Visko išmokė pats gyvenimas

 Visko išmokė pats gyvenimas

„Valstybės skiriamos pašalpos tik augina tinginius. Manau, kad tokia politika nėra teisinga“, – tvirtina niekada be darbo nelinkęs sėdėti žagarietis Bronius Vasiliauskas./ Birutės Čižienės nuotr.

Birutė ČIŽIENĖ, „Ūkininko patarėjo“ korespondentė

Aštuntą dešimtį pradėjęs žagarietis Bronius Vasiliauskas yra vienas iš tų vyrų, kuriems virtuvė ir maisto gamyba nėra koks nors baubas ar, kaip mano kai kurie stipriosios lyties atstovai, tik moterų užsiėmimas. Triūsti virtuvėje – virti, kepti, ruošti žiemai pačių užsiaugintas daržo ir sodo gėrybes, rūkyti skumbres ar dešras, kumpelius, lašinukus – šiam garbaus amžiaus vyrui tikras malonumas, nes, kaip pats juokauja, visada mėgo ir mėgsta skaniai pavalgyti, o ir vaikams yra ką lauktuvių įdėti ar netikėtą svečią kuo pavaišinti.

Išgarsino sertifikuoti vynai

B. Vasiliauskas yra vienas iš kelių Joniškio rajono Žagarės gyventojų, kurio gaminamas vyšnių, juodųjų, raudonųjų ir geltonųjų serbentų, agrastų, aviečių, obuolių ir aronijų, obuolių ir šermukšnių, pienių vyno rūšis (net 12 rūšių fermentuotų vynų) Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) prieš aštuonerius metus pripažino tradiciniais gaminiais ir suteikė teisę juos ženklinti Tautinio paveldo produkto ženklu. Be to, už vyndarystę jam suteiktas ir tradicinių amatų meistro vardas.

O Žagarės regioninio parko direkcija 2014 metais jam įteikė sertifikatą, patvirtinantį, kad jo gaminamas vynas gali būti žymimas saugomos teritorijos produkto ženklu, o saugomoje teritorijoje vykdoma amatų meistro veikla nepažeidžia saugomų vertybių ir prisideda prie darnios turizmo plėtros šiame regione.

Vasiliauskų darže šiemet neblogai užderėjo žieminiai česnakai./Birutės Čižienės nuotr.

„Vyndarystė mano gyvenime atsirado visai netikėtai. Dar jaunystėje, kai tarnavau kariuomenėje viename Rusijos Krasnojarsko srities mieste, kur nebuvo parduotuvių, nes žmonės ten negyveno. Savaime aišku, nebuvo kur nusipirkti ir alkoholinių gėrimų. Tuomet, gavę receptą, išmokome gaminti šampaną iš razinų, – tokią pradžią šypsodamasis prisimena radiolokacinių įrenginių eksploatacijos remonto techniko specialybę jaunystėje įsigijęs, iš Kelmės rajono Liolių kaimo kilęs darbštus žemaitis Bronius. – Bet tikroji vyndarystė prasidėjo vėliau, kai daugiau nei prieš 30 metų su žmona Irena apsigyvenome Žagarėje.

Teko dirbti elektromonteriu Žagarės žirgyne, o paskui – sąskaitininku Žagarės komunaliniame ūkyje. Po tokių darbų – vėl plušėti namų ūkyje. Laikydavome daug paukščių, triušių, po kelis raguočius, kiaulių. Norėjome mėsos sau ir kad liktų ką parduoti, studijuojantiems vaikams ką įdėti. Tada vėl nebuvo kada vyno gamyba užsiimti.“

Žinodami Broniaus domėjimąsi lietuvių papročiais ir tradicijomis bei tai, kad pirmuosiuose Žagarės vyšnių festivaliuose dar buvo leidžiama degustuoti vietos vyndarių pagamintą vyną, daugiau kaip prieš dešimtmetį draugai tuo paskatino užsiimti ir jį. „Tuomet išdrįsau per šventę pasirodyti tik su naminio vyno ąsočiu, šventės dalyviams siūlydamas jį ragauti iš popierinių stiklinaičių. Menu, tuomet mano gamintą vyną žmonės per dvi valandas išpirko, o aš pats buvau įrašytas į Vyšnių festivalio rėmėjų sąrašus.

Buvau pabandęs pagaminti vyno ir iš medlievų uogų. Maniau, kad niekas dėl keisto skonio jo nepirks. Bet keli žmonės, paragavę jo, prašė dar pagaminti, – pasakoja tradicinių amatų meistras. – Tuomet Žagarės regioninio parko darbuotojai ir pasiūlė kreiptis į ŽŪM ir tapti sertifikuotu vyndariu. Tokio pasiūlymo, žinoma, neatsisakiau, išsamiai aprašiau visų savo vyno rūšių gamybos technologijas, pačią produkciją stikliniuose buteliuose, kaip reikalaujama, pristačiau į ministeriją.

Džiaugiuosi, kad komisija neprikibo nei prie vyno gamybos technologijos, nei prie jo kokybės, ir jis buvo pripažintas Tautinio paveldo produktu. Tik prekiauti Vyšnių festivaliuose tokiu vynu negalima, tam reikalinga licencija ir, žinoma, nemažos investicijos. Tad su tokiu gėrimu dabar galiu dalyvauti tik mugėse ir tik svečius vaišinti. Kvietimų atvykti į tokius renginius gaunu, bet atsisakau dalyvauti dėl sveikatos, o nelegaliai pardavinėti vyno nesirengiu.“

Jo vyndarystės gabumų įvertinimas – įvairūs gauti sertifikatai./Birutės Čižienės nuotr.

