700 – tiek kiaušinių šeimininkės sumušė į pautienę! (FOTOGALERIJA)

Nors tikrosioms Sekminių tradicijoms šiuolaikinio žmogaus gyvenime vieta liko tik simbolinė, tačiau šventiškai susiburti draugėn šia proga kraštiečiams noro netrūksta. Jau kone dešimtmetį Akademijos kultūros centras Paberžėje rengia skambias Sekminių linksmybes. Po šv. Mišių svečiai mėgaujasi stipriausių folkloro ansamblių pasirodymais, savo rankomis išbando senuosius amatus ir, žinoma, skanauja patyrusių šeimininkių čia pat lauke iškeptą pautienę, kuri – ruošiama net iš kelių šimtų kiaušinių – visada suragaujama iki paskutinio kąsnio.

Paberžės Sekminės – tarptautinės

„Bandėme pakapstyti, kiek gilios Sekminių Paberžėje tradicijos. Pavyko sužinoti, kad jos šiame krašte minimos jau ilgiau kaip 100-metį, – pasakoja šventę rengiančio Akademijos kultūros centro direktorė Žydronė Smulskienė. – O būtent mes, Akademijos kultūros centras, Paberžėje Sekminių tradicijas tęsiame aštuntus metus. Dabar ši šventė jau tapo projektiniu reiškiniu ir užaugo iki tarptautinio renginio, nes savo muzika pradžiuginti atvyko ne tik gausus būrys Kėdainių rajono folkloro ansamblių, kolektyvai iš penkių mūsų respublikos regionų, bet ir kaimynų latvių ansambliai iš Bauskės bei Jelgavos miestų.

Kolektyvus kviečiame stiprius, turinčius aukštus įvertinimus, „Aukso paukštės“ apdovanojimus. Taigi Sekminės tampa ir gražiu folkloro sambūriu.

Renginio svečiams šįsyk amatininkai pristato devynis edukacinius užsiėmimus. Stalai nukrauti mūsų krašto šeimininkių paruoštomis vaišėmis, gėrimais. Kaip ir kasmet, visi kartu skanausime tradicinės Sekminių pautienės.“

Užraugė 100 litrų giros

Kaip puiki šeimininkė ir pati garsėjanti Ž. Smulskienė rūpinosi ne tik organizaciniais šventės reikalais – renginio svečiai vaišinosi pagal jos receptą paruošta namine gira, kuri į stiklines liejosi tiesiai iš ąžuolinės statinės.

„Girą gaminome kartu su „Šlapaberžės konditerija“, o gėrimo receptūra sukurta mano pačios, – atskleidė pašnekovė ir pasidalino giros ruošimo užkulisiais. – Visas procesas pradedamas prieš gerą savaitę, nes pirmiausia reikia išmirkyti ąžuolo statinę, kamščius, kad gira nebėgtų, nevarvėtų pro plyšius.

O pats receptas paprastas – kepinta juoda naminė duona, kurią parūpino mūsų krašto įmonė „Miltuotos rankos“, dar – cukrus, razinos ir mielės. Priraugėme 100 litrų giros – kad atsigaivinti visiems užtektų.“

Senoji Sekminių žinia

Medinėje Paberžės bažnyčioje pasibaigus šventinėms pamaldoms, linksmybės užvirė palypėjus viršukalnėn prie 1863 m. sukilimo muziejaus. Visai programai šmaikščiai dirigavo aštrialiežuvė viešnia – renginio vedėja Veliuonos kultūros centro festivalių organizatorė Lina Lukošienė. Ji „Rinkos aikštės“ skaitytojams priminė Sekminių reikšmę bei ryškiausius papročius.

„Mes, šiuolaikiniai žmonės, Sekmines labiausiai regime kaip krikščionišką šventę, bet čia persipina ir žemdirbiškosios tradicijos. Nuo seno Sekminių ritualuose buvo garbinama gamta – augalija ir naminiai gyvuliai, – dėmesį atkreipia L. Lukošienė. – Žmogaus ir auginamo gyvuliuko santykis visada buvo nusprendžiamas ne tik paties žmogaus, bet ir krikščioniškosios religijos. Dievas sakė: „Aš leidžiu tau valdyti visus tuos gyvūnus, tačiau tai turi daryti pagarbiai, išmintingai ir atsakingai.“

Per Sekmines žolynų ir gėlių vainikais būdavo įprasta apvainikuoti karves – naminį gyvulį, kuris yra vienas svarbiausių žmogaus maitintojų. Taip pat per Sekmines dėkodavo ir piemenims, kurie kiauras dienas praleisdavo su gyvuliais, gebėdavo prisijaukinti net ir piktesnius žąsinus.

