Ukrainos verslininkas: „Be Vašingtono ir Briuselio kontrolės patys korupcijos neįveiksime“

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Kijevo, Ukraina

„Tavo „Facebooko“ paskyroje perskaityta informacija, kad Ukrainos kontržvalgybos vadas Kirilas Budanovas kreipėsi į tautiečius su prašymu suaukoti 3 mln. eurų penkiems žvalgybiniams dronams BPLA, įsigyti mane šokiravo. Juolab kad tu paviešinai ir tai, jog valstybė kasdien „nereikalingiems“ pirkiniams ir darbams išleidžia po 50 mln. eurų. Kaip gali paaiškinti šią situaciją?“ – paklausiau prieš trisdešimt metų iš Klaipėdos į Kijevą persikėlusį gyventi lietuvį verslininką Pavlo Sebastianovyčių.

– Tai absurdiška situacija, nes ministerijos ir savivaldybės švaisto lėšas naujų gatvių, tiltų, fontanų, muziejų, paminklų statymams bei pirkiniams, kurie karo metu yra visiškai nebūtini“

– Kodėl tai vyksta?

– Paaiškinimas yra vienas: korupcinės sistemos, veikusios iki karo, dalyviai nenori prarasti savo pajamų ir dabar, todėl ir toliau pinigai plaukia ten, iš kur dalį jų yra pripratę pasisavinti. Aš savo fondo vardu renku parašus po peticija prezidentui, kad šis inicijuotų įstatymą, pagal kurį nuo kariškių algų mokami mokesčiai atitektų kariuomenei, o ne savivaldybėms.

Karo metu kariškių algos gerokai padidėjo, o atskaitytus 18 procentų pajamų mokesčio savivaldybės, ypač esančios toli nuo fronto, leidžia nesąmonėms. Tai milžiniški pinigai, už juos galima kariuomenei pristatyti visą reikiamą dronų kiekį. Dabar kariškiai jų gauna tik dešimtadalį reikalingo kiekio, o ir tie dauguma yra nuperkami už suaukotus pinigus arba padovanojus kitų šalių.

– Pamenu, prieš tris mėnesius sakei, jog vietos verslininkai galėtų prigaminti reikiamą dronų kiekį, tačiau tam yra kvaili trukdžiai, ar situacija pasikeitė?

 – Labai minimaliai, oficialiai dronus jau gaminame, tačiau juokingais kiekiais. Problema ta, jog nėra priimti reikalingi įstatymai ir per pusantrų metų Ukrainoje nebuvo įkurtas vieningas centras, koordinuojantis armijos aprūpinimą.

Dronais, pavyzdžiui, rūpinasi ne Gynybos ar Ekonomikos, bet Skaitmeninės informacijos ministerija, kuri sprendimus priima vėžlio greičiu. Be to, verslininkai nenori imtis dronų gamybos todėl, kad galioja Vyriausybės nutarimas, jog kariuomenei gaminančios įmonės karo metu negali iš to pelnytis, o tai yra absurdas. Koks verslininkas rizikuos savo lėšomis, juolab kad bankai labai apsunkino kreditų išdavimą.

– Gal bankai bijo, kad karo metu įmonės bankrutuos ar jas sugriaus priešo raketos ir paskolos nebus grąžinamos?

– Valstybiniuose bankuose pinigų yra labai daug, tačiau kreditų išdavimą apsunkina biurokratija ir korupcinė sistema, kuri kasmet pradangina didžiules sumas. Mat dalis kreditų, įtakingų asmenų nurodymu, yra išdalijami „saviškių“ firmoms, kurių dalis būna fiktyvios, ir pinigai paprasčiausiai pasidalijami, o nuostoliai nurašomi valstybei“.

– Negi to nemato saugumo tarnybos, mokesčių inspekcija, ekonominė policija?

– Mato ir žino, tačiau bylas kelia tik gavę nurodymą „iš viršaus“, kai kyla didelis skandalas, tačiau tyrimai dažniausiai užsitęsia dešimtmetį, o tikrieji kaltininkai nėra atskleidžiami ir nuteisiami. Ukrainos problema ta, kad čia nėra nepriklausomų teisėsaugos žinybų, mat konkursai organizuojami taip, kad vadovais tampa prezidento siūlomi asmenys, tad jie klusniai vykdo šio nurodymus ir bylas kelia pasirinktinai. Taip buvo ir taip tebėra.

