Ukrainietis artileristas: „Dėkojame Lietuvai už paramą, jūs šaunuoliai!“

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Charkovo, Ukraina

Keliavimas autostopu po neseniai iš okupantų išvaduotas Ukrainos teritorijas yra gana rizikingas, tačiau suteikia galimybę kelyje sutikti įdomių žmonių. Antrą kartą vykstant iš Charkovo į Iziumą per Balaklėją mane pavėžino trys vairuotojai, ir visi jie buvo labai įdomūs pašnekovai.

Pirmi sustojo geodezininkai iš Poltavos miesto Jurijus ir Oksana. Mergina papasakojo, kad jiedu abu dirba privačioje firmoje, kuri pasirašė sutartį su Gynybos ministerija, tad vyksta į Balaklėją daryti matavimus prie bombų apgriauto tilto, kad šį būtų galima suremontuoti.

„Mes vykstame para vėliau, nei išminuotojai, nes savo darbus galėsime pradėti tik tada, kai teritoriją apie tiltą patikrins išminuotojai. Ką tik su jais telefonu kalbėjau – sakė, kad jau rado kelias minas bei granatas su nuo jų nutiestomis virvutėmis. Jei eidamas užkliūsi už tos virvutės, granata sprogs ir liksi be kojos arba žūsi“, – paaiškino Oksana.

Kai privažiavome minėtą tiltą Balaklėjoje, mergina parodė pievoje įbestus kuoliukus su pririštomis medžiagos skiautėmis, nužymėjusius išminuotą lauko dalį.

„Tie niekšai visur primėtė daugybę minų ir granatų, todėl gyventojams uždrausta eiti į miškus grybauti, vesti ganytis gyvulius, o laukuose liko nenuimti kviečiai“, – sakė geodezininkė.

Tilto viduryje dešinėje pusėje žiojėjo dvi sprogimų padarytos maždaug pusės metro skylės, prie kurių buvo padėti specialūs užtvarai. Per tiltą mašinoms važiuoti visgi buvo leidžiama, nes sprogimas nepažeidė atraminių konstrukcijų.

Pokalbį su geodezininke turėjau nutraukti, nes prie tilto mano stabdoma sustojo kita mašina – senutėlis žiguliukas, leidžiantis didelį dūmų debesį. Džiaugiausi, kad mašina sustojo, nes jų čia važiavo labai mažai, tačiau kartu ir suabejojau, ar bus saugu važiuoti.

Mat vairuotojas netrukus paprašė neišsigąsti, kad jo mašinai 35 metai, jos variklis dirba netolygiai ir neveikia stabdžiai.

„Per okupaciją nedirbo jokios autodalių parduotuvės, o paštas ėmė veikti tik nuo šios savaitės, tad tik vakar stabdžių kaladėles internetu užsisakiau. Dėl stabdžių nesijaudinkit, tris mėnesius važinėju be jų ir nieko, aš šiuos kelius mintinai žinau: kur prilėtinti greitį, o kur panaudoti rankinį stabdį“, – pasigyrė 42 metų Olehas Borodavka.

Vyriškis pasisakė, jog Balaklėjoje dirba gelbėtoju, o dabar vyksta namo į Savintsi gyvenvietę. Sužinojęs, kad aš žurnalistas, gelbėtojas pažadėjo papildomai mane pavėžinti dešimt kilometrų iki sankryžos, kur susikerta keliai į Iziumą ir pravažiuoja daugiau mašinų.

„Prieš karą Balaklėjoje dirbome 54 gelbėtojai, o atėjus okupantams likome 16, nes kiti su šeimomis pasitraukė į Ukrainą“, – pasakojo O. Borodavka.

Vyriškio teigimu, okupantai nei jų, nei medikų nelietė ir nekonfiskavo nei darbinių, nei asmeninių mašinų. O štai elektrikus ir dujininkus esą vertė dirbti grasindami, kad priešingu atveju bus areštuoti.

„Mes vykome gaisrų gesinti net per didžiausius bombardavimus, kartais tekdavo dirbti net po keturias paras be poilsio, niekas nebuvome skeveldrų sužeistas, nors, tiesa, gesindamas ugnį žuvo kolega, 36 metų Igoris Verbickis“, – pasakojo vyriškis.

„Mudu su žmona vaikų neturime, tad nusprendėme nebėgti, be to, iš savo algos per okupaciją maitinau tris šeimas – savo, tėvus ir senelius“, – pasakojo vyriškis.

Gelbėtojas į savo sodybą skubiai atsivežė senelius ir tetą, nes buvo įsirengęs krosnį, tad juose buvo šilta, o šių butai buvo šildomi dujomis, kurių tiekimas nutrūko. Be to, vyriškis turėjo dyzelinu varomą generatorių, tad jo namuose buvo ir elektra.

„Dyzelino savo sodyboje aš turėjau pusantros tonos ir beveik pusę išnaudojau, nes daviau broliui ir tėvams, kuriems nuvežiau ir generatorius, jaučiau, kad gali jų prisireikti, tad buvau įsigijęs“, –  pasakojo O. Borodavka.

Su gelbėtoju trumpam sustojome Borodojarsko kaime, kur gyvena jo tėvai ir kuriems šis vežė Balaklėjoje nupirktų maisto produktų.

„Mano mama labai geros širdies, ji prieš karą laikė tris šunis, o dabar kieme jų net šešiolika, nes mama priglaudė visus, kuriuos pabėgę kaimynai paliko be priežiūros, tad aš šunims vežu atliekų iš kariškių valgyklos“, – pasakė gelbėtojas.

