Žolinių dieną Kėdainių kraštą paliko kunigas Gražvydas Geresionis (FOTOGALERIJA)

 Žolinių dieną Kėdainių kraštą paliko kunigas Gražvydas Geresionis (FOTOGALERIJA)

Žolinių dieną kunigas Gražvydas Geresionis aukojo paskutines mišias Dotnuvos bažnyčioje./Rūtos Švedienės nuotr.

Rūta Švedienė

Per Žolinę kunigas Gražvydas Geresionis aukojo paskutines mišias Dotnuvos bažnyčioje. Jau birželio 24 d. buvo paskelbti nauji kunigų paskyrimai Kauno arkivyskupijoje. Kunigas Gražvydas Geresionis  atleistas iš Dotnuvos Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai ir Šlapaberžės Nukryžiuotojo Jėzaus parapijų klebono pareigų ir paskirtas Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos vikaru.

Atsisveikinti su kunigu į mišias susirinko gausus būrys dotnuviškių, taip pat valdžios atstovai ‒ rajono meras Valentinas Tamulis, vicemeras Paulius Aukštikalnis, Dotnuvos seniūnas Modestas Tvaravičius su pavaduotoja Vaida Vaiteliene. Po mišių visi dovanojo gėles, dovanas, dėkojo už ištarnautus mūsų krašte metus, linkėjo sėkmės naujoje vietoje.

Atsisveikinant kalbinu gerbiamąjį kunigą, mūsų krašte kunigavusį 20 metų.

‒ Tai iškeliaujate į Ukmergę…

‒ Taip, į tėviškę, iš ten esu kilęs. Grįžtu į tėviškės bažnyčią.

‒ Turbūt tas pokytis Jūsų gyvenime Jums patinka?

‒ Namai yra namai.

‒ O kodėl išvis kunigai yra perkeliami kitur dirbti?

‒ Bažnyčia yra keliaujanti. Ir žmonės yra keliaujantys. Kai dirbi pastoracinį darbą, yra rekomendacija pakeisti aplinką. Per laiką pradedama kartotis. Toj pačioj vietoj dirbdamas pradedi tarsi buksuoti. 20 metų jau yra rimtas stažas.

Inicijuota buvo mano, kad reikia kažkokius sprendimus daryti, nes reikia tvarkyti vienuolyną, čia reikia nuolatinio darbo, čia reikia atskiro ūkvedžio etato, būtina iš pagrindų išspręsti tą vienuolyno priežiūros ir išlaikymo klausimą, o aš tiesiog nespėju, man tapo per sunku. Dabar gaunu progą pailsėt, pakeist aplinką.

‒ Kas Jums padėjo čia dirbant?

‒ Daugiausia man padėjo mano tėvai.

Kunigas Gražvydas Geresionis mūsų krašte kunigu tarnavo 20 metų./Rūtos Švedienės nuotr.

‒ Kas dar Jums pagelbėdavo?

‒  Labai padėjo buvęs seniūnas Antanas Alekna, dabartinis seniūnas Modestas Tvaravičius, dotnuviškės Danguolė Špokienė, Stasė Barkauskienė, Apolonija Urbelienė, Vanda Baturienė, Onutė Nargelienė, Sondra Žalakevičienė, Balandžių šeima.

‒ O kas ateis į Dotnuvos bažnyčią kunigauti?

‒ Kunigas iš Jonavos  Giedrius Maskolaitis.

‒ Sakėt, kad reikia iš pagrindų išspręst vienuolyno priežiūros ir išlaikymo klausimą, o kokia jo padėtis dabar?

‒ Reikalinga rimta intervencija žiūrint per statybų prizmę. Pamatai, langai, grindys, šildymas. Čia reikia komandos. Reikia žmogaus, kuris gaudytųsi projektų reikale, kuris prižiūrėtų signalizacijos ir elektros įrangą. Dabar ir kurija pažadėjo rimčiau rūpintis tuo reikalu.

Kunigas turi atlikti ir pastoracinį darbą, ir ūkvedžio. Kiek laiko užima pastoracinė dalis, na, mišių laikymas, išpažinčių klausymas, vestuvių, krikštynų sakramentų suteikimas, laidotuvės, pokalbiai su žmonėmis?

‒ Turbūt pusė darbo tokio, pusė tokio. Aišku, aš kaip žuvis vandeny jaučiuosi pastoraciniame darbe. Ypač dabar daug darbo suteikiant sutvirtinimo sakramentą. Daug suaugusių žmonių ateina. Stengiuosi kalbėtis su žmonėmis. Jei jau atėjo jaunas žmogus, tai stengiuosi jį priimti, kad jis ir toliau į bažnyčią žiūrėtų, kad jam jos reikėtų, nors suprantu, kad jaunas žmogus neis kiekvieną sekmadienį į bažnyčią.

‒ O daug žmonių ateina pas Jus pasišnekėti?