Sekminių šventė skirta išlaikyti darną ir bičiulystę tarp žmogaus bei gamtos, padėkoti gyvuliui, nes jis mums suteikia maisto, o kartais jam tenka atiduoti net ir savo gyvybę. Taigi žmogus turi už tai būti dėkingas ir tą auką priimti su pagarba, įvertinti, suvalgyti viską – nemėtyti maisto.“

Kiaušinienė – piemenims

L. Lukošienė paaiškina, kad šventinėse Sekminių tradicijose neapsieinama be piemenų kasdienybės simbolių.

„Sekminių tradicijoms būdingi visi piemenų paišdykavimai: šokimai su lazdomis, žaidimai, erzinimaisi. Taigi tai yra šventė, kai visi susineša savo dainas, žaidimus ir, aišku, vaišes. O vienas svarbiausių patiekalų šią dieną – piemenims skirta kiaušinienė. Kadangi jie su gyvulėliais bus visą vasarą iki pat Šv. Martyno, todėl piemenukus reikia pamaitinti ypatingu maistu. Kiaušinis anksčiau būtent tokiu ir laikytas. Šiandien mes jo taip nevertiname, per Velykas daug prisimarginame, paskui išmėtome. O prieš gerą 100-metį kiaušinis buvo ypač brangus, pirmiausia skiriamas ligoniams, sunkiai dirbantiems.“

Piemenų bandelės

Kol linksmai skambant folkloro ansambliams pautienę ruošusios šeimininkės plušo prie milžiniškos keptuvės, šventės svečius kelionėn į praeitį kvietė senųjų amatų meistrai.  

Lankytojai galėjo nusižiesti molio dirbinį, marginti kiaušinius, iš žolynų pasigaminti originalių dekoro detalių, piemenų švilpynę, daugiau sužinoti apie dabar retai girdimą tošininkystės amatą, lino kelią ir iš pirmų lūpų išgirsti, kaip arbatoms rauginami vaistiniai augalai.

Šventės šurmulio pakraštyje, šalia kaitriai liepsnojančio nedidelio laužo, pasistačiusi itin talpų indą tešlos, energingai darbuojasi Akademijos kultūros centro Dotnuvos skyriaus vadovė Danguolė Špokienė, prie kurios per būrį smalsuolių sunku ir prieiti – ant plonų lazdelių svečiams ji mikliai vynioja tešlą.

„Kviečiame pasijusti piemenukais ir ant laužo patiems išsikepti bandelių, – bruzdesio priežastį atskleidžia D. Špokienė. – Manėme, kad ši edukacija bus įdomi vaikams, bet, kaip matome, suaugusiems ne ką mažiau smalsu.

Tai pakildinta saldi mielinė tešla, kuriai paruošti naudojau daug medaus, kiaušinių. Ant pagaliuko spirale suku tešlą, tada bandelė kantriai ir rūpestingai kepama virš laužo ugnies. Iškepusi bandelė labai gražiai nusineria. Tai piemenėlių maistas.“

Tvarus dekoras – iš žolynų

Kraštietę auksarankę Sondrą Žalakevičienę Paberžės Sekminių svečiai čia mato jau daug metų. Šįsyk kūrybinga moteris iš šviežių žolynų vaikus kvietė pasigaminti žaisliuką, o suaugusiuosius – dekoro puošmeną sodybai.

„Šiemet visus norinčius mokau pinti buliukus. Įvairiausių žolynų jau gausu, todėl tereikia pasitelkti fantaziją ir vešinti augmenija taps puikia medžiaga originaliems dirbiniams, kurie papuoš, pavyzdžiui, lauko pavėsines. Iš žolynų galima nusipinti, ko tik širdis geidžia – žirgelių, paukščių ar bet ko kito, – atrasti gamtos dovanas ragina S. Žalakevičienė. – Tokia edukacija ypač domisi mokytojai, kurių netrūksta tarp čia atvažiavusių folkloro ansamblių narių. Dabar, birželį, pamokos vyksta ne tik klasėse, tad išėję į gamtą jie ieško įtraukiančių veiklų vaikams.“

Sekmines atsimena iš vaikystės

Varėniškis Algirdas Juškevičius kėdainiečiams šventėje pristatė piemenų žaidimus ir amatus.

„Vienas iš piemenukų amatų, kuriuo jie užsiimdavo ganydami gyvulius – iš karklo šakelės meistrautos švilpynės. Anuomet tokias pasidaryti gebėdavo kiekvienas, o dabar vaikus reikia pamokyti. Pasigaminti tokią švilpynę – paprasta ir greita, – patikina A. Juškevičius, taip pat šventės dalyvių akims pasigėrėti atvežęs įvairių istorinės rekonstrukcijos dirbinių. – Tai šukos, švilpynės, apeiginiai kaušai alui gerti, šaukštai, žaislai, liepinukės, kiti daiktai, padaryti pagal archeologinius radinius. Taip pat esu paruošęs pamoką apie istorinius ginklus.“

Amatininkas iš Varėnos pastebi, kad Sekminių šventė nuo jo paties vaikystės iki dabar labai pasikeitė.

