Žinomas Kalnaberžės bitininkas pirmuosius avilius sukalė namų svetainėje

Jei manote, kad žiemą bitininkas šiltai ilsisi prie pečiaus ir tingiai skaičiuoja dienas iki pavasario – stipriai apsirinkate. Kalnaberžės bitininko Rimtauto ARDAVIČIAUS ūkyje darbo į valias. Kartu su sūnumi Ramūnu jiedu prižiūri daugiau kaip 800 bičių šeimų. Nors dosnus šiųmečio medaus derlius jau seniai išsuktas, atsikvėpti dar ne laikas. Prieš akis – trys geri mėnesiai perrenkant apie 3 000 meduvių ir rankomis kruopščiai tvarkant penkiaženklį skaičių rėmelių. „Ne sezono metu viską pasiruošiame taip, kad atėjus darbymečiui nebūtų jokios gaišaties ar nemalonių netikėtumų. Ilgametė patirtis bityno darbus išmokė sustyguoti tarsi orkestrą“, – taria Rimtautas ir atvirai papasakoja apie šiuolaikinio bitininko dalią. Ar išties ji tokia saldi, kaip manome, ir kas gi įkrečia šaukštą deguto į medaus statinę?

Per pandemiją išdygo cechas

Ūkio šeimininkas drauge su žmona Rita svetingai pakviečia pasižvalgyti po naująsias medaus sukimo cecho, fasavimo bei sandėliavimo patalpas. Šios Ardavičių valdose atsirado visai neseniai. Kol kovido pandemija pasauliui varė siaubą, Rimtauto galva buvo užimta bityno modernizavimu ir, drąsiai būtų galima įvardyti, gyvenimo statybomis.

„Dabar visiems bityno darbams turime specialias patalpas. O anksčiau viskas buvo kitaip…“ – mintimis į praeitį grįžta Rimtautas. „Kai susituokėme, čia, svetainėje, dar nebuvo baldų. Labai norėjau „Jotulės“ komplekto, bet neradome nusipirkti. Taigi kol kambarys buvo tuščias, Rimtautas čia kalė avilius. Įsivaizduojate? Svetainėje įrengė dirbtuves“, – dabar su šypsena stebisi Rita. „Štai kokie laikai buvo – kambary avilius kaldavom, – juokiasi Rimtautas. – Anksčiau viską kambary darydavom, gonkelyje sau medų sukdavom…“

Miestietiška svajone, lik sveika

Trumpam ūkio reikalus palikime nuošaly. Ardavičių namus aplankyti pataikiau ypatingą dieną – porai minint santuokos sukaktį. Tad duoklė jausmų karalienei meilei tiesiog būtina.

Rimtautas ir Rita susipažino Kalnaberžėje. Kavalierius – vietinis, o štai panelė – nauja ir nematyta. „Į Kalnaberžę atitekėjau iš Panevėžio rajono, Naujamiesčio, – taria Rita. – Atvažiavau pas draugę į Kalnaberžę sutikti Naujųjų metų. Per šventę su Rimtautu ir susipažinome.“

„Rita turėjo labai gražią kepurę, todėl ir krito į akį“, – juokiasi Rimtautas. „Išvedė jis mane šokti ir pirmas klausimas pribloškė. „Koks tavo batų dydis?“ – pasiteiravo būsimas vyras. Rimtautas buvo šiek tiek įžūlus“, – šypteli Rita.

„Mes buvom pasiutę… – jaunystės dienas mena Rimtautas. – Gyvenau prie pat kultūros namų, tai čia buvo mano antrieji namai – su draugais iš kultūros namų neišeidavom: biliardas, tenisas, bokso pirštinės. Vasarą Kalnaberžėje šokiai vykdavo tris kartus per savaitę, o dar tiek pat kartų kinas. Gyvenimas kaip rojus buvo – kiekviena diena šventė.“

Žodžio kišenėje neieškojęs kavalierius apsuko Ritai galvą. Praėjus beveik dvejiems metams nuo lemtingojo pažinties vakaro, rudenį, kai jaunasis kolūkio bitininkas užbaigė darbus, pora susituokė. Tiesa, prieš pasižadant vienas kitam Rimtautas nuotakai iškėlė sąlygą.

