Mėgstamiausias E. Vaičaičio metas, kai į Krekenavos elevatorių iš laukų vežami grūdai
Smagiausia Edvinui Vaičaičiui dirbti liepą, rugpjūtį, pirmas rugsėjo savaites – tada laikas darbe tiesiog sutirpsta.
Lina Ukrinaitė
Liepos pabaigoje į Lietuvos laukus išrieda pirmieji kombainai, kurie pradeda kulti šiemetinį grūdų derlių. Rugiapjūtė – mėgstamiausias Edvino Vaičaičio, dirbančio bendrovės „Kėdainių aruodai“ Krekenavos elevatoriuje metas. „Pats sezonas, net prisėsti neina“, – pasakoja nuo 2016 metų elevatoriuje besidarbuojantis krekenaviškis, šią vasarą jau spėjęs apsiginti ir verslo vadybos diplomą.
Įdomus 32-ejų metų „Kėdainių aruodų“ darbuotojui ir pasiruošimo sezonui metas. Smagiausia jam dirbti liepą, rugpjūtį, pirmas rugsėjo savaites – tada laikas darbe tiesiog sutirpsta. Atrodo, tik atėjai ir jau dienos nebėra. Smagu: darbas darbą veja. Vėliau, rudenėjant, žiemą laukia kiti darbai: grūdai po truputį išvežami iš aruodų. Pavasaris bendrovėje paprastai skiriamas remonto darbams.
Kaip atrodo diena elevatoriuje rugiapjūtės metu? Iš laukų atkeliauja nukulti grūdai, atliekami tyrimai, po jų grūdai keliauja į išpylimo duobes ir rūšiuojami pagal klasę. Savo darbą bendrovės „Kėdainių aruodai“, priklausančios „Vikondos grupei“, darbuotojas vertina kaip atsakingą, ypač džiovinant grūdus.
„Turi pagauti tam tikrą temperatūrą, kad nesudegintum grūdų, bet ir kad jie neliktų per drėgni“, – darbo ypatumais dalijosi jis.
Beveik šešerius metus elevatoriuje besidarbuojantis Edvinas čia atsidūrė pažįstamai iš Darbo biržos pasiūlius.
„Pasakė, kad „Kėdainių aruoduose“ yra laisva vieta, gal norėčiau – aš ir nuėjau, – prisimena jis. – Darbuojuosi iki šiol“.
Gyvena jis irgi netoli, kiek daugiau nei kilometras nuo darbo. Tai būna, kad ir dviračiu nuvažiuoja, jei netingi.
Edvinui labai patinka jo kolektyvas – su visais gerai sutaria. Pats juokiasi, kad ko gi nesutarti – visi iš vieno kaimo.
„Gera ne tik ta komanda, su kuria tiesiogiai dirbu, bet ir visas „Vikonda grupės“ kolektyvas šaunus. Su visais labai lengva bendrauti“, – bendradarbiais džiaugėsi pašnekovas.
Edvino darbe reikia gero fizinio pasiruošimo.
„Jei, pavyzdžiui, atsiradus gedimui elevatoriaus bokšte, tai greitai trisdešimt metrų užsliuogti kopėčiomis yra ką veikti“, – sako jis.
Ir, nors darbas reikalauja daug fizinių jėgų, Edvinas dar mėgsta pabėgioti prieš jį ar po jo, namo rūsyje yra įsirengęs sporto salę. Šiuo metu jam sportuoti trukdo neseniai patirta kojos trauma. Kuo greičiau pasveikti skatina žinia, kad netrukus Krekenavoje bus atidaryta sporto salė: kai pasveiks, bus pirmas eilėje prie jos durų.
„Kėdainių aruodų“ darbuotojas taip pat domisi automobiliais, jam patinka tatuiruotės. Prieš kurį laiką jo kūną papuošė pirmoji: joje matyti šeima paplūdimyje. Jau svajoja ir apie antrą, kuri taip pat bus susijusi su paplūdimiu ir šeima, tam jis yra atspaudęs savo vaikų pėdutes.
„Po truputį darau, brangus malonumas,“ – pasakojo jis.
Šeima Edvinui reiškia labai daug. Jis – mylintis vyras ir dviejų vaikų tėvas. Su žmona Saulita jie pažįstami dar nuo mokyklos laikų, ji taip pat krekenaviškė. Kartu augina trejų metų dukrą Seliną ir pusantrų metų sūnų Edvardą. Kartu jie praleidžia daug laiko kartu, daug keliauja po Lietuvą, nori, kad vaikai kuo daugiau pamatytų, dalyvauja įvairiuose renginiuose.
„Vis geriau nei namie sėdėti“, – tvirtina vyras, kasdien išeinantis su vaikais į kiemą – nestabdo nei metų sezonai, nei oras.
„Jei sninga, lyja, vis tiek nors valandai išeinam“, – sako aktyvų laisvalaikį mėgstantis vyras.
Žmonai Saulitai Edvinas pagelbsti auginti jos verslą „Saulitos siuvinėta“.
„Kažkada žmona užsiminė, kad nori pradėti siuvinėti, domėjosi siuvinėjimo mašinomis. Apžiūrėję populiariausias, vieną jų įsigijome. Mūsų miestelyje tai buvo naujiena, todėl verslo pradžia buvo sėkminga“, – prisimena vyras.
Taip po truputį ir įsisuko. Kai žmona pramoko siuvinėti, kilo mintis dekoruoti spauda puodelius, marškinėlius, gaminti lipdukus. Asortimentui plečiantis įkūrė parduotuvę internete. Vasaros savaitgaliais aplankė keletą mugių, kuriose prekiavo savo gaminiais: tai vertina kaip įdomią patirtį ir galimybę ne tik užsidirbti, bet ir pabendrauti su žmonėmis.
„Stengiamės išbandyti vis kažką naujo. Nebandysi – nebus. Taip pamažu judame į priekį“, – gyvenimiška patirtimi dalijasi E. Vaičaitis.
1 Komentaras
bet reikalą tatuiruotės gadina…