Valstybė – krepšinio komanda, kuriai svarbiausia – įžaidėjas

Virginija Juškienė, ŪP korespondentė

Kelios pastarosios savaitės ir dienos pažėrė dėmesio šalies verslui. Seimas, Vyriausybė ir Prezidentūra, atrodo, lenktyniauja tarpusavyje, kas greičiau surengs diskusiją, pasitarimą, konsultacijas apie verslo būklę ir visa tai paviešins kaip dėmesį, rūpestį, empatiją verslo problemoms. Girdėti pažadų ir regionų verslui, taigi ir kaimui galbūt yra gerų naujienų. Apie šias aktualijas bei dabarties ekonominį, socialinį ir geopolitinį foną su Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentu Danu ARLAUSKU kalba „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Virginija JUŠKIENĖ.

Dar tik pažadai, bet ne darbai

– Viešojoje erdvėje jau buvo nemažai jūsų komentarų po susitikimų su valdžios atstovais. Verslui duota dėmesio kaip niekada iki šiol, galima sakyti, išmušė laimės valandos… Ar yra vilčių jas naudingai, efektyviai išnaudoti? Kokių minčių jums tas dėmesys kelia?

– Versle sakoma: tikėk ne tuo, ką sako, o tuo, ką daro. Taigi dar ne laikas išvadoms. Jeigu ne tas karštasis taškas dėl Lietuvos santykių su Kinija ir Taivanu, tokio dėmesio nebūtų. Sukurtos problemos, taigi reikia parodyti, kad kažkas sprendžiama, politikams yra svarbus įvaizdis ir reitingai, tad sunku pasakyti, kiek esama nuoširdumo rodant susirūpinimą verslo situacija.

Kaip jau minėjau po pasitarimo, kuris buvo surengtas Prezidento iniciatyva, svarbu, kad Lietuva netaptų tuo bibliniu atpirkimo ožiu, kuris paaukotas už visų nuodėmes. Mūsų valdžia konflikte su Kinija turi siekti visos Europos ir kitų sąjungininkų palaikymo, kad neliktume vieniši demokratinių vertybių nešėjai.

Pažadais guostis – tuščias dalykas. Tas pažadėtas mistinis Taivano milijardas eurų investicijoms yra naujas pilotinis projektas, kuris gali užtrukti kad ir trejus metus ar dar ilgiau, o mūsų poreikis gyventi ir išgyventi yra dabar, jo neatidėsi. Vertindami politikų ir valdininkų kalbas bei pažadus, verslininkai pastebi detales, jos daug pasako, bent jau parodo, kiek giliai yra suvokiama problema ir kokie galimi sprendimo variantai.

– Pastarųjų dienų diskusijose tokių įžvelgėte?

– Pats šviežiausias susitikimas Prezidentūroje optimizmo neįkvėpė, akivaizdžios užsienio politikos formuotojų požiūrių skirtybės. Dieną anksčiau buvome susitikę su Premjere, Seimo valdančiosios koalicijos vadovais. Kalbos buvo konkretesnės, aš pats kalbėjau apie verslo finansavimo problemas, bankų nenorą skolinti verslui baiminantis rizikų.

Dabar bankai atmeta apie 40 proc. paraiškų, „neįdarbintų“ ten guli apie 13 mlrd. Eur, o jie galėtų suteikti verslui energijos. Mūsų verslininkai negauna informacijos apie finansavimo iš ES fondų galimybes. Išgirdome pažadus, kad per tris savaites bus parengti konkretūs pasiūlymai, kaip verslui lengviau gauti kreditus ir finansavimą.

Dar turėjome susitikimą su ekonomikos ir finansų ministre Aušrine Armonaite. Jeigu pažadai bus įvykdyti, paramą verslas turėtų pajusti, bet reikia daryti išlygą – jeigu… Nes dar reikia susitarti institucijoms, dar reikia suderinti su socialiniais partneriais, dar neaiškūs prioritetai, kažkam jie gali pasirodyti nesvarbūs, antraeiliai.