Darbų niekada netrūksta

Išėję į užtarnautą poilsį, Bronius su žmona Irena nenuobodžiauja, nuolat triūsia 20 arų sklypelyje prie savo namo. Šeima laiko 28 vištas, šiltnamiuose dera pomidorai, agurkai, paprikos, darže auga šeimos stalui skirtos kitos daržovės. „Anksčiau agurkus, pomidorus dažniausiai marinuodavome, o dabar raugiame. Taip – sveikiau, – sako Bronius, sutiktas darže dorojantis žieminių česnakų derlių.

Bronius jau daug metų beveik negeria ir prekybos centruose pirktos kavos. Sako, kad ji per brangi. Esą iš lietuviškos pensijos ar minimalios mėnesio algos geriausios pasaulyje kavos vis tiek nenusipirksi, be to, tikros ir gardžios kavos esą sunku ir rasti. Todėl žagarietis kiekvieną rudenį mielai renka ąžuolų giles, kurių pribarsto sodyboje kerojantis ąžuolas, ir iš jų gamina gilių kavą.

Pensininkas augina ir cikorijų. „Jei pavasarį pasėsi, rudenį turėsi šaknų kavai ruošti. Teliks jas nuplauti, nulupti, sutarkuoti burokine tarka ir sudžiovinti. Tokia kava bus ne tik sveika, bet ir ryškiai rudos spalvos. Jei nenorite kavos, tas šaknis galite pasidėti į rūsį ir laikyti iki pavasario, kol sužels. Tuomet pavasarį turėsite ankstyvų salotų“, – savo patirtimi dalijasi mėgstantis eksperimentuoti vyras. Žagariečio sodyboje auga ir gudobelė, iš kurios vaisių jis gamina mišinį širdžiai stiprinti.

Nors šiemetė vasara – karšta ir sausa, Irena, kuri turi kelis hektarus žemės ir dar ūkininkauja, šįmet augina žirnius. Moteris džiaugiasi ir gerai užderėjusiomis cukinijomis. Sakė jas kepanti orkaitėje, troškinanti.

Tik Bronius nuogąstauja, kad jau antri metai nebus obuolių – pernai ir šiemet dalis žiedų nušalo, o dabar dėl sausros jie, dar neprinokę, byra žemėn, vasarinių veislių obuolių taip pat nėra. Tad jis šiemet vargiai ar galėsiąs šeimai pasigaminti gardėsio – obuolių pastilių. Tokio deserto gamybos paslaptį žagarietis sužinojęs dar jaunystėje, tarnybos kariuomenėje metu iš Tulos srities Beliovo rajono gyventojų. „Ten augo ypatingi ‘Antaniniai’ obuoliai, kitur tokių veislių neteko matyti. Dar caro laikais šioje Rusijos vietovėje pastatyta gamykla gamino obuolių pastiles ir jas tiekdavo į Sankt Peterburgą caro stalui.

Gamyklos nebeliko, ji buvo paversta lentpjūve, bet senojo rusų kulinarinio paveldo išsaugojimu ateities kartoms susirūpinę žmonės tą receptą paskelbė internete. Tad kasmet ir stengiuosi šio deserto savo šeimai pagaminti ir svečiams pavaišinti – vietoje saldainių, – mielai apie savo kulinarines gudrybes pasakoja B. Vasiliauskas. – Turiu atskirą kelių arų sodą, kur specialiai tokioms obuolių pastilėms gaminti esu pasisodinęs ‘Noris’ ir ‘Bogatyr’ veislių obelų. Prieš keletą metų tokiomis obuolių pastilėmis prekiaudavau ir Žagarės vyšnių festivalyje. Moterys vis prašydavo šio deserto recepto. Žinoma, pasakydavau. Bet, kai sužinodavo, kad šis gamybos procesas trunka tiek ilgai, tuoj visi norai ir pačioms pasigaminti šio gardėsio išgaruodavo.“

Birutės Čižienės nuotr.

Obuolių pastilės

Gal skaitytojams, ypač tiems, kurie augina minėtų ar kitų žieminių desertinių veislių obelis, šis B. Vasiliausko receptas neatrodys per daug sudėtingas, tad siūlome obuolių pastilių pabandyti pasigaminti patiems.

Nuplauti obuolius, nulupti odelę, pašalinti sėklalizdžius, supjaustyti ir iškepti 200 laipsnių temperatūros orkaitėje, kol ištiš. Atvėsintą obuolių masę dėti į 720 g talpos stiklainį, suberti vieną stiklinę cukraus, supilti tris iki standumo išplaktus kiaušinių baltymus ir gerai sumaišyti. Viską plakikliu ištrinti iki balsvos spalvos purios masės. Į skardą patiesti kulinarinę (maistinę) plėvelę ir ant jos vieno centimetro sluoksniu paskleisti išsuktą obuolių masę. Ją išdžiovinti 40–60 laipsnių temperatūros orkaitėje, kol išeis lankstus, elastingas lakštas.

Nuimti maistinę plėvelę ir tą lakštą aptepti likusia paruošta obuolių mase, standžiai (be jokių tarpų) suvynioti į ritinėlį ir jį parai paslėgti kambario temperatūroje. Apžiūrėti, kokia jo konsistencija ir baigti džiovinti ne daugiau kaip 60 laipsnių temperatūros orkaitėje iki norimos konsistencijos. Gautas produktas turi būti ne traškus, o tvirtas. Kai galutinai išdžiūsta, supjaustyti 1–1,5 cm storio riekelėmis, apibarstyti cukraus pudra. Suvyniotas į ritinėlį gaminys, anot Broniaus, puikiai išsilaiko 3–4 metus, neprarasdamas nei skonio, nei išvaizdos.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video