Atsidėkodami už paramą Ukrainai įkūrė Lietuvos gatvę

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Derhačių, Ukraina

Tokia gatvė atsirado 6 tūkstančių gyventojų turinčiame Derhačių mieste, kuris nuo Rusijos sienos yra nutolęs vos 25 kilometrus ir yra šalia Charkivo. Lentelės su gatvės pavadinimu iškabintos ant visų namų, esančių šioje vieno kilometro ilgio gatvėje Kaimelio mikrorajone. Prieš tai nuimtos lentelės su pavarde Rusijos mokslininko, kurio absoliučiai niekas nesiejo su Derhačiais. Kaip pripažino miesto meras Viačeslavas Zadorenko, Derhačių anksčiau su Lietuva irgi niekas nesiejo, tačiau kilus karui mūsų šalis suteikė pačią didžiausią paramą šiam rajonui. Iš viso pagal dekomunizcijos ir derusifikacijos įstatymus buvo pakeisi 206 gatvių pavadinimai.

„Pasiūlymui taip pervadinti gatvę niekas neprieštaravo, nes mieste visi žino, jog karo metu Lietuva daug kuo mums padeda. Iš viso pagal dekomunizcijos ir derusifikacijos įstatymus pakeitėme 206 gatvių pavadinimus“, – paaiškino merijos atstovas spaudai Oleksandras Kulikas.

Būtent jisai kartu su žinomu vietos savanoriu, Derhačių mero patarėju Jevhenu Kotenko ir iškėlė Lietuvos gatvės idėją. J. Kotenko su žmona gyveno tris kilometrus nuo Rusijos nutolusioje  Kozačaja Lopan kaime ir pirmą karo dieną vos spėjo iš ten pasprukti. Kaime pasilikusius jo tėvus okupantai nuolat sekė ir tardė, tikėdamiesi pagauti pagarsėjusį vietos „nacionalistą“.

„Rusų kariams įžengus į kaimą nemaža dalis žmonių juos džiaugsmingai pasitiko, nes niekada nesitapatino su Ukraina. Po išvadavimo ėmiau organizuoti paramos civiliams ir kariškiams gabenimą ir susipažinau ir su „Blue//Yellow“ vadu Jonu Ochmanu. Šis pasirodė irgi esąs labai drąsus – Veterinarnaja gyvenvietėje, ant vandentiekio bokšto, esančio gal metras nuo sienos su Rusijos, pritvirtino Lietuvos vėliavą“, – pasakojo J. Kotenko.

Meras paaiškino, jog daugiausia paramos atveža Jono Ohmano vadovaujama organizacija „Blue//Yellow“. Iš pradžių buvo vežami maisto, rūbų ir vaistų kroviniai, o paskutiniu metu labai svarbios elektros pastočių dalys bei laidai, darbo priemonės. Mat Maskvai tyčia sprogdinant elektrines tapo labai aktualu kuo skubiau atstatyti energijos tiekimą. 

Dieną prieš man apsilankant čia buvo atgabentas didžiulis paramos krovinys iš Lietuvos ir merijos kieme buvo iškrauta daugybė dėžių su medicinos pirštinėmis bei elektros tiekimo įranga, laidais. Paaiškėjo, kad Klaipėdos energetikai turėjo sandėliuose daug nurašytų, nenaudojamų priemonių, kurios vietiniams dabar yra aukso vertės.

Meras V. Zadorenka yra pats garsiausias Ukrainos meras partizanas. Už šio 45 metų vyriškio galvą karo pradžioje okupantai buvo pažadėję 100 tūkst. JAV dolerių. Mat 2022 vasario 24 d. Rusijai ėmus veržtis Charkivo link V. Zadorenka subūrė ir vadovavo partizanų būriui, kuris Ukrainos kariams teikė svarbią žvalgybinę informaciją, vykdė diversijas ir dalyvavo kaimų išvadavimo operacijose. Už tai vyriškis buvo apdovanotas medaliais ir pelnė Charkivo regiono garbės piliečio vardą.

„Partizanų nebuvo daug, apie trisdešimt vyrų: verslininkai, buvę kariūnai, merijos darbuotojai, šiaip drąsuoliai. Tačiau mes buvome vietiniai, geriau už visus žinojome vietovę, sugebėjome nepastebėti prasmukti ir žvalgyti. Ukrainiečių karių irgi buvo nedaug, tik pora šimtų, tačiau jie sugebėjo sustabdyti tūkstantinės priešo armijos žengimą, o Derhačiai liko vienintelis neužimta rajono centras Rusijos pašonėje. Neįveikę mūsų jie negalėjo apsupti ir už 11 km esančio Charkivo, o per prasidėjusį kontrpuolimą 2022 rugsėjį į Kozačaja Lopan įėjome para anksčiau nei kariai“, – didžiavosi meras.

V. Zadorenka su džiaugsmu pasakojo, kaip partizanai sugebėjo nuvaryti kelis priešo tankus, tačiau skausmingai prisiminė, jog Kozačaja Lopan likusius jo tėvus brutaliai tardė bei grasė nužudyti okupantai, tikėdamiesi tokiu būdu merą pervilioti į savo pusę.

„Okupantai siuntė žinutes į mano paskyrą socialiniame tinkle „Telegram“, bet iš karto apie tai pranešiau žvalgybai ir nieko pats nerašiau. Žinutes siuntė ir Kozačaja Lopan likę kaimynai, draugai, per kuriuos okupantai irgi tikėjosi su manimi susibičiuliauti. Jie solidžias pinigines premijas siūlė ir už kitų partizano būrio narių galvas“, – kalbėjo meras.

