Vyskupas Saulius Bužauskas Paberžėje: „Blogis siekia atskirti mus vieną nuo kito“ (FOTOGALERIJA, VIDEO)
„Nėra žmogaus, kuris nebūtų susidūręs su nuodėmės pinklėmis, bet tegul mūsų širdy visada būna pasiryžimas atpažinti blogį, atmesti jį ir rinktis gėrį – dėl savęs, dėl kitų ir dėl Dievo“, – rudenišką sekmadienio pavakarę medinės Paberžės bažnytėlės šventoriuje aukodamas iškilmingas šventąsias Mišias Tėvo Stanislovo gimtadienio metinių proga sakė Kauno arkivyskupijos vyskupas augziliaras Saulius Bužauskas. Dvasininko žodžių atviromis, šildančios bendrystės išsiilgusiomis sielomis klausėsi šimtai į baigiamąjį šių metų Tarptautinio Paberžės muzikos festivalio renginį susirinkusių žmonių.
Mažos Paberžės stipri galia
Dalindamasis pamokslu su Tėvo Stanislovo atminimą pagerbti susirinkusiais tikinčiaisiais, vyskupas S. Bužauskas pastebėjo, jog kuklioje Paberžėje žmonės patiria ypatingą Dievo artumą.
„Paberžė – tokia miela ir kukli vieta, padėjusi ir iki šiol padedanti daugybei žmonių sustiprinti tikėjimą. Čia gali prisiliesti prie senųjų tikėjimo tradicijų ir patirti ypatingą Dievo artumą. Tikėjimas visais laikais buvo savo vertės neprarandanti vertybė.
Net būdamas amžinybėje Tėvas Stanislovas ir šiandien į Paberžę suburia daugybę žmonių, kad šie atrastų savo santykį su Dievu, apmąstytų savo gyvenimo kelią. Susirinkę tokia gražia proga tikėjimo akimis pažvelkime į savo gyvenimą“, – kvietė vyskupas.
Blogis braunasi į širdį
Dvasininkas tikinčiuosius ragino neprarasti budrumo žemiško gyvenimo kasdienybėje, nes blogis nuolat ieško progos pavergti žmogų.
„Viešpatį ir Tėvą Stanislovą nudžiugintume, jeigu susitaikytume su Dievu – jei atmestume blogį, įvairiais būdais ir įvairiose vietose besibraunantį į žmogaus širdį.
Šventasis Raštas šį sekmadienį mus visus kviečia svarstyti apie nuodėmę. Ji gali būti labai klastinga. Kartais net sunku iš pirmo žvilgsnio pastebėti, kai ji ima veržtis į mūsų gyvenimą, – išlikti akyliems skatino vyskupas S. Bužauskas. – Kartais mes nusidedame to nė nepastebėdami. Pritariame nuodėmei, renkamės nuodėmę, kai iš aukšto žvelgiame į kitą žmogų, kai menkiname, niekiname jį, kai galvojame, kad mano tikėjimas, gyvenimas, pasirinkimai yra vertingesni negu kito žmogaus.
Tai puikybė – viena didžiausių nuodėmių. Jei nekovojame, nesigrumiame su ja, puikybė gali itin subtiliai užtvindyti mūsų širdį.
Visą gyvenimą turime budėti, kad viena ar kita nuodėmė mums netrukdytų mūsų kelionėje į Dievą, kad neatitrauktų mūsų nuo kito žmogaus.“
„Viešpatį ir Tėvą Stanislovą nudžiugintume, jeigu susitaikytume su Dievu – jei atmestume blogį, įvairiais būdais ir įvairiose vietose besibraunantį į žmogaus širdį.
vyskupas S. Bužauskas
Tėvelio kryžiaus mazgai
Vyskupas S. Bužauskas atkreipė dėmesį į simbolinius Tėvo Stanislovo kapą žyminčio kryžiaus mazgus, galinčius tapti dvasiniu kelrodžiu mūsų sieloms.
„Mes visi susirinkę bažnyčios šventoriuje, prie Tėvo Stanislovo kapo, kuris paženklintas ypatingu kryžiumi – ant jo yra trys mazgai, reiškiantys tris vienuolinio gyvenimo dorybes: neturtą, klusnumą ir skaistumą, – paaiškino dvasininkas. – Kiekvienas vienuolis duoda šiuos įžadus, nes jie atspindi Kristų.