„Vaikystėje per Sekmines su tėvais, seneliais eidavome į bažnyčią, paskui namie būdavo šeimos pietūs. Mes, vaikai, su peiliuku meistraudavomės žaislus, lauke žaisdavome judrius žaidimus, – vardija A. Juškevičius. – Kaime šios tradicijos buvo labiau gyvos, išsaugojusios autentiškumą.

Šiandien Sekminės – labiau bažnytinė šventė, o kaimo bendruomenėse gyvavę papročiai, susiję su gyvuliais, ganiava, parėjimu iš laukų – jau lieka mūsų tautiniu paveldu. Šio Sekminių pajautimo kasdienybėje nebėra.“

Tošininką retai besutiksite

Ne kiekviename senųjų amatų renginyje lankytojai gali išvysti tošininką. Į Paberžę Vytautas Ramanauskas su taip pat amatininke žmona Raimonda atvyko iš Mažeikių.

„Tošininkystės amato radinių fragmentų turime išlikusių net iš akmens amžiaus, – nustebina V. Ramanauskas. – Sakykim, keramikos šukė su priklijuotu tošies gabaliuku.“

Mažeikiškiai kraštiečiams apžiūrėti atvežė įvairaus dydžio molinių puodų, puodelių, apvyniotų priklijuota tošimi, taip pat dėžučių.

„Molinius indus tošimi vyniodavo ir mūsų protėviai. Toks indas būdavo tvirtesnis, – akcentuoja V. Ramanauskas. – Iš tošies gamindavo ir įvairiausios paskirties dėžutes. Tošis pasižymi antibakterinėmis savybėmis. Jose laikydavo, pavyzdžiui, miltus. Tošyje daug dervų, todėl tokiose dėžutėse laikomų maisto produktų nepuldavo graužikai – tiesiog dervos jiems veldavosi apie dantis.“

Svečias pasakoja, kad tošininkystės amatas Lietuvoje buvo populiarus nuo akmens iki XX amžiaus – kol suklestėjo pramoninė gamyba.

„Žemaitijoje šis amatas buvo mažiau naudojamas, nes ten tošis nėra kokybiška, o štai Aukštaitijoje tošiniai gaminiai buvo labai paplitę. Tik jų daug nėra išlikusių, nes tošis labai gerai dega, tad jei atlikdavo – tuoj keliaudavo į krosnį, – sako V. Ramanauskas. – O aš pats tošininkyste susidomėjau, galima sakyti, iš bado, – skambiai taręs nusišypso. – Abu su žmona esame muziejininkai. Apie 1994 metus šios profesijos žmonių atlyginimai buvo labai maži, o vaikai augo – reikėjo pinigų šeimai.

Mano tėtis atgavo miško. Ten buvo beržynas. Iki tol drožiau medinius šaukštus, bet norėjosi išmokti dar kokio amato. Kartą su žmona viename tautodailininkų plenere sutikome meistrą iš Karelijos. Jis papasakojo, kada tošį lupti ir kaip pradėti dirbti. Nuo to tris valandas trukusio pokalbio viskas ir prasidėjo.

Anuomet šis amatas buvo būdas prisidurti pinigų prie algos, o dabar, kai vaikai užaugo, liko maloniu pomėgiu, – džiaugiasi V. Ramanauskas. – Smagu, kad ne tik užsieniečiams šis amatas įdomus, bet ir lietuvaičiams. Štai – matote, žmonės mus apstoję, veiksmas vyksta. Be to, ir pačių tošininkų nėra daug.“

Raugtų žolelių arbata

Maloniausi kvapai šventės lankytojus viliojo stabtelėti prie žolininkės Vidos Bukauskienės palapinės. Mėsmale maldama augalų lapus, moteris rodė, kaip ruošti vaistinguosius žolynus rauginimui, o paskui – arbatai.

„Vaistažolių rauginimas arbatai nėra jokia naujiena, – sako daugiau kaip 10-metį taip augalus ruošianti V. Bukauskienė. – Rauginimas yra tas pats fermentavimas.

Fermentuoti galime bet kokį mums skanų augalą: vaiskrūmio, vaismedžio, uogakrūmio lapus, aromatinius augalus.