„Jeigu eisi gyventi į kaimą, tada galime tuoktis. Žmona pasirinko tokį gyvenimą ir padeda bityne“, – džiaugiasi Rimtautas.

„Naujamiestis buvo kaimiška vietovė, taigi tikra kaimo kasdienybė ir ūkio darbai man buvo puikiai pažįstami. Kai susipažinome su Rimtautu, aš jau Panevėžyje dirbau virėja ir laukiau, kol gausiu butą. Sakiau, jog į kaimą negrįšiu, bet meilė sumaišė planus – palikau miestietišką svajonę“, – pasakoja Rita.

„Mano akimis, Ritai gyventi kaime buvo paprasta, – sako vyras. – Kiek vėliau dar ir karvę įsitaisėme. Turėjome nusipirkę naują žiguliuką ir juo važinėdavome karvės melžti, – prisiminęs juokiasi pašnekovas. – Karvę duona šerdavom, nes duonos kepaliukas iš pradžių aštuonias, o vėliau 12 kapeikų tekainavo – buvo pigiau grybo. Mano, bitininko, alga buvo 150 rublių, paskui pakėlė iki 200. Tai anuomet buvo daug.“

Tokia duona – tik pas Ritą ir… Danguje!

Apsigyvenusi Kalnaberžėje Rita įsidarbino mokykloje virėja ir dirbo atiduodama visą širdį. „Gaminti man labai patinka. Po darbo dienos mokyklos valgykloje mielai ruošdavau vakarienę savo šeimai. Suktis virtuvėje man nepabosta“, – atskleidžia Rita.

„Pažiūrėkit į mane – nesukūdęs“, – juokiasi įvairiausiais valgiais žmonos lepinamas vyras. „Va, va, o kai įsimylėjau, Rimtautas buvo lieknas, gražus – be papildomų kilogramų“, – šypteli Rita, kurios rankos išties vertos aukso.

Įsitikinu tuo pati, paragavusi ant stalo patiektų vaišių. Štai paprastas užkandis – duonos gabalėlis, pateptas sviestu ir pagardintas traškiomis sėklomis. Tačiau, brangūs skaitytojai, tokios duonos dar niekad neragavau ir turbūt nebeparagausiu. Žinoma, nebent mieloji Rita pakviestų į svečius. Traški pluta, purus, minkštutėlis vidus ir nuostabi skonių harmonija. Pasakyti, jog duona tobula, būtų per kuklu. Drįstu manyti, jog tokią duoną geba iškepti tik Rita ir dar… kas nors Danguje.

„Ši duona visiškai rankų darbo. Užmaišau ją ąžuoliniame duonkubilyje, kaip darydavo mano mama ir močiutė. Maišau ne šaukštu, o rankomis. Patikėkite, tenka stipriai paplušėti bei prakaito pralieti. Šis darbas ne tinginiams“, – pasidalina Rita ir priduria savo dieviškąją duonelę gardinanti ne cukrumi, o medumi, kurio šeimininkės virtuvėje niekad nepristinga.

Sveikatos lobynas

„Mūsų šeima medaus suvalgo daug. O kas įdomiausia – mano, žmonos ir sūnaus Domanto skoniai skiriasi – kiekvienas mėgstame kitokios rūšies medų“, – atskleidžia Rimtautas.