Keldami akis į nukryžiuotąjį, mes nuo žemės per tuos tris mazgus pasiekiame kryžių – taip kaskart primindami sau tris minėtąsias dorybes, kurios svarbios ne tik vienuoliui. Šios vertybės turėtų būti reikšmingos kiekvienam žmogui.
Pagerbdami ir prisimindami Tėvą Stanislovą, neturėtume sustoti tik ties jo gyvenimu, praeitimi. Turime kasdienybėje atrasti ir dorybes, kurias skelbia vienuolinis, krikščioniškasis gyvenimas.
Klusnumas yra nuolankumo brolis. Be nuolankumo, klusnumo krikščioniškas gyvenimas nebus gilus ir prasmingas.
Be skaistumo negebėsime pajusti pagarbos kitam žmogui, o be tyros širdies mūsų gyvenimo kelias taip pat bus iškreiptas.
Neturtas mūsų visų kasdienybėje pirmiausia turi reikštis kaip saikas. Taip, šiame pasaulyje, kaip ir visais laikais, reikia turėti įvairiausių gėrybių, tačiau turime atrasti saiką ir su saiku tinkamai džiaugtis Dievo dovanomis bei išmokti jomis dalintis.
Taip turėtume žvelgti į šiuos tris vienuolinius įžadus.“
Nuodėmės veidas
Pasak vyskupo, nuodėmės ir pagundos ieško kelio į mūsų sielas, o jį radusios siekia atitolinti žmogų nuo Dievo.
„Svarbu, kad mes atpažintume, kur yra pagundos, sujaukiančios mūsų kelionę į Dievą.
Dažnai nuodėmė iš pradžių atrodo gražiai, daug žada, gal netgi kažką padovanoja, bet galiausiai viską iš žmogaus atima ir palieka tik didžiulį kartėlį. Priimdami nuodėmę, mes nuodijame, teršiame savo gyvenimą.
O dorybė elgiasi priešingai: galbūt ji atrodo nepatraukliai, atgyvenusiai, bet daug duoda – ne tik artimoje, tačiau ir tolimoje perspektyvoje. Galų gale dorybė mus daro panašius su pačiu Dievu ir labai daug dovanoja amžinybei, – kalbėjo vyskupas. – Nuodėmė į mūsų gyvenimą kėsinasi ateiti įvairiais būdais: bažnyčioje, darbe, namuose – visur tų pagundų yra įvairiausių. Svarbu atpažinti nuodėmę ir savo širdy jai nepritarti, atmesti.
Kaip gerai, kad bažnyčioje yra Sutaikinimo sakramentas, kai paslystame, supurviname savo sielą. Išpažinty galime tas gyvenimo dėmes išbalinti Kristaus vardu. Kristus ateina, kad keistų mūsų gyvenimą.
Šios dienos Evangelijoje Viešpats mums primena: jeigu nuodėmė kėsinasi į mūsų gyvenimą, tai svarbu ją tarsi ranką nukirsti, tarsi akį išdurti. Kristus mėgo tokius stiprius posakius, kad pažadintų klausytojų smalsumą, susidomėjimą.
Atitolkime nuo tų progų, kurios mums gali pakenkti, kurios nutraukia mūsų tarpusavio santykius, apkartina mūsų dienas ir atneša daug liūdesio.“
Kaip gerai, kad bažnyčioje yra Sutaikinimo sakramentas, kai paslystame, supurviname savo sielą. Išpažinty galime tas gyvenimo dėmes išbalinti Kristaus vardu. Kristus ateina, kad keistų mūsų gyvenimą.
S. Bužauskas
Didžiausias žmogaus turtas
Siekdamas įkvėpti tikinčiuosius gintis nuo blogio sutemų ir sergėti vidinę šviesą, vyskupas S. Bužauskas ragino stiprybės ir išminties ieškoti Dievo žodyje.
„Viešpats yra vienintelė mūsų atrama. Jis padeda atskirti, kas yra blogis ir kur yra gėris. Jo žodis – Šventasis Raštas, yra puikiausias orientyras mūsų gyvenime: kalba apie tai, kas žmogui svarbiausia.
