Sūnų kare netekusios ukrainietės – ties išprotėjimo riba

 Sūnų kare netekusios ukrainietės – ties išprotėjimo riba

Kavinėje kabo žuvusių „Kraken“ būrio karių nuotraukos./Eldorado Butrimo nuotr.

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Ukrainos

Šįkart pakalbinau kelias didvyriškai Ukrainos kare kovojusