio techniką, padargus ir kitus kaimiškos gyvensenos atributus.
Pažinodama Vytenį Urbą, neabejoju, kad jo prigimtis kaimiška, kuria vertėtų didžiuotis, o ne slėpti. Bet buvęs krepšininkas šito nei slepia, nei afišuoja, nes kai žinai, kad jis vaikystėje augo mediniame tėvų name, nekyla noro stebėtis, kodėl gyveno rąstinėje gryčioje, kodėl jo užeigoje virė didžiuliai cepelinai, kodėl jam pavyko nustebinti Kaziuko mugės svečius važiuojančiais šventės atributais – pintu krepšiu, lygintuvu ar višta, įvairiais rekordais.
Lieka tik stebėtis, iš kur vyras semiasi idėjų įdomiam gyvenimui. Ar sostinėje gyvenančio aukštaūgio kaimiška prigimtis tokia neišsemiama? Išties neišsenkanti, nes 2024-aisiais netoli sostinės Urba įkūrė „Vytenio parką“ su daugybe neįprastų sūpynių.
Urbų šaknys – Krakėse
Vytenio tėvus puikiai atsimena dabartiniai Krakių gyventojai. Iš šio miestelio kilęs verslininko tėvas, senelis, prosenelis.
Vytenio tėvas Antanas Leonas Urba Krakėse dirbo buhalteriu, mama Aldona Vienažindytė-Urbienė 1946–1990 metais mokė vaikus geografijos Krakių vidurinėje mokykloje.
Sulaukęs 99 metų A. L. Urba mirė 2023 metais per Kalėdas. Jo žmona šį pasaulį paliko 2016-aisiais būdama 91 metų. Sutuoktiniai palaidoti Krakių kapinėse šalia Vytenio senelių, prosenelių.
Nors V. Urba gimė ir augo Krakėse, baigė Kėdainių 2-ąją vidurinę mokyklą.
Apie knygą „SENA TELEFONŲ KNYGA“ ir jos autorę Ligitą Valonytę jos pačios žodžiais:
„Laikraščio „Lietuvos rytas“ reportere dirbu kone pusę savo gyvenimo – nuo 1997-ųjų.
Per ilgametę darbo praktiką sutikau ir pakalbinau daugybę pašnekovų. Jų buvo visokių – nuoširdžių, atvirų, piktų, aštraus būdo, nemandagių, nenuspėjamų.
Tačiau tik labiausiai įsiminusius susitikimus sudėjau į šią „Seną telefonų knygą“.
Į prisiminimų knygos puslapius nugulė pažinties akimirkos su prezidentu Valdu Adamkumi, aktore Virginija Kochanskyte, kunigu Ričardu Doveika, verslininku Vyteniu Urba, alpinistu Vladu Vitkausku ir kitais, su kuriais pavyko rasti širdžių kalbą.
Laikydamasi profesinės etikos niekada nesiekiau su pašnekovais tapti artimais draugais, kad tai trukdytų darbui.
Kai kurie aprašytieji turbūt nė neprisimins mano veido, nes bendravome vieną kitą kartą. Bet aš juos gerbiu ir dėkoju už pasitikėjimą, atskleistą gyvenimišką išmintį, paliktą neblėstantį įspūdį.
Kad visi tie nuoširdūs prisiminimai neliktų tik man vienai, dalijuosi jais su skaitytojais. Nė kiek neabejoju, pasakojimai pripildys jūsų sielą gerumo.“