Stenkimės įsiklausyti, išmintingai, saikingai naudokime šio pasaulio gėrybes, pagarbiai elkimės su turtais – tuo, kas mūsų širdį kartais labai džiugina, ir visada prisiminkime, kad didžiausias turtas yra Dievas, tikėjimas, viltis ir meilė.
Tikėjimas – tai Dievo patyrimas. Viltis – tai žvilgsnis į rytdieną, į gyvenimą su pasitikėjimu, kad Dievas išves iš visų situacijų. Meilė – tai tas santykis, kuris turėtų mus visus vienyti.
Štai apie ką mąstykime – apie šias dieviškąsias dorybes, kurios yra priešnuodis bet kokiai nuodėmei, bet kokiam blogiui.
Galbūt iš pradžių šios dorybės atrodys sunkiai priimamos, bet jos mūsų gyvenimą daro džiugų, ramų ir taikų, atneša paguodą, veda prie Dievo.
Nukirskime tas aplinkybes, kurios mus stumia į nuodėmę. O kad neliktų tuštumos, pasirinkime priešingą dalyką – dorybę tai ydai, kurią savy atpažinome. Tada ir kitus nudžiuginsime, ir patys būsime laimingi.
Dievas stengiasi mums padėti atmesti tai, kas mus skiria nuo jo paties ir vienus nuo kitų. Tereikia išsaugoti jautrią ir atvirą širdį“, – laimindamas tikinčiuosius tarė vyskupas S. Bužauskas.
Sielas skaidrino muzika
Kartkartėmis trumpam pasipildavęs švelnus lietus ir atsisveikinančio rugsėjo saulė, jau visai vakarėjant, maldos ir muzikos bendryste spinduliuojančią Paberžę apgaubė įstabia karūna – per visą dangų Tėvo Stanislovo išmylėtą žemės kampelį tarsi serginčiu glėbiu apjuosė ryški vaivorykštė.
Tarptautinis Paberžės muzikos festivalis baigiamajame renginyje publikai dovanojo daug pakilių emocijų. Dangiško virpulio širdis pripildė Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“, vadovaujamo Remigijaus Adomaičio, giesmės.
Svečiai iš Latvijos nacionalinės operos – tenorai Raimonds Bramanis, Juris Vizbulis, Andris Abelite ir klavišiniais grojęs scenos kolega Janis Miltinš, savo aistra muzikai žavėjo džiugių jausmų ieškančią žmogiškąją būtį.
Lyriškų potėpių melodingai programai suteikė žinomo skaitovo Giedriaus Gusto balsu ir lūpomis atgimę lietuvių poetų – Dalios Teišerskytės bei Just. Marcinkevičiaus – kūrybos skaitymai.
Dar daugiau džiaugsmo suteikė ir tai, kad Tėvo Stanislovo gimtadienį pasitikome žinodami, jog nedorėlių ant jo vardo mesta dėmė pagaliau nuplauta – kapucinai vienuoliai, padedami profesorės Vilijos Targamadzės, šios šventės išvakarėse sugebėjo įrodyti, kad Tėvas Stanislovas nebendradarbiavo su KGB.
Pasibaigė 11-tas festivalis
Tarptautinį Paberžės muzikos festivalį, skirtą Tėvui Stanislovui atminti, jau 11-ka metų organizuoja labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ bei VšĮ „Liudo Mikalausko koncertai“.
Festivalio mecenatas – „Vikonda grupė“. Festivalio globėja – įmonių grupės „Vikonda“ valdybos pirmininkė Jolanta Blažytė, dvasinis vadovas – Kauno arkivyskupijos Kėdainių dekanato kleb. Dekanas kun. Žydrūnas Paulauskas, meno vadovas – Liudas Mikalauskas.
Rėmėjai: UAB Kėdainių konservų fabrikas, UAB „Krekenava“, „Dadu“ ledus gaminanti UAB „Vikeda“ ir Kėdainių rajono savivaldybė.
Iš dalies festivalį finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba. Festivalio rengėjai – labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ ir VšĮ „Liudo Mikalausko koncertai“.