‒ Būna. Ypač padaugėjo karantino metu. Jaučiasi, kad žmonės yra psichologiškai pavargę, paveikti. Matau didelį žiniasklaidos poveikį, per daug neigiamų žinių.

Dvasingumas žmogui reikalingas, tad žmogus eina kažkur, ieško, moka pinigus ir neaišku, ką gauna. Kunigas yra atsakingas ir pagal Kanonų teisę, ir pagal vyskupo suteiktą teisę dirbt, užsiimti sielovada, o kažkoks dvasinis komercinis judėjimas nėra už nieką atsakingas.

G. Gersionis

‒ Pas Jus ateina pasišnekėti, ateina išpažinties, kaip Jums atrodo, koks tas žmogus yra?

‒ Geras tas žmogus yra. Yra labai įsitempusių, apatiškų. Bet žmogus iš prigimties yra geras.

‒ O nėra blogų žmonių?

‒ Ką reiškia blogas žmogus? Na, jei žiūrėsime į Putiną… Tu jo niekaip geru nepavadinsi. Arba tie kareiviai, kurie daro nusikaltimus… Neužtenka, kad šaudo į kariškius, bet žudo ir civilius. Tai čia niekaip negali pasakyti, kad čia geri žmonės. Blogis irgi egzistuoja, kaip ir gėris. Kartais ta sąveika blogio ir gėrio kinta. Kas vakar buvo gėris, šiandien tampa blogiu. Dabar jei tu giedi Lietuvos himną, įsisegi ženkliuką su trispalve, tu tampi maršistu arba nacionalistu.

Jau normaliu patriotu tu būti lyg nebegali. Arba tave gali kokiu homofobu apšaukti… Bet aš sakau: na, žmonės gerieji, Jūs pasižiūrėkit ‒ yra dvi rankos, kairė ir dešinė, tai jūs vieną pririškite ir pabandykite tą patį darbą padaryti, ką dirbat su abiem. Jei Jūsų galva yra vietoje, tai Jūs kuriat su abiem rankom. O kai prasideda tokie išsiskyrimai politikoje, Seime, tai kaip jie gali kurti, jei nesusišneka.

‒ Pas Jus turbūt ateina žmonių sutrikusių gyvenime, nuodėmingų, su baimėmis, nerimu, depresija, bloga pridariusių ir nebežinančių, kaip iš to išlipti. Ką tokiam žmogui sakytumėte, kaip jam save išgelbėti, ką daryti, kaip toliau gyventi, kaip pakilti? 

– Žmogus, kokios būsenos jis bebūtų, turi žinoti, kad jis yra vertybė, kad yra reikalingas. Visų mūsų atsakomybė pastebėti tokį sutrikusį žmogų. Krikščionių bendruomenė tam ir yra, kad pastebėtų, kaip žmogui yra. Mes dabar susiduriam su įvairiausiais ideologiniais spaudimais, kai žmogų traktuoja kaip pridėtinę vertę. Atidirbai ir nesi reikalingas ‒ toks pragmatiškas, netgi ciniškas požiūris. Žmogus kapitalizmui ir ideologijai yra neįdomus. Jei žmogus labai sutrikęs, depresuojantis, geriantis, turi ieškoti pagalbos, turi pats norėti pakilti.

Kitas jo nepaims ir nepakels, kad ir kaip norės. Gyvenimo patirtis sako: tu negali žinoti, kas man yra geriau. Tie klausimai turi būti sprendžiami labai jautriai. Pradėti reikia nuo asmeninių pokalbių, ieškoti kontakto,  pirmiausia stengtis žmogui sugrąžinti savivertę, kalbėti, kad tu esi vertybė, o kad tu dabar esi tokios būsenos, tai galim bandyti iš jos išeiti kartu. Reikia prisiimti atsakomybę.

Sakoma, kad Dievas žmogų gydo iš lėto. Jei grąžini žmogui tas prigimtines dieviškas apraiškas, žmogus turi pradėti kabintis. Bet tai jo kelias, nes jis yra unikalus. Tu gali būti šalia. Tik Dievas gali žmogų nešti. Tu gali būti tik lydintysis, kuris yra šalia, į kurį galima atsiremti, kalbėtis ir čia yra atsakomybė to lydinčiojo. Tai jautrus dalykas, lydintysis turi būti pasiruošęs.

Žmogus turi kreiptis į kunigą, o bendruomenė turi melstis už tokius žmones, kad būtų Dievo veikimas realus. Palydėti tokį žmogų reikia ne tik realiame gyvenime, bet ir maldomis. Štai Šiluvoje per atlaidus yra paskirtos dienos, kai visi meldžiamės už ligonius. Negali žinoti, kada kokios malonės sulauksi, negali žinoti, kas už tave meldėsi. Dievo veikimas nenuspėjamas.

