Verta perskaityti: Absurdo, grotesko, ironijos prisotintas romanas apie sovietinę tikrovę
Rūta Švedienė
Kartais ta ironija Herkaus Kunčiaus naujame romane „Kolūkio metraščiai“ būna subtili ir taikli, skaitytoją verčianti šypsotis, kartais – brutali, nuoga ar net kelianti šleikštulį. Skaitydama vis pagalvodavau, kad mano vaikai jau turbūt ir nesuprastų šios knygos, kas slypi po tuo absurdo, grotesko, ironijos sluoksniu, kokia ta aprašoma sovietinė tikrovė buvo.
Galinis romano viršelis žada pasakojimą apie pirmaujančio kolūkio „Lenino keliu“ pirmininką Vytautą, tačiau, į tradicinius romano rėmus „Kolūkio metraščiai“ sunkiai telpa.
Antanas Terleckas recenzijoje rašo: „Kūrinio siužetas nesisuka aplink pagrindinį personažą, personažas siužeto nevaldo ir nekuria, nevysto, greičiau priešingai – Vytautas tampa tik dar viena detale autoriaus dėliojamoje scenografijoje, padedančioje iliustruoti ir įgyvendinti literatūrinius autoriaus sumanymus.
Tai tarsi atspindi žmogaus gyvenimą sovietmečio sąlygomis: nors kažkokių asmens valios apraiškų Vytautas turi, tačiau labai dažnai (ypač išgėrus) jam nutinka keisti ir sunkiai paaiškinami dalykai, kurių akivaizdoje jis tampa bejėgis – lyg jį supanti tikrovė yra už jį kur kas galingesnė, niekais paverčianti jo valią, asmenį ir pasirinkimus.
Romane Vytautas tarsi laboratorijoje vykdomame eksperimente įmetamas į vis kitas sovietmečio sąlygas, laiką, kurio trūkius ar lūžius romane dažniausiai įrėmina TSKP CK pirmųjų sekretorių permainos.
Suprasti ar tapatintis su Vytautu šiuolaikiniam skaitytojui yra kone neįmanoma – jis visomis prasmėmis atgrasus (tiesa, juokingas) menkysta. Perestukininkas Vytukas, dargi Aleksandras, vaikystėje iškritęs iš medžio ir gerokai stuktelėjęs galvą į akmenį, pirmas klasėje 1940 m. užsirašo į pionierius.
Karo metus praleidžia vaikų namuose TSRS, pokariu įsitraukia į klasių kovą ir galiausiai tampa kolūkio pirmininku. Jis neturi ne darbinių, ne partinių ryšių su pasauliu, yra absoliučiai atomizuotas.
Be buvimo entuziastingu komunistu ir kolūkio pirmininku, Vytautas neturi jokios tapatybės – atsisakė net ir tėvų, išmesdamas visą jų mantą prieš pat juos išvežant į Sibirą.
H. Kunčiaus vaizduojama LTSR turi daug panašumų su tąja, kuri egzistavo nuo pokario metų iki 1990-ųjų. Bendraudamas su kultūros ir politikos lauko veikėjais (nuo Salomėjos Nėries iki Vytauto Žalakevičiaus ar Antano Sniečkaus), Vytautas patiria absurdiškų nuotykių, tačiau nė su vienu žmogumi taip ir neužmezga žmogiškų santykių.
Kažkokių detalesnių motyvacijų be idėjinio entuziazmo savo poelgiams Vytautas taip pat neturi, jų nelabai geba reflektuoti, tad jo vidinis pasaulis itin skurdus – raudonas ir apdriskęs.
Romano herojus tampa ne tiek savarankišku pagrindiniu veikėju, išgyvenančiu vidinį virsmą, kiek sieteliu, per kurį prakošiamos įvairiausios sovietmečio kasdienybės detalės, politinės permainos, klišės ir absurdai: asmens kultas ir destalinizacija, Chruščiovo kukurūzų vajus, kurortai ir sanatorijos, visuotinis alkoholizmas ir degradacija, „Poezijos pavasaris“, Andropovo viduramžiai ir TSRS subyrėjimas.
Todėl istorikams jau daugiau nei dešimtmetį dūsaujant, kad sovietmečio istorijos sintezės nėra (nebent okupacijos istorija), H. Kunčius pateikia savitą sovietmečio praeities apmąstymą. Kadangi romano herojus yra itin lėkštas, apmąstymo esmė gana paprasta – gyvenimas sovietmečiu buvo visiškai nenormali ir absurdiška būsena“.
(https://www.bernardinai.lt/baltasis-kolukio-metrastininkas/)
1 Komentaras
is vysnios kartais nebuvot iskritusi? prie kokios valdzios mokslus baigete ir, neabejoju, buvot komjaunuole