– Ką turite omenyje?

– ŪP laikraštyje jau esu apie tai kalbėjęs. Žemės ūkio ministerija nusiteikusi nebeduoti ES paramos kaimo verslui, siekia užsiimti tik agroverslo reikalais. Kasmet tam būdavo skiriama apie 20 mln. Eur. Būdavo galimybių gauti paramą ekonominės veiklos pradžiai kaimo vietovėse.

Susitikime su ministre A. Armonaite aš apie tai užsiminiau, tai ji atsakė, kad realiausias paramos šaltinis kaimo verslui – Vidaus reikalų ministerijos regioninis plėtros fondas. Kai ministras žada skirti pinigų iš kito ministro kišenės, vargu, ar reikalai pajudės, nedrįstu pasitikėti tokia iliuzija. Taigi grįžtame prie tos pačios minties: valdžios prioritetai ne visada sutampa su mūsų prioritetais.

– O kas tuos prioritetus nulemia ir suformuoja? Ir ką turite omenyje, sakydamas mes verslą, kaip ekonomikos variklį, ar mus, kaip piliečius, visuomenės narius?

– Čia jau platesnės mąstymo erdvės. Filosofinės.

Tariami ir tikri pavojai

– Filosofams irgi rūpi praktiški reikalai, ekonomika. Prisimenu profesoriaus Alvydo Jokubaičio pasvarstymą, kad mes dabar gyvename ekonominio mąstymo diktatūroje ir reikia laukti nelaimės ar didelės krizės, kad suprastume ekonominio mąstymo absurdą. Popiežius Pranciškus irgi kalba apie verslą, kuris turi tapti pasaulyje gėrio jėga, verslą, kuris suvoktų būtinybę tausoti žmogų, visuomenę ir gamtą. Kalbama apie dvasingesnę ekonomiką, moralės vertybių stoką versle.

– Sutinku su profesoriumi, juntamas ekonominis diktatas visuomenei, bet ekonomika nėra blogis, nėra blogis ir verslas, kuriam esą trūksta moralės. Manau, didysis pavojus slypi augančiose naujose technologijose. Žmogus kultūriškai nespėja susivokti, kas vyksta, ką pokyčiai atneša, kokias grėsmes kelia modernioji pažanga.

Feisbukas, gūglas, gigantiškos pasaulinės korporacijos, kaupiančios ir valdančios informaciją, tampa didžiule jėga, nauja galia. Kam ji bus panaudota? Ar technologijos neims valdyti politikos? Politikai turėtų apie tai labai smarkiai pagalvoti ir užkardyti galimas grėsmes. O kas yra politikai? Renkami visuomenės atstovai.

Vadinasi, atsakomybę turi pajusti ir prisiimti visuomenė, o ji yra laisva, deklaruoja demokratines vertybes. Visos svarbiausios vertybės jau surašytos prieš tūkstančius metų Biblijoje, senuose šventuose raštuose. Mūsų prigimtis nepasikeitė, mūsų tarpusavio santykiai tebėra tokie pat. Mes nespėjame modernėti.

– Ir ką daryti? Panašu, kad didžioji dalis visuomenės į verslą žiūri įtariai. Ar čia kalta tik nepatikli žmogaus prigimtis?    

– Požiūris į verslą yra kontraversiškas. Mūsų verslas yra jaunas, sakoma, jaunystės paklydimai iš nepatyrimo. O blogi poelgiai į žmogaus sąmonę įsirėžia ilgam. Taip, visuomenė išgirdo, kad per COVID-19 pandemiją kai kurie verslininkai suskubo pirkti butus, namus, ferarius. Bet kiti verslininkai atsidūrė ties bankroto riba, regionuose vos kvėpuoja.

Valdžios institucijos skelbia, kad 25 proc. šalies verslo dirba šešėlyje. Jeigu taip yra, nukenčia visuomenė ir valstybė, nes rinkoje yra nelygiavertė konkurencija, nesumokami mokesčiai. Vadinasi, valstybė neįstengia pasirūpinti teisingumu, jį užtikrinti.