Susitikimas su meru vyko apgriautų kultūros namų rūsyje įrengtame kabinete, nes visi administraciniai pastatai mieste yra sugriuvę per bombardavimus. Saugumo sumetimais merijos darbuotojai yra išskirstyti po kelis ir dirba kitų įstaigų ar privačių namų rūsiuose.

Fronto linija buvo nusistovėjusi ties Prudiankos kaimu, kuriame beveik visi pastatai buvo subombarduoti. Griuvėsiais pavirto dar keletas kaimų, o būtent tokius, labiausiai nukentėjusius, lankė „Blue//Yellow“ pasiųsti Lietuvos medikai, vykę jau į devintą tokią misiją Derhačių apylinkėse.

„Mus globoja vietos kariškiai, kurių nurodymu dažnai esam priversti keisti planus ir vykstam ne į tuos kaimus, kur buvom pranešę. Planus reikia keisti dėl paaštrėjusių karinių veiksmų, o kartais nutinka taip, jog į anksčiau lankytas vietas nebegalim grįžti. Tolimesnių sprogimų aidus nuolat girdim, tačiau keletą kartų yra tekę patirti ir kieme krentančias bombas. Taip, pavyzdžiui, nutiko Kozačaja Lopan, kai gavom nutraukti darbą ir slėptis rūsyje, o po kelių dienų poliklinikos išvis neliko“, – pasakojo 51 metų misijos vadovė, slaugytoja Vaiva Jankienė.

Anksčiau Taikos misijoje Afganistane kaip medikė dalyvavusi V. Jankienė nusprendė, kad jos žinios pravers Ukrainoje ir ten vyksta jau trečius metus.

„Manau, kad čionai važiuosiu ir karui pasibaigus, nes ukrainiečiams mūsų paramos reikės ilgai. Dukros norėtų, kad daugiau laiko skirčiau anūkams ir pati to norėčiau, tačiau kai čia pamatau, jog namų netekę senoliai mūsų laukdami į eilę stoja nuo ankstyvo ryto, o iš dėkingumo apsiašaroja, suprantu, kad negaliu nebevažiuoti“.

Tą dieną lietuvės medikės gydė žmones dvejuose kaimuose, iš kurių viename, Tsupivkoje, pacientus buvo priverstos apžiūrėti cerkvėje, nes mokykla ir seniūnija buvo sugriautos.

„Teko dirbti įvairiomis sąlygomis, kartais dantis taisom nuvykę pas neįgalius asmenis į namus, tačiau cerkvė mano kabinetu tapo pirmą kartą, nauja patirtis“, – kalbėjo jauniausia iš penkių medikių, 25 metų odontologė Kotryna Raudytė, Ukrainoje viešėjusi ketvirtą kartą.

Medikai važiuoja į tuos kaimus, iš kurių gyventojai neišsilakstė, tačiau yra ir tokių, kuriuose neliko nė vieno žmogaus arba vos keli.Tokarivkos kaimelyje aptikau vien septynias moteris ir du vyriškius, nors prieš karą čia gyveno penkiasdešimt, o sovietmečiu per šimtą žmonių. Apie pusę namų tada buvo vasarnamiai, kuriuos pasistatė už 20 kilometrų esančio Charkivo gyventojai.

„Kartą per savaitę atveža duonos, kartą per mėnesį – įvairesnę humanitarinę paramą, o porą kartų savaitėje kas nors eina pėsčias arba nuvyksta mašina į už 4 kilometrų esantį Dubivkos kaimą ir visiems pargabena norimo maisto ar daiktų. Esame ant kalvelės, pro mano namo langą antrame aukšte tiesiai per pievas matosi Rusijos pasienio bokštas, esantis už 7 kilometrų. Kai karas prasidėjo, iš ten raketų salvės į Charkivą lėkė virš mūsų stogų, buvo baisu ir dauguma pabėgo. Pabėgau ir aš su vyru ir uošviene, bet grįžom, neturim lėšų nuomotis dideliam butui Charkive, o čia savas namas, daržas, ką pasėjai tą ir turi, badu nemirsi“, – kalbėjo 52 metų Nataša Zazuliak.

„Man 73, manau, kad rusai stebi ir žino, kad likome vos keli žmonės, kad čia nėra jokių kariškių, tačiau prieš savaitę naktį per dvi valandas atskrido per 40 bombų, kilo gaisrai, supleškėjo šešios sodybos. Jie turbūt iš keršto, kad negali parklupdyti Ukrainos, nori visą mūsų žemę paversti pelenais, praneškite apie tai plačiai, pasaulis privalo pamišėlį Putiną sustabdyti“, – sakė 75 metų Vera Vlasova.

„Reikėtų, kad čia apsilankytų kuo daugiau Lietuvos seimūnų, Europos Parlamento narių ir pasaulio lyderių. Toli nuo sprogimų postringauti yra viena, o pajusti tikrą karo baisumų realybę čionai atvykus visai kas kita, tada ir sprendimai dėl paramos greičiausiai būtų kitokie“, – kalbėjo susitikime su meru dalyvavęs lietuvis europarlamentaras Dainius Žalimas. Buvęs Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas ketvirtą kartą atvežė paramą ir žadėjo nesustoti to daryti.