O. Borodavka apgailestavo, jog į tuos žmones, kurie pasiliko gyventi okupuotose teritorijose, dabar žiūrima įtariai, tarsi į kolaborantus. Karinė žvalgyba esą jau apklausė ir melo detektoriumi tikrino jų viršininką, o netrukus kvies apklausai ir juos.

„Labiausiai sunervino gyvenvietės seniūnas, kuris per okupaciją pabėgo į Lvovą, o dabar grįžęs pravardžiuoja mus kolaborantais ir priekaištauja, kad nebėgome kartu su juo. Nesupranta, kad senyvi žmonės nenorėjo palikti savo namų ir gyvulių, o mes, jaunesni, nenorėjome palikti be priežiūros ligotų tėvų ir senelių, be to, neturime giminių Vakarų Ukrainoje, tad neturėjome kur bėgti“, – aiškino O. Borodavka.

Trečias mane pavėžėjęs vairuotojas buvo jauniausias – Bohdano vardu prisistatęs artileristas išsidavė, kad jam vos 22 metai. Vaikinas pasisakė, jog dabar grįžta į savo dalinį šalia Iziumo iš pašto Balaklėjoje, kur vyko paimti sau bei keliems kitiems kariams iš namų atėjusius siuntinius, mat iki pamatų sugriautame Iziume pašto nėra.

Vaikinas gimė ir užaugo Chmelnyckio mieste Vakarų Ukrainoje, kur po mokyklos baigimo dirbo statybos firmoje, o į frontą užsirašė jau pirmą karo dieną. Patekęs į artileristų kuopą buvo pasiųstas į Donecko regioną, kur daugiausia laiko praleido kovose Lisičansko miesto apylinkėse.

Ukrainai perėjus į kontrpuolimą Bohdanui teko vaduoti Balaklėją, Iziumą, Kupianską, Ševčenkovą, o prieš kelias dienas dalyvavo išlaisvinant Limano miestą. Prie Lisičansko Bohdanas buvo kontūzytas, kai priešų bomba sprogo greta patrankos ir sudarkė dviejų jo bendražygių kūnus.

„Man pasisekė, laikinai buvau praradęs sąmonę, atgaivintas tris dienas nieko negirdėjau abiem ausimis, o viena atsigavo tik po dvejų savaičių. Galva kartais paskauda ir dabar, bet niekis, kiti su rimtesniais sužeidimais liko kovoti“, – pasakojo vaikinas.

Bohdanas nebuvo šnekus ir į beveik visus klausimus atsakinėjo trumpais sakiniais, taupiais žodžiais. Prasitaręs, kad iš viso jau žuvo vienuolika kovos draugų, Bohdanas keistai ėmė mirkčioti akimis ir nusisuko, o aš kiek ilgesnį laiką nebedrįsau jo klausinėti. Karys kiek kalbesnis tapo tik pasidomėjus apie tai, su kokia technika kovoja prieš okupantus.

„Dabar šaudome iš amerikietiškų haubicų M777, tai labai naujoviškos patrankos – žymiai lengvesnės, nes pagamintos iš titano, todėl jas lengviau pervežti, o aptarnavimui užtenka 6–8 žmonių“, – pasakojo Bohdanas.

Anot vaikino, amerikietiškos haubicos momentaliai perdirba iš oro skraidyklių siunčiamą informaciją ir sviediniai tiesiai į taikinį lekia net keturiasdešimt kilometrų su vos dešimties metrų paklaida.

„Mus visus skubiai apmokė, kaip jomis naudotis, tai nuostabus ginklas, reikia mums tokių patrankų kuo daugiau, kad greičiau atsikovotume visas savo žemes“, – išpyškino karys.

Tai pasakęs Bohdanas staiga parodė į kairėje dangaus pusėję esantį nedidelį dūmų kamuoliuką ir pasakė, jog ką tik ukrainiečių kariai numušė priešo paleistą raketą.

Kadangi mašinoje skambėjo muzika, negirdėjau jokio sprogimo atgarsio ir būčiau nepastebėjęs netoli numuštos raketos, tačiau žvitri artileristo akis iš karto viską pamatė.

„Balaklėjoje užėjau į kavinę pavalgyti – tokia galimybė pasitaikė pirmą kartą nuo karo pradžios, buvo skanu, bet jaučiausi gana keistai sėdėdamas tarp atsipalaidavusių žmonių“, – toliau kalbėjo Bohdanas.

Vaikinas sakėsi šiuo momentu nekuriantis jokių ateities planų, o visos jo mintys sukasi apie būsimas kovas.

„Aišku, norisi išlikti gyvam, grįžti pas mamą, tėtį bei brolį, šiam už kelių mėnesių bus aštuoniolika, labai nenorėčiau, kad brolį paimtų į frontą, čia labai rizikinga, o jis toks dar visai vaikiškas. Meldžiuosi, kad karas netrukus baigtųsi ir broliui netektų kariauti“, – pasakė karys prieš mane išlaipindamas.

Artileristas sutiko, kad jį porą kartų nufotografuočiau, o po akimirkos įšoko į mašiną, pareiškęs, kad privalo ruoštis rytojaus kelionei į naują fronto atkarpą, į naują mūšį. Vos pradėjęs važiuoti Bohdanas staiga sustojo, pradarė langą ir sušuko: „Padėkok Lietuvai už paramą, jūs šaunuoliai!“