Žiniasklaidos mėgstamiausios temos – nesąžiningas verslas, viršų ima visa negatyvi informacija. Tai formuoja visuomenės požiūrį, politikai neturėtų to eskaluoti, neturėtų nuolat visko, o ypač savo negebėjimo spręsti problemas ir neveiklumo aiškinti nesuderinamų interesų skirtumais.

Politikai tam ir yra, kad juos suderintų. O kaip derina? Iki užkimimo diskutuoja, ar svarbiau Lietuvai auginti mėsą, ar daržoves, ar grūdus. Blaškosi tarp kopūstų ir agurkų… Blusinėjasi.

Apie Mozę, krepšinį ir blynus

– Tai kad viskas svarbu, visko reikia. Arba nereikia, atsivešime iš kitur, gausime iš kitur, Europa didelė ir pasaulis didelis. Taip mes galvojame, ar tai blogai?

– Jeigu nėra aiškios krypties, ateities vizijos, supratimo, jeigu galima kažkam išplėšti didesnį gabalą naudos finansų dalybose, tada… mes nepribrendę jokiai gerovės valstybei. Beje, dar nesusitarėme, kas tai yra, ar tik didesnis BVP? Tada iki Pažadėtosios žemės per dykumą neužteks keliauti ir 40 metų, nenueisime, reikės ir 400 metų..

– Ėjo Mozės vedami, sakoma, tai buvo žmogaus dvasinio augimo kelionė. Ir dabar reikia tokios kelionės. Dvasinis pokytis – tai kiekvieno žmogaus pastanga. Bet jam reikia dvasinio įkvėpėjo, to biblinio Mozės. Mes taip nepratę, sakom – valdžia nieko nedaro, ji bloga, ne tokią išrinkome. O kas gali laisvą žmogų priversti ką nors daryti?

– Niekas neprivers, kol žmogus neišeis iš savo vienkiemio, tikro ir minčių, mentaliteto vienkiemio. Čia jis jaučiasi šeimininkas ir galvoja tik apie save, visko nori tik sau. Mūsų visa šalis tokia. Taip elgiasi ir kai kurios valstybės, dabar per pasaulinę krizę tai aiškiai pasimatė.

Skaičiuojame prie sienos emigrantus ir didžiuojamės, kad juos sėkmingai apgręžiame. Jeigu prieš šimtą metų taip būtų apgręžę mūsų prosenelius, kurie važiavo ir plaukė per vandenynus užsidirbti… Jeigu dabartinių pusės milijono atgautos nepriklausomybės metais Lietuvos migravusių piliečių nebūtų priėmę svetur, juk gyventume blogiau ir sunkiau. Jie mus priėmė, jie yra daugiau išmokę.

– Jūs pesimistas, nelinksmai kalbate?

– Aš realistas, tas, kuris sako, kad išsikapstysime. Kokią čia analogiją paimti, tiksliau, emociją? Vakar žiūrėjome krepšinį, Žalgirį, taip? Pamatėme, kaip būna, kai nėra įžaidėjo. Jo reikia, būtinai, jis veda ir uždega komandos draugus. Jis turi būti sumanus ir stiprus, o komanda turi patikėti juo ir pergalės galimybe.

Ir stengtis privalo visi, nesitikėdami, kad už draugo nugaros galės išlaukti pergalės. Bet būna, komanda pralaimi. Todėl kitą kartą viskas prasideda iš naujo. Tai tinka valstybei, jai reikia vedlio, autoriteto, gero įžaidėjo, su laimėjimų ir pergalės vizija, reikia pasitikinčios komandos ir kantraus visų darbo.

Neseniai perskaičiau knygą apie „Nike“ sportinių batelių kūrėją. Grublėto pado idėją jis sugalvojo matydamas kaip kepami blynai. Paprasta blynų tešla, o įdėk ją į vaflių formą ir išeis duobėtas paviršius. Taip gimsta neįtikėtinos verslo idėjos, taip gimsta bet kokios geros idėjos.