– Ar dėl šios priežasties tiek ilgai buvo nereaguojama ir į kyšininkavimo aferas kariniuose komisariatuose? Negi tarnybos nežinojo, kad Odesos komisariato vadovas Jevhenas Borisovas mamos vardu įsigijo keturias prabangias mašinas, o Ispanijoje žmonos vardu namą ir butą už 4,6 mln. eurų?

– Neabejoju, kad teisėsaugos tarnybos tai žinojo, nes apie komisariatų vadovų pralobimą kalbėjo visa tauta ir buvo žinoma, kad už 4–10 tūkst. eurų kyšį vyrai gali išsisukti nuo karinės tarnybos ir net gauti leidimą išvykti į užsienį. Tarnybos žinojo, tačiau negavusios nurodymo „iš viršaus“ nieko nedarė, mat tiek politikai, tiek aukšti valdininkai galimai patys buvo suinteresuoti išsukti nuo kariuomenės vaikus ir giminaičius, o kyšiais buvo dalijamasi.

– Ar žurnalistams leidžiama kritikuoti Vyriausybę, ar karo metu neatsirado didesnių suvaržymų?

– V. Zelenskis yra pirmasis prezidentas, nurodęs uždaryti kelis laikraščius bei televizijas, motyvuodamas, kad jie skleidžia prorusišką informaciją. Tai turbūt padidino oficialioje žiniasklaidoje dirbančių žurnalistų autocenzūrą, tačiau internete kritikų neįmanoma užčiaupti, ypač kai ją rėžia fronte kovojantys kariai.

Pastarieji yra labai aktyvūs, ypač „TikToke“ mėgsta viešinti kreipimusis į prezidentą. Juose reikalauja geriau aprūpinti kariuomenę, bausti kyšininkus ir keisti susikompromitavusius ministrus. Oficiali valstybinė žiniasklaida prezidento nekritikuoja, kaip ir dalis tinklaraštininkų, kuriuos valdantieji vadina „pozityviais“, tačiau kita dalis tinklaraštininkų toliau lieka drąsūs ir viešina visas aferas bei atvirai kritikuoja negeroves.

– Tu irgi savo paskyroje reikalauji keisti premjerą, finansų bei ekonomikos ministrus, ar nebijai atvirai kritikuoti?

„Aš „Facebooke“ turiu tik 26 tūkstančius sekėjų, kai tuo tarpu keli „blogeriai“ jų turi po milijoną. Kritikuoti nebijau, nes kalbu faktais ir kiekvieną teiginį galiu pagrįsti. Be to, apie negeroves versle žinau iš asmeninės patirties – turėjau pelningą firmą, tačiau buvau priverstas ją uždaryti dėl valdininkų savivalės ir nuolatinio šantažo duoti kyšių.     

– Kas tai buvo per firma ir kaip atsidūrei Kijeve?

– Gimiau ir augau Klaipėdoje rusakalbėje šeimoje, abu gimdytojai kilę iš Baltarusijos, tėvas buvo laivo kapitonas ir SSSR aukščiausios tarybos deputatas, mama vaistininkė. Baigęs tryliktą mokyklą tėvo patarimu įstojau į Sankt Peterburgo universitetą studijuoti elektrotechniką, o trejais metais vyresnis brolis ten mokėsi karinėje jūreivystės mokykloje. Po mokslų atlikęs karinę tarnybą su bičiuliais įkūriau metalo prekybos firmą ir ėmiau važinėti po SSSR respublikas supirkinėdamas metalą.

Sankt Peterburge vedžiau, susilaukėme dvejų vaikų, tačiau vėliau išsiskyrėme. Į Kijevą persikrausčiau po to, kai Ukraina priėmė įstatymą, draudžiantį išvežti metalo laužą, ir reikėjo kažką daryti su supirktu didžiuliu titano laužo kiekiu. Su partneriu britu 1995 metais įsteigėme metalo perdirbimo įmonę, kuriai šis nupirko reikalingą įrangą, o aš įsigijau gamybines patalpas ir sandėlius.

Pradžia buvo gera, tačiau vėliau prasidėjo valdininkų savivalė, nuolatiniai kyšių reikalavimai, tad nusprendėme įmonę uždaryti. Įrangą pardavėme, o gamybines patalpas bei sandėlius ėmiau nuomoti.

Dabar gaminu ekologiškus linųtraškučius, su antra žmona auginame paauglę dukrą, kuriai patinka vasaras leisti Klaipėdoje, ir kur pas brolio šeimą ją kartu su žmona išsiunčiau karo pradžioje. Pats tada su kaimynais ėmiau savanoriauti savo mikrorajone – gavę iš kariškių ginklų budėjome ir palaikėme tvarką. Internete agituoju ir organizuoju pagalbos kariams rinkimą.

– „YouTube“ kanale tu rengi Ukrainos įvykių apžvalgas kartu su bičiuliu, praeityje aukštas pareigas ėjusiu Mokesčių inspekcijos pareigūnu Sviatoslavu Dubina, kuris dabar kovoja fronte ir taip pat negailestingai kritikuoja blogybes. Ar pritari jo siūlymui valdininkų algas sumažinti tiek, kad jos neviršytų fronto kovotojų atlygio?

– Karo metu būtų pagirtina taip padaryti, nes nėra normalu, kai parlamentarai didinasi ir gauna keliskart didesnes algas, o kai kurių valstybinių įmonių vadovų atlygis siekia net 50–60 tūkstančių eurų. Mano bei daugybė kitų visuomeninių organizacijų seniai siūlo mažinti algas, o Parlamentas tokį projektą ėmė svarstyti prieš tris mėnesius. Projekte planuojama valdininkų atlygį susieti su vidutine alga ir šią viršyti galės maksimaliai tik dešimt kartų. Tai reiškia, kad dabar uždirbtų ne daugiau kaip 2 500 eurų, maždaug tiek, kiek gauna ir kariai priekinėse fronto linijose.

Toks įstatymas yra sveikintinas, bet jo priėmimas kažkodėl yra vilkinamas. Be to, lieka neišspręsta problema – kaip pažaboti valdininkų norą lėšas pasididinti korupciniais sandoriais. Neseniai tinklaraštininkai demaskavo didžiulę aferą su kariuomenei nupirktomis vaistinėlėmis.

– Kas tai per afera?

– Paaiškėjo, kad už Kinijoje nupirktas vaistinėles yra ne tik permokėta, bet jos ir nekokybiškos, jose esantys turniketai netinkami naudoti. Paaiškėjo ir tai, kad vaistinėlių pirkimui vadovavusi kariuomenės medicinos padalinio direktorė jas užsakė per tarpinę giminaičių firmą, o aferoje yra įsimaišę tie patys asmenys, kurie panašias suktybes vykdė dar prezidento Viktoro Janukovyčiaus laikais.     

– Ką manai apie teiginį, jog vardan vienybės karo metu nereikia viešinti visų blogybių, kad jų „nesuriebintų“ ir po pasaulį neplatintų Maskva, bei kai kurių aukštų pareigūnų pasakymus, jog kritikuojamų ministrų nereikia šalinti todėl, kad keisti reikia pačią sistemą, o ne žmones?

– Tokiai nuomonei nepritariu, visuomenėje nepasitenkinimas teisingumo sistema bei valdžia būtent todėl ir nemažėja, kad nėra reaguojama į korupciją bei valdininkų prasižengimus, kurių interneto eroje nuslėpti neįmanoma. Teiginys, jog reikia keisti sistemą, o ne ministrus yra absurdiškas, nes tokiu būdu sistemos reformas patikėsime vykdyti tiems patiems nevykėliams bei aferistams.

Ukrainos karių drąsa ir kovingumas stebina visą pasaulį, mes būtinai laimėsime karą ir tapsime ES bei NATO nariais, tačiau priėmimo sparta priklausys nuo to, kaip greitai reformuosime šalį pagal Vakarų standartus.

Ukrainą turime taip reformuoti, kad pabėgėliai norėtų čia grįžti iš užsienio, o verslininkai veržtųsi joje įsikurti, nes būtų tikri dėl palankių mokesčių, nešališkos teisėsaugos, išgyvendintos korupcijos ir visiems vienodų veiklos sąlygų.

Jeigu atvirai: matydamas, kad korupcija iš čia nesitraukia net karo metu, pradėjau galvoti, kad mes vieni jos be Briuselio ir Vašingtono pagalbos neįveiksime.

Būtų gerai, kad ir Vilnius prie to prisidėtų – siųstų savo konsultantus ir kontrolierius, kurie griežtai stebėtų suteikiamos pagalbos įsisavinimo skaidrumą.