Sakoma, kad Dievas žmogų gydo iš lėto. Jei grąžini žmogui tas prigimtines dieviškas apraiškas, žmogus turi pradėti kabintis. Bet tai jo kelias, nes jis yra unikalus. Tu gali būti šalia. Tik Dievas gali žmogų nešti. Tu gali būti tik lydintysis, kuris yra šalia, į kurį galima atsiremti, kalbėtis ir čia yra atsakomybė to lydinčiojo. Tai jautrus dalykas, lydintysis turi būti pasiruošęs

G. Gersionis

‒ Jei žmogus jaučiasi labai nuodėmingas ir dėl to palūžęs, ką jam daryti?

 ‒ Jei esi nuodėmingas, tai reikia žiūrėti, ką toliau su tuo darysi. Jei gyveni ir darai nesąmones, tai niekas tavęs ir nepakeis, kol tu pats nepasikeisi. Pirmiausia reikia atsiprašyti, atlyginti kitam žalą. Kas tai yra išpažintis? Pirmiausia susitaikai su Dievu, su savim, paskui susitaikai su aplinkiniais, prašai atleidimo, pripažįsti nusidėjęs. Būtų didžiausia klaida save graužti ir nieko nedaryti.

‒ Ir netikintis žmogus gali ateiti pas kunigą? Ieškoti pagalbos, Dievo…

‒ Taip, ir netikintis gali ateiti.  Nebūtinai mes čia apie teologiją kalbėsim. Žmogus yra Dievo sukurtas. Aš pradedu pokalbį su žmonėm taip: jeigu tu nori Dievą pažint, tai atsistok prieš veidrodį ir žiūrėk. Pradžios knygoje yra parašyta: „Pagal savo paveikslą sukūriau žmogų“.

Taigi žmogus yra Dievo kūrinys, tėvų dėka atėjęs į pasaulį ir keliaujantis atgal į Dievo namus. Žiūrėdamas į veidrodį nuskenuoji ne tik savo kūną, bet ir protą, psichologiją. Žinai, kas tavo viduj. Ir tada gali žingsnis po žingsnio ieškot.

‒ Bet čia reikia ir valios…

‒ Reikia ir valios. Tikėjimas be valios neįmanomas. Protas, jausmai, valia turi žmoguje derėti. Jeigu kažkas išsiderina, jau nelabai gerai. Turi būti harmonija. Turim stengtis ją pasiekti. Jei žmogus neateina į bažnyčią, neieško Dievo, tą harmoniją atstatyti labai sunku. Pas mus dabar klesti įvairūs tariamo dvasingumo judėjimai. Tai tik bandymas kopijuoti.

Dvasingumas žmogui reikalingas, tad žmogus eina kažkur, ieško, moka pinigus ir neaišku, ką gauna. Kunigas yra atsakingas ir pagal Kanonų teisę, ir pagal vyskupo suteiktą teisę dirbt, užsiimti sielovada, o kažkoks dvasinis komercinis judėjimas nėra už nieką atsakingas.

‒ Pakalbėkim linksmiau. Kuom Jūs šiaip gyvenime domitės?

‒ Istorija. Skaitau knygas po kelias iškart. Mėgstu pakeliauti. Renkuosi kultūrines, pažintines keliones. Važiuojam paprastai su keliais draugais. Prieš karantiną aš į Romą palydėdavau nedideles grupeles. Dabar tokios kelionės aprimusios, bet tikriausiai aš jas atgaivinsiu. Dar domiuosi drožyba jau nuo vaikystės. Pats kartais drožiu. Ypač per karantiną užsiėmiau geometrine liaudies drožyba.

‒ Dar žinau, kad lyg medžiojate…

‒ Gerai, kad priminėt, reiktų pažiūrėti, ar šautuvo vamzdis nesurūdijęs (šypsosi). Kažkada pabandžiau dėl to, kad labai norėjau susidraugauti su medžiotojų bendruomene. Keliose medžioklėse esu buvęs, bet trofėjais pasigirti negaliu. Galiu pasidžiaugti, kad mes su medžiotojais atgaivinome švento Huberto šventę. Aš mačiau, kaip Europoje yra švenčiamos tokios šventės. Bažnyčiose procesijos… Ypač Vokietijoje, Prancūzijoje išlaikytos tradicijos nuo bajorų laikų.

Sovietmečiu tokių švenčių Lietuvoje nebuvo. Kultūrinių tradicijų aprašymų, kaip buvo dar anksčiau, irgi nesu radęs. Huberto, kaip globėjo, samprata iki Lietuvos nebuvo atėjusi. Sakau, kodėl to nepadarius Kėdainiuose. Ir mes pradėjom švęsti lapkričio 3 dieną. Pirmiausia bažnyčioje mišios, paskui sportinės varžybos, kultūrinė programa.

‒ Ko palinkėtumėte dotnuviams išvykdamas?

‒ Kad būtų vienas kitam geresni, kad pamatytų vienišus, kad nepamirštų, kad yra Dievo mylimi, keliaujantys, kad neprarastų tikėjimo dovanos, tos didelės vertybės ir kad jinai atgimtų šeimose, kad šeimos būtų palaimintos, kad Dievo žmonėse būtų daugiau.

Rekomenduojami video