„Tai gal tada ir imunitetai jūsų geležiniai?“ – pasmalsauju. „Jokiomis peršalimo ligomis nesergame“, – patikina Rita. „Dar valgome bičių duonelę, – priduria Rimtautas. – Jei žmogus protingai vartotų medų ir bičių duonelę, tai jokių maisto papildų nereikėtų. Šie bičių produktai organizmą puikiai aprūpina reikalingomis medžiagomis.“

Vaikystės medaus skonis

Kaip ant stalo atsiranda medus, Rita ir Rimtautas matė nuo mažų dienų. „Bitininkavo mano močiutė, – pasidalina Rita. – Ryškiai prisimenu tą vaikystės medaus skonį. Dabar bitės tokio neneša.“ Rimtauto šeimoje su bitėmis apsieiti mokėjo ir pašnekovo tėtis, ir močiutė. „Augome keturi broliai. Nuo mažumės visi mes prie bičių – padėdavome tėčiui, – pasakoja Rimtautas ir nustebina atskleidęs, jog visas brolių ketvertukas ir šiandien bitininkauja. – Vienas brolis – Kėdainių krašte, kitas – Rokiškio, o dar vienas – Norvegijoje.“

„Ar skiriasi bitininkystė Skandinavijos šalyje?“ – pasiteirauju. „Ten visai kita sistema, – net atsikvepia Rimtautas. – Skandinavijoje bitininkams pasaka. Viskas sureguliuota. Yra Bitininkų sąjunga, o šalia jungiasi Medaus centras. Visas medus, bendradarbiaujant Bitininkų sąjungai, iš bitininkų superkamas į Medaus centrą. Tada medus išfasuojamas ir žiūrima, kiek medaus trūksta – reikiamą kiekį nuperka iš užsienio.

O mūsų sistema tokia, kad medų pardavinėja, kas netingi – verslininkai. Kai medus tampa verslu, tada važiuoja į Lietuvą ir kiniškas, ir ukrainietiškas – nesvarbu. Daug kiniško medaus keliauja į Ukrainą, ten jis maišomas su vietiniu ir vežamas į Lietuvą. Čia darsyk permaišo, gal ir lietuviško medaus patenka. Išeina Europos Sąjungos medus, bet kartu ir ne. Atidžiai žiūrėkite, ką perkate. Pirkdami iš bitininkų Lietuvoje gausite tikrai kokybišką, gerą medų, nes dabar bitėms cukraus niekas nebeduoda. Daugiau medaus bitėms paliekama.“

Kaip mėgautis arbata su medumi?

Besiklausydama Rimtauto, susigundau grybštelėti šaukštelį ant stalo patiekto medaus ir jau ruošiuosi jį panardinti į garuojančią žolelių arbatą. Rimtautas net nutyla ir netrukus taria: „Geriau taip nedarykit.“ Pasirodo, medaus negalima dėti į karštą arbatą – verčiau palaukti, kol ji šiek tiek pravės. O suvis geriausia įsidėti medaus į burną ir užgerti arbata. Čia prisiminiau vieno žolininko pamokymą, jog taip vartojamas medus dar ir sustiprina vaistingųjų augalų, iš kurių virta arbata, naudingąsias savybes. Tad verta įsidėmėti.

Rimtautas pasakoja nei kavos, nei arbatos cukrumi nesaldinantis. O štai medumi – būtinai, tačiau visai ne dėl to, kaip daugelis mūsų.

„Atsisėdu po pietų išgerti kavos ir valgau šviesų arba tamsų medų – miško. Būtent šios dvi rūšys man patinka su kava. Tiesa, į saldumą neatkreipiu dėmesio – valgydamas mėgaujuosi ir stebiu, kokį poskonį pajausiu, iš kokių augalų šis medus suneštas.“

Regis, toks popiečio kavos su medumi gurkšnojimas – tikras ritualas. Nusprendžiu, jog Rimtautui reikėtų išbandyti medaus someljė amplua. „Rita, ar po kelių santuokos su bitininku dešimtmečių ir Jūs tapote tokia medaus eksperte?“ – pasmalsauju. „Panašiai, – nusijuokia. – Kai sukame medų, aš pagal spalvą, skonį pasirenku, kuris man patinka, kurio norėčiau pasifasuoti. Tenka su vyru ir pasiginčyti, nes skoniai mūsų skirtingi.“

Vietoj bityno – agurkų šiltnamiai

Rimtautas prisimena, jog dirbti bitininku kolūkyje anuomet buvo pasaka, o ne darbas. „Bitininkas – saldus žmogus, visiems reikalingas, – šypsosi jis. – Iš pradžių dirbau Kalnaberžės kolūkyje, paskui vienu metu Pernaravos ir Paaluonio. Darbas man labai patiko ir sunku nebuvo: viename kolūkyje – 80 bičių šeimų, kitame – 70. Juokas. Dar šiek tiek bitininkavau ir namie – turėjau 17 bičių šeimų“, – prisimena kalnaberžiškis.

Iširus kolūkiams, Rimtautui pagal pajus atiteko po pusę Pernaravos ir Paaluonio bitynų, tačiau netrukus prasidėjo medaus krizė ir bitininkauti tapo nepelninga – teko keisti kryptį.

„Tada lietuviai ir kėdainiečiai taip masiškai agurkų neaugino. Pirmųjų agurkų kilogramas Kaune kainuodavo 12 litų! Nusprendėme pabandyti auginti agurkus. Turėjome nedidelį, tik 2,2 aro šiltnamiuką. Pasistatėme pjuvenomis kūrenamą pečių, nes letpjūvėse pjuvenas tada duodavo dykai, ir kūrendavom. Oho, pinigai buvo! Nuveži maišiuką ar du agurkų į Kauną ir štai 500 litų, – apie aukso gyslą pasakoja bitininkas. – Alga tuo metu buvo 100–150 litų.

Taigi bitininkavimą pristabdėme ir plėtėme agurkų šiltnamį. Apie 10 metų vertėmės agurkų auginimu. Ilgainiui tų augintojų atsirado daug, todėl kainos stipriai krito – pamatėme, kad nebeverta. Supuvo šiltnamis ir nebestatėme naujo. Tuo laiku kaip tik atsigavo medaus rinka ir grįžau prie mylimos profesijos. Nors auginti agurkus man irgi patiko – buvo įdomu perprasti visus auginimo ypatumus.“

Bitininkystę pamilo ir sūnus

Dabar Rimtautas bitynu rūpinasi kartu su sūnumi Ramūnu – daugiau kaip 800 bičių šeimų medų renka ne tik Kėdainių rajone, bet ir Panevėžio bei Radviliškio apylinkėse, žmonos tėviškėje – netoli Naujamiesčio, taip pat.

Tėčio ir sūnaus tandemas – puikus. Rimtautas pabrėžia atžalos pranašumą. „Jis verslesnis žmogus nei aš“, – taria patyręs bitininkas. Didžiuliame bityne dar talkininkauja trys samdomi darbuotojai, o kai ateina sodų medaus ėmimo metas ir reikia plušėti iš peties, prisideda ir žmona Rita.

„Sodų, o tiksliau rapsų (nors Lietuvoje jį taip vadinti nepopuliaru) medų reikia imti negaištant. Jei dvi savaites palaikysi avilyje užakiuotą, o jei dar pasitaikys ir vėsesnis oras, tai toks medus sustings į kaulą ir jo neišsuksi – susikristalizuos koriuose. Paskui turėsi dėti į šildytuvą šildyti – atsiras papildomo darbo. O laiku išėmęs ir tą pačią dieną išsukęs, jau rytoj panaudoji tuos pačius korius“, – paaiškina Rimtautas.

Derlius dosnus, bet džiaugsmo mažai

Šiemet bitininkai skaičiavo prisukę rekordinį medaus derlių, tačiau nuotaikos niūrios.

