Pozityvumo grynuolė

 Pozityvumo grynuolė

Jei bent pusė lietuvių būtų tokie pozityvūs, kokia yra Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro šeimos gydytoja Erika RUDELIENĖ, mūsų tautiečiai akimirksniu nusikratytų liūdnos, mieliau niurzgančios nei besišypsančios tautos etiketės. Erika tikra pozityvumo grynuolė. Ji pranoksta bet kokius žvalaus ūpo nestokojančius mano pažįstamus. Vidinio džiugesio bei entuziazmo gyventi gydytoja turi tiek daug, kad to užtenka ir šimtams Erikos pacientų.

Kalbamės apie penktoje klasėje pajaustą profesinį pašaukimą, kasdienės laimės paslaptį, naujausius gyvenimo dėsnių atradimus bei keturmetę dukrą, kuriai, jei galėtų, pašnekovė ir žvaigždę iš dangaus nukabintų.

[quote author=“E. Rudelienė“]Jau nuo penktos klasės žinojau, jog noriu tapti būtent gydytoja. Jei galėčiau profesiją rinktis antrą kartą, vis tiek tapčiau gydytoja. Jaučiuosi atradusi save.[/quote]

– Pirmiausia man rūpi atskleisti paslaptį, kaip Jums pavyksta visada būti tokiai entuziastingai, energingai ir, ko šiandien iš visų taip pasigendama, pozityviai? Esate tikras užtaisas! Tai nepaprastai žavi.

– Dabar viso to semiuosi iš savo mergytės. Ji tos energijos ir suteikia. O šiaip visada buvau labai energingas, judrus vaikas, visokius būrelius lankiau: pramoginius šokius, muzikos mokyklą – visur manęs buvo pilna. Kai sukūriau šeimą, žinoma, šiek tiek save pristabdau (šypteli). Dabar viską atiduodu dukrytei, dukrytei, dukrytei… Vyras kartais net papyksta, kad per daug ją lepinu (nusijuokia). Nors pats lepina taip pat…G. Minelgaitės nuotr.

– Vis tiek pozityvi vidinė energija Jus gaubia tarsi aura – neįmanoma nepastebėti.

– Visaip būna, bet stengiuosi neigiamas emocijas kuo greičiau pamiršti ir gyventi toliau.

– O darbas su pacientais entuziazmo neatima? Juk sergantys, senyvo amžiaus žmonės retai pas gydytoją ateina puikiai nusiteikę.

– Po darbo dienos išties jaučiuosi pavargusi, nes šeimos gydytojai turi priimti labai daug žmonių, kiekvieną apgaubti dėmesiu ir rūpesčiu, spręsti įvairias situacijas, bet patys pacientai sako: „Pas Jus, gydytoja, malonu ateiti – įsikrauni energijos ir paskui norisi šypsotis.“ Juk žmonės vyresnio amžiaus, galbūt vieniši, neturi su kuo pasikalbėti – tai bent vizitas pas gydytoją tegul pakelia jiems nuotaiką, suteikia vidinės ramybės. Be to, aš neskirstau savo pacientų: čia jaunuoliai, čia senyvo amžiaus. Į visus žiūriu ir visais rūpinuosi vienodai atsakingai.

– Gydytojo profesija nuo senų laikų buvo išskirtinė ir labai gerbiama. Šiandien sveikatos priežiūros sistema sulaukia nemažai kritikos, darbuotojų atlyginimai maži. Ar tokioje Lietuvoje dirbdama gydytoja jaučiatės prestižinės profesijos atstove?

– Dabar, mano akimis, gydytojo profesija yra kaip ir visos kitos eilinės profesijos. Nėra jausmo, kad mediko darbas prestižinis. Bet man tai nėra svarbu, nes aš jau nuo penktos klasės žinojau, jog noriu tapti būtent gydytoja. Jei galėčiau profesiją rinktis antrą kartą, vis tiek tapčiau gydytoja. Jaučiuosi atradusi save.