Lapus apvytiname, sutraiškome, sumalame ar sutriname tarp delnų. Tada 6–10 valandų fermentuojame uždengtame dubenyje apie 25 laipsnių temperatūroje, o paskui, kai fermentacija pasiekia piką (sprendžiame pagal kvapą, kuris tampa stiprus ir labai skanus), staiga fermentaciją stabdome ir dedame džiovinti.

Vyšnių lapus galima džiovinti netgi 100 laipsnių temperatūroje, kitus augalus – 50 laipsnių, bet svarbu neperdžiovinti. Džiovinant, pavyzdžiui, orkaitėje, reikia visą laiką stebėti. Augalas turi tapti traškus, bet nesubyrėti tarp pirštų. Paskui viską supilame į drobinius maišelius ir pakabiname dar penkioms dienoms vėjyje. Tada uždarome į stiklainį ir dar pusę metų vyksta sausoji fermentacija.“

Taip paruoštus vaistinius augalus galima užplikyti ir po du ar tris kartus. Pasak V. Bukauskienės, fermentuotų vaistažolių arbatos labai vertingos.

„Augaluose yra medžiagų, kurios netirpios vandenyje, o tinkamai fermentuojant jos išsilaisvina iš ląstelės, bet lieka arbatoje. Taip gauname arbatą su labai daug veiklių medžiagų, – paaiškina žolininkė. – Raugintų vaistažolių arbatos neturi šalutinio poveikio, tad jas gerti drąsiai gali visi – net vaikai.“

Kepė veteranės

Sekminių šventė Paberžėje neretam tampa kantrybės išbandymu. Iš pautienę ruošiančių šeimininkių pastogės veržiasi apetitą žadinantis spirgučių, kepinamų svogūnų, o galiausiai ir pačios kiaušinienės aromatas. Aplink įstabaus dydžio keptuvę sukasi dvi šeimininkės – Akademijos kultūros centro Gudžiūnų skyriui atstovaujančios Vida Steponavičiūtė ir Jurgita Vaitkevičienė.

„Kaip nuo ankstaus ryto šventei ruošiasi folkloro kolektyvai, taip ir mes. Kepsime dvi pautienės keptuves. Iš viso sunaudosime 700 kiaušinių, 10 kg Žibartonių dovanotos mėsos spirgams. Žinoma, dedame svogūnų ir dar du būtinus ingredientus – šeimininkių meilę bei gerą nuotaiką, – šypsosi V. Steponavičiūtė, su šventinės lauko virtuvės kolege laukdama tinkamos akimirkos pirmąją keptuvę pautienės pagardinti šviežiais žalumynais – krapais bei svogūnų laiškais. – Kiaušinienę, kepamą tokioje didelėje keptuvėje, reikia nuolat prižiūrėti.

Mes jau esame veteranės – Sekminių pautienę kepame daug metų. Išbandėme skirtingų receptų, bet visada atiduodame visą dūšią, todėl išeina skaniai – nelieka nė kąsnelio, o keliskart buvo net ir pritrūkę.“

Kai pirmoji pautienės keptuvė buvo paruošta, šią – tarsi tikrą Sekminių karalienę – keturi tautiniais drabužiais vilkintys vyrai, išdidžiai žengdami, nešė parodyti visiems šventės svečiams, o šeimininkės su būriu talkininkių pasiruošė tradicinį patiekalą akimirksniu išdalinti.

Sekminės suburia giminę

Sekminių šurmulyje puikiai laiką leido kraštietė Ona Nenartavičienė su dukterėčia Aušra Nagulevičiūte ir jos šeima.

„Sekminės Paberžėje – ilgametė mūsų giminės tradicija, – pasidalina Ona, iki šešerių augusi sodyboje sukilimo muziejaus kaimynystėje. – Tėvo Stanislovo ranka palaiminusi daug svarbių mūsų giminės įvykių: mano sūnus Paberžės bažnyčioje krikštytas, čia jis priėmė Pirmąją Komuniją, tuokėsi taip pat čia. Paberžė mūsų šeimai – sava, labai brangi ir dažnai lankoma vieta.“

„Nuo mažumės atsimenu, kad susiburti į Paberžę per Sekmines visai mūsų giminei buvo tiesiog šventa, – šypsosi Aušra. – Niekada nebuvo minčių praleisti. Visa močiutės giminė – dvi sesės ir brolis su vaikais, anūkais – atvažiuodavom į pamaldas bažnytėlėje pas Tėvą Stanislovą, o paskui eidavome prie tetos namo. Čia ant žolės pasiklodavome dekius, moterys susiveždavo pačių pagamintų vaišių ir prasėdėdavome iki vakaro. Iš viso mūsų būdavo apie 30 žmonių. Tobulas laikas ir nuostabi tradicija. Sekminės Paberžėje – tiesiog mūsų kraujyje.“