„Taip, medaus turime išties daug. Bet kur jį dėsime? Šio klausimo niekas nekelia, – dėmesį atkreipia Rimtautas. – Europa įsipareigojo visą produkciją pirmiausia pirkti iš Ukrainos. Ir nupirko, todėl mums šiais metais rinkoje vietos nebeliko. Dabar medaus supirkimo kaina geriausiu atveju siekia 1,60 euro. Ir tik todėl, kad supirkėjams sąžinė nebeleidžia siūlyti mažiau. Dalis bitininkų dar turi neparduoto pernykščio medaus. Rinka perpildyta dar ir todėl, kad Balkanų šalys, anksčiau neauginusios rapsų, dabar pradėjo juos auginti masiškai. Taigi iš šio regiono į Europą plūsta papildomas kiekis rapsų medaus.“

Rimtautas pastebi, jog keli pastarieji metai buvo labai dėkingi gausiam medunešiui. Taigi medaus netrūko. Kita medalio pusė – šiemet sandėliuose užsiliks daug neparduoto medaus.

„Kainos kritusios, o ir medaus poreikis juntamai mažėja, – nerimą keliančią tendenciją įvardija pašnekovas. – Vokietijoje bitininkai irgi sėdi ant medaus pilnų savo bačkų – niekam to medaus nereikia. Medus tapo antraeiliu produktu, – apgailestauja Rimtautas. – Kai prasidėjo kovido pandemija, medus buvo labai perkamas, o dabar žmonės jo vartoja mažiau.“

„Bet gal atsigręžia į kone panacėja laikomą bičių duonelę?“ – paklausiu. „Taip, bičių duonelės tai tik duok. Šiemet jos kaina buvo truputį nukritusi, bet dabar vėl pradėjo kilti. Duonelę išperka, rinka šiuo produktu nėra užversta. Tai gelbsti. Vis šioks toks papildomas uždarbis bitininkams, – taria Rimtautas. – Aš pats turiu duonelės kūlimo įrangą.“

Ardavičių medus daugiausia iškeliauja į Vokietiją, o į Lietuvoje vykstančias muges prekiauti bičių produktais jie nebevažiuoja. Sako, neapsimoka, nes prekybos vietų kainos pernelyg aukštos. „Mes visada užsiimdavome urmine prekyba medumi. Dabar svarstome, gal vertėtų pereiti į mažmeninę ir prekiauti internetu“, – sprendimų ieško pašnekovas.

Ar bitininkai eina į pensiją?

„Šiemet mes dirbame beveik už savikainą, – situaciją atskleidžia Rimtautas. – Jei ir kitąmet turėsime taip dirbti, tai dar kitais metais taip dirbti nebegalėsime.“

„Tada eisite į pensiją?“ – nustembu. „Iki pensijos man dar treji metai, bet kai užėjęs į SODRĄ sužinojau, kokią pensiją gaučiau, supratau, kad dar tikrai neisiu. Būtų sudėtinga iš tokių pinigų išgyventi.

Kita vertus, žmogus turi judėti. O jei myli savo darbą, tai gali ir pusvelčiui jį dirbti. Bitininkystė mano širdyje. Be to, kiek patirties sukaupta. Dabar mes gebame išgauti įvairesnių rūšių medaus. Anksčiau tiek rūšinio medaus išimti nepavykdavo, taigi patirtis duoda savo, – taria pašnekovas. – Pagalvoju, gal išvažiuoti dirbti pas brolį į Norvegiją, bet tik pagalvoju. Kiekgi tam žmogui pragyvenimui iš tiesų reikia? Svarbu sveikata gera būtų ir sielai artimą užsiėmimą turėtum – tada būsi laimingas.“ „Rimtautai, su tokia šeimininke, kokia yra Jūsų žmona, badu tikrai nesigaluotumėte – Rita ir iš kirvio gardžią sriubą išvirtų“, – pastebiu aš ir visi nusišypsome.

Pirmieji pradėjo lieti žvakes

Ardavičių namuose svečiavausi likus savaitei iki advento. Svetainėje ant stalo puikavosi įvairių formų bičių vaško žvakės. Nors nedegė, bet vis tiek, regis, magiškai šildė žvilgsnį. Šios žvakės – tai dar vienas Ardavičių bityno gaminys.

„Dabar kaip tik su bičių vaško žvakėmis ir užsiimame. Turime Kauno prekybininkų užsakymą, – sako Rimtautas ir atskleidžia, jog Kėdainių rajone jie bičių vaško žvakes lieti pradėjo pirmieji. – Prieš gerus 20 metų važiavome į bitininkų kongresą Antverpene. Ten ir susidomėjome idėja lieti bičių vaško žvakes.“

Sielai malonią ir jaukią svetainės atmosferą Ardavičių namuose kuria ne tik išrikiuotos žvakės, bet dar ir sienas puošiantys medžio drožiniai, kurių braižą iškart įspėtų kiekvienas kėdainietis. Tai gausybe titulų įvertinto medžio skulptoriaus, tautodailininko, Kėdainių krašto kultūros premijos laureato (2003 m.), Kėdainių krašto garbės piliečio (2022 m.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureato (2022 m.) Vytauto Ulevičiaus rankų ir širdies kūriniai. Bičiulystėn gerbiamą Vytautą ir Ardavičių šeimą suvedė ne kas kita, o bitės. „Vytautas jau daug metų, dar nuo kolūkio laikų, perka mūsų medų. Taip ir susibičiuliavome“, – draugyste pasidžiaugia Rimtautas.

Medžio darbų – baldų bei skulptūrų, yra ir Ardavičių kieme bei sode. Žmona pagiria, kad ir Rimtautas nagingas vyras. Sode įkurdintame kelminiame avilyje jis išskaptavo lietuvių bičių dievo Bubilo veidą.

Laikosi tradicijų

Ardavičių namuose vertinamos bei puoselėjamos tradicijos, todėl ir advento laikas jiems svarbus. Ypatingą metą Rita pasitinka savomis rankomis nupintu vainiku.

„Nuo advento pradžios kiekvieną vakarą uždegame savo bičių vaško žvakelę. Nors šiaip žvakių deginti nelabai mėgstame, bet adventas išskirtinis laikas, – šeimos tradicijomis pasidalina moteris. – Taip pat niekada nekepu kūčiukų be Kūčių. Visada laukiame.“

Laiko poilsiui lieka

Nors darbo dideliame kalnaberžiškių bityne apstu, tačiau poilsiui laiko irgi pakanka.

„Išmokome dirbti taip, kad šeštadieniais ir sekmadieniais mums būtų poilsio dienos. Nebent jau pats medaus sukimo įkarštis, tada dirbame iki kokios 19 valandos, – sako pašnekovas. – O ilsėtis mėgstame keliaudami po Lietuvą. Jei nesugalvojame, kokią gražią vietą aplankyti, tai bent kur nors į restoraną papietauti nuvažiuojame.“

„Ar ir toliau regite savo gyvenimą kaime?“ – pasiteirauju. „Anksčiau vis svarstydavome, gal nusipirkti butą. Bet norėtųsi kur nors senamiestyje – gal Laisvės alėjoje Kaune“, – mintimis pasidalina Rimtautas. „O! Rita, regis, viltis tapti didmiesčio ponia dar neužgeso“, – nusijuokiam abi. „Išties. Tačiau Kaunas dabar mums jau per didelis miestas. Reikėjo anksčiau“, – taria dėl meilės Rimtautui svajonės gyventi mieste kadaise atsisakiusi Rita. „Bet ką tam bute mieste veikti?“ – retoriškai klausia Rimtautas. „Mes darbo žmonės, darboholikai, tad gyventi kaime mums patinka“, – dvejonėms tašką padeda Rita.