– Kuo būsite, apsisprendėte labai anksti. Tada greičiausiai nenumanėt, koks šis darbas sunkus ir atsakingas.

– Taip, tada apie tai negalvojau. Tačiau ir tėvai džiaugėsi mano noru tapti gydytoja. Dirbant gydytoja žavėjo galimybė daug bendrauti su žmonėmis, padėti jiems, rūpintis jų sveikata, gydyti, būti atsakingai už kitą. Man malonu pasirūpinti žmogumi. Kad ir kiek daug pacientų per dieną tenka priimti, bet grįžtu namo, atsikvepiu, pailsiu valandžiukę ir vis tiek džiaugiuosi tapusi gydytoja.

[quote author=“E. Rudelienė“]Pozityvus mąstymas kovojant su ligomis duoda neblogų rezultatų, tartum pakelia žmogų gyventi, eiti pirmyn.[/quote]

– Dirbote Vilniuje ir į Kėdainius grįžote tik prieš dvejus metus. Kodėl sostinę iškeitėt į gimtąjį miestą?

– Dėl šeimos (nusišypso). Dirbdama Vilniuje puikiai jaučiausi, pacientai vertino mano darbą. Vis tik sukūriau šeimą. Vyras kėdainietis. Jis iš Kėdainių išsikraustyti neplanavo. Buvo mintis, gal likti Vilniuje, nes Antakalnio poliklinikos vadovas prašė, bet vėliau pagalvojau apie vaiką, visi seneliai Kėdainiuose, aš pati kėdainietė. Tad visa tai ir nusvėrė. Be to, esu labai dėkinga visiems seneliams: jei reikia pas pacientą nuvažiuoti ar į konferenciją išvykti, jie visada mielai padeda ir galiu būti visiškai rami, kad vaikas bus prižiūrėtas ir mylimas. O į sostinę bet kada galime nuvažiuoti, aplankyti namučius ir praleisti savaitgalį. O gyventi man gera ir čia, Kėdainiuose.

– Nuvykusi į Vilnių jaučiate nostalgiją? „Štai mano buvusi darbovietė, štai čia vaikščiodavau…“Šeima gydytojai Erikai Rudelienei – neišsenkantis pozityvumo ir gerų emocijų šaltinis./ G. Minelgaitės nuotr.

– Nostalgiją jutau, kai baigusi dešimt metų trukusius mokslus pirmą kartą grįžau dirbti į Kėdainius. Visi kolegos Vilniuje, geriausia draugė, irgi gydytoja, taip pat ten. Tada norėjosi sugrįžti ir įsitvirtinti sostinėje, o dabar, kai mano šeima Kėdainiuose, nesigailiu palikusi Vilnių. Gal Kėdainiuose gyventi netgi lengviau, nes čia visi seneliai, čia viskas sava, čia sesuo dvynukė, kuri labai padeda.

– Esate viena iš dvynukių!

– Taip (nusišypso). Pacientai kartais mudvi supainioja. Tada su seserimi smagiai pasijuokiame. Ji pasakoja: „Einu gatve, pasisveikina su manimi, o aš suprantu, kad tų žmonių nepažįstu.“ Tad pacientai tegul nepyksta manydami, kad gydytoja jų nepažino ar nepasisveikino. Vadinasi, ten buvo mano sesuo! (juokiasi)

Kartą halėj sesuo pirko mėsos. Pardavėja patyliukais sako: „Ar galiu paklausti? Man čia labai skauda…“ Sesuo iškart: „Oi, Jūs mane sumaišėte su mano dvyne seserimi – aš ne gydytoja.“

Labai džiaugiuosi turėdama seserį, žinoma, ir vyresnį brolį, tačiau bendravimas su dvyne seserimi išties ypatingas. Ji Kėdainiuose mano geriausia draugė. Jei reikia pagalbos, ji ir jos šeima visada šalia. Tiesa, dabar ir ketverių dukrelė pasako: „Mama, tu mano geriausia draugė.“ Taip širdį paglosto mamai…

– O ar skiriasi pacientai didmiestyje ir Kėdainiuose? Galbūt sostinės gyventojai daugiau tikisi iš medikų, yra labiau apsiskaitę?

– Mano apylinkėje sostinėje buvo daug buvusių kariškių žmonų. Jos išties poniškesnės, labiau apsiskaičiusios, daugiau internete panaršo, sveikata pasidomi. Vilniuje pacientai labiau analizuoja, ką gydytojas paskyrė, pas kokį specialistą ir kodėl siunčia.

Kėdainių pacientai irgi renka informaciją internete, bet mažiau. Galbūt jie labiau pasitiki pačiu gydytoju. Jiems mediko žodis tvirtesnis, patikimesnis nei interneto. O sostinėje tikrins, patikrins ir pertikrins.

– Gal per darbo praktiką yra kokių smagių įvykių nutikę?

– Vilniuje turėjau pacientą tapytoją. Nežinojau, kad jis menininkas. Kartą atėjau į darbą ir radau prie durų ant sienos pakabintą paveikslą. Maniau, gal administracija papuošė poliklinikos erdves. O man sako: „Pacientas Jūsų nerado, tad Jums atneštą savo tapytą paveikslą pakabino ant sienos.“ Likau nustebinta.

Man labai malonus ir geras paciento žodis. Dažnai girdžiu, kad jie patenkinti mano darbu, kad malonu pas mane ateiti. Žinoma, visiems neįtiksi ir geras nebūsi, tačiau stengiuosi (nusišypso).

[quote author=“E. Rudelienė“]Kai jie ateina nusiminę, norisi įkvėpti pozityvumo, pasakyti: „Viskas bus gerai, močiut, nesijaudinkit. Žiūrėsim, gydysim.“[/quote]

– O ar tenka po darbo ir namie – šeimai, artimiesiems, dirbti gydytoja?

– Jei paklausia, pasakau savo nuomonę, tačiau tikrai neperšu. Kartais užduoda klausimų apie sveikatą, bet šiaip namie nėra daug kalbų apie mediciną.

– Vadinasi, neinat ir nebaksnojat: „Šito nevalgyk, čia per daug cukraus, tas nesveika…“

– Kartais pasakau, pasiūlau rinktis kažką kitą, išrašau vaistų, bet savo nuomonės, kaip minėjau, neperšu vien todėl, kad esu gydytoja. Namie negydytojauju (nusijuokia)./G. Minelgaitės nuotr.

– Kiek įtakos mūsų sveikatai turi teigiamos emocijos ir pozityvus mąstymas?

– Išties nemažai. Žmogus, sužinojęs sunkios ligos diagnozę, dar labiau nusimena, save gniuždo, nebekovoja. Pozityvus mąstymas kovojant su ligomis duoda neblogų rezultatų, tartum pakelia žmogų gyventi, eiti pirmyn. Pacientas geriau jaučiasi, kai nenuleidžia rankų, lieka aktyvus, turi veiklos. O ligos lieka ligomis: vienas serga viena, kitas kita. Svarbu sekti savo sveikatą, lankytis pas gydytoją, klausyti nurodymų ir pačiam stengtis.

– Vien kalbėdama apie gerą nusiteikimą jaučiuosi gerokai pozityvesnė. Tad pašnekėkime dar. Esate pozityvumo spindulys, nors mūsų tautą nuolat plaka, kad esame niurzgos perkreiptais veidais. O Jūs pastebite, kad lietuviai išties nelaimingi?

– Matyti, kad žmonės yra liūdnesni. Kai jie ateina nusiminę, norisi įkvėpti pozityvumo, pasakyti: „Viskas bus gerai, močiut, nesijaudinkit. Žiūrėsim, gydysim.“

– Kai Jūs su tokia šypsena bei spindinčiom akim tai sakote, neabejoju, jog ta močiutėlė geriau pasijunta tiesiog čia ir dabar.

