Ne mokykla čia kalta – ji daro tai, ką gali
Nijolė Naujokienė./Asmeninio archyvo nuotr.
Nijolė NAUJOKIENĖ
Visų laikų ministrai, sveikintojai prieš rugsėjį savo kalbose pabrėžia, kad šis rugsėjis ypatingas, kad jie yra savi mokykloje, kad brangina mokytojus ir mokslą. Nesiginčysiu. Gal taip ir yra. Bet, kodėl tada mūsų lietuviškoje mokykloje graudulingai trūksta mokytojų, prastėja mokinių žinios, o tėvai nepatenkinti tuo, ką šiandien gali suteikti mokykla? Mokyklą mes mylime, o ji… kelia problemas? O gal mes, mylėdami save ir visur ieškodami sau naudos, keliame problemų mokyklai?
Pagalvokime.
Galvoju ir kai vartau anūkės knygas bei užduočių sąsiuvinius. Mane, mokytoją, ir „įsimylėjusią“ knygas, kartais nupurto jų turinys, kurį anūkė turi įsiminti. Suprantu viena, kad ir šiuolaikiniuose vadovėliuose, ugdymo turinyje vadovaujamasi tik žinių perteikimo ir jų gausinimo principais. Manau, kad tai vienas iš gana pasenusių požiūrių į mokymąsi, kas labai trukdo švietimui atsinaujinti ir tiesiog vaikus daro nelaimingus, nes jie negali su visu tuo susidoroti.
O juk reikia tiek nedaug – kad švietimas iš tiesų meile vaikui alsuotų. Tada mokykloje būtų taikomas individualizuotas mokymasis, t. y. atsižvelgiant į kiekvieno mokinio galimybes, gabumus ir unikalumą. Tam būtų pirmiausia ir nukreipiamos lėšos.
Tai ir galvoju, ar mūsų vaikai nenusipelnė mokytojų, kurie į rytdieną žiūrėtų šypsodamiesi, nes žinotų, kad jų laukia geri atlyginimai ir aiški švietimo kryptis?
Aut. past.
Galvoju toliau.
Kai vaikui nesiseka išmokti, įsiminti visus „karalius ir karalaičius“, visas revoliucijas ir karų dienas bei metus, biografijų plonybes, prasideda kančios laikotarpis: kenčia vaikai, kenčia tėvai, kenčia mokytojai.
Į savo vaiką pradedame žiūrėti įvairiai: pykstame, samdome korepetitorius sakydami jam: „Tu man brangiai kainuoji…“ ir „Ką ten jūs visi mokykloje veikiate…“
O juk kaip pasirenkame žiūrėti į vaikus, taip jie išmoksta žiūrėti į save ir į mus…
Tampame vis nelaimingesni. Ir stebimės – kodėl.
Mąstau toliau. Apie mokyklą ir mūsų poreikius.
Kaip pasirenkame žiūrėti į vaikus, taip jie išmoksta žiūrėti į save ir į mus…
Aut. past.
Štai kalbuosi su šiemet vieną „gerą“ mokyklą baigusia mergina, dabar jau studente. Ji sako įstojusi į universitetą, bet ne ten, kur norėjo: „Žinote, sąrašą „pageidavimų“, kur studijuoti, sudariau ir pateikiau. Su matematikos egzu man nelabai pasisekė. Tai ne iš pirmųjų sąrašo specialybių galėjau rinktis.“
Aš jos paklausiau: „O kodėl studijuoti nori būtent šiemet? Juk gali pauzę padaryti, perlaikyti kitąmet egzaminą pasiruošusi geriau, o tada siekti tų tikslų, kurių nori?“
Ji labai nustebo tai išgirdusi ir atsakė: „Klausykit, tai ką tėvai pagalvos, ką mokykloj kalbės? Ir draugai, žinote, visi studentai. Be to, aš ne viena tokia. Daug kas studijuos, kad studijuotų.“
Tai va, mielieji. Tuo daug kas pasakyta.
Mes linkę džiaugsmingai švęsti mokyklos sėkmę, nes galvojame, kad tai ir mūsų sėkmė, o ne tai, kiek pasisekė patiems moksleiviams.
Ar jie drąsūs savo pasirinkimuose, vertybėse, nuostatose?
Kuriame „sėkmingas mokyklas“, kurias baigia mūsų vaikai, turėdami nedaug vilčių dėl ateities, nepažinę patys savęs, pasaulio, nesuvokę savo vietos jame.
Toks ugdymo turinys. Ne mokykla, iš tiesų, čia kalta. Ji daro, ką gali.
Kodėl taip atsitinka? Manau, kad seniai laikas tai išsiaiškinti iš esmės ir su tokiu užsidegimu, kaip kad domimės ir skaičiuojame kuro, elektros ar šildymo kainas. Tik skaičiuokime dar kruopščiau, kaip, kur, kada ir ko mokosi mokiniai – mūsų vaikai ir anūkai.
Kuriame „sėkmingas mokyklas“, kurias baigia mūsų vaikai, turėdami nedaug vilčių dėl ateities, nepažinę patys savęs, pasaulio, nesuvokę savo vietos jame.
Aut. past.
Vis girdžiu ir skaitau, ypač pavasarį, kai rajono taryboje tvirtinami įvairūs mokyklų planai, nuostatai, strategijos, vizijos, misijos, kažkokie „dideli“, beprasmiai ir nepasiekiami dalykai. Mes suprantame tai. Bet „užliūliuojame“ vieni kitus ir toliau galvomis ale supratingai linkčiojam.
Japonų patarlė sako: „Viena diena su puikiu mokytoju yra geriau nei tūkstantis dienų stropaus mokymosi.“
Tai ir galvoju, ar mūsų vaikai nenusipelnė mokytojų, kurie į rytdieną žiūrėtų šypsodamiesi, nes žinotų, kad jų laukia geri atlyginimai ir aiški švietimo kryptis?
O kleketuojantis ir spalvingas rugsėjis prasideda jau šiandien.
Ramus vėjo dvelksmas, prisisotinęs rudeninio grožio ir kvapų aromato, glosto kiekvieną sutiktąjį.
Jam nėra nei žemės, nei dangaus. Nėra nei savo, nei svetimo. Viskas viename.
Tikriausiai dėl to gaivaus vėjo dvelksmas toks… maloniai gaivinantis ir suteikiantis daugiau jėgų ir vilčių.
Sėkmingo rugsėjo!