– (Nusišypso) Išties pacientų akyse matau, kad jie geriau pasijunta išgirdę padrąsinantį, raminantį žodį. Ir vis tik taip griežtai nepriekaištaučiau lietuviams dėl liūdnų veidų – juk nėra mūsų šalyje lengva gyventi.

– Sunkiai Jus įsivaizduočiau besiskundžiančią gyvenimu. Ar taip bent kartkartėmis būna?

– Gyvenime būna visokių situacijų ir kartais norisi išsikalbėti. Tada kalbuosi su artimiausiais man žmonėmis.

– Kokios svarbiausios Jūsų gyvenimo nuostatos?

– Dabar, ko išmokau, tai niekada nieko nesmerkti, neteisti. Nesvarbu, kas atsitiko, bet tu nežinai, kodėl vienoje ar kitoje situacijoje žmogus taip pasielgė. Mes nežinome kas mūsų visų laukia. Nepulk daryti skubotų išvadų.

Taip pat svarbu neturėti išankstinio nusistatymo prieš žmogų, nelaikyti pykčio.

– Ką gydytoja veikia priėmusi visus pacientus ir užvėrusi darbovietės duris? Galbūt šeimą lepinate kulinariniais šedevrais, kuriate?

– Oi… (nusijuokia) Pasakysiu atvirai, gaminti maistą tai nelabai esu mėgėja. Pagaminu tiek, kiek būtina. Labiau patinka buities darbai: lygint, šiaip tvarkytis. Visą savo laisvą laiką atiduodu dukrai. Grįžtu iš darbo, pasiimu dukrą iš darželio ir pradedam: piešiam, spalvinam knygutes, valgom, einam į lauką, šakas tempiam, klijuojam, kerpam. Net vyras sako: „Kiek čia tų šakų į kambarį pritempėt.“ (juokiasi) Bet vaikui juk reikia tos purvinos šakos. Tada tas šakas plaunam vonioj…

Beje, turim ir dienos ritualų: tėtis vakare žiūri labanaktuką kartu ir pagaudo dukrytę, o aš seku po penkias pasakas ir dainuoju lopšines prieš miegelį (nusišypso).

Pakalbu su kolegėmis medikėmis, kurios turi mažų vaikučių, tai jos sako, kad reikia laiko skirti ir sau. Bet štai vaikas ir pasako: „Mama, tu mano geriausia draugė.“ (šypsosi) Kai paaugs, pati bėgs pas draugus žaisti.

Kartais pagalvoju, gal per daug lepinu. Einame parduotuvėje. Sakau, kad nupirksiu vieną daiktą, bet žiūriu, pirkinių krepšyje jau ir šeši, ir septyni pirkiniai dukrai.

– Dabar aukštinamos vadinamosios supermamytės, kurios visur spėja, nuveikia šimtus darbų. Laukdamasi manėte, kad stengsitės būti tobula mama?

– Ne, tikrai apie tai negalvojau. Greičiausiai visa tai atėjo su vaiko gimimu. Visad norėjau šeimos, labai norėjau vaikų ir ypač mergytės! Esu labai prie jos prisirišusi. Man net sako: „Išeik kur nors be dukros.“ Bet mes vis tiek visur kartu (nusišypso).

– Šiuo metu labai populiarios dėkingumo praktikos. Už ką Jūs pati jaučiatės labiausiai dėkinga gyvenimui?

– Pirmiausia esu dėkinga savo tėvams, kad jie išauklėjo mane tokią, kokia esu. Tėvai buvo konservatyvių pažiūrų, tačiau nebuvo perdėtai griežti. Augdama jaučiau atsakomybę nenuvilti tėvų. Taip pat dėkinga esu už tai, kad turiu sesę, brolį, su kuriais puikiai sutariame, žinoma, už šeimą ir dukrytę. Visos didžiausios mano vertybės suplaukia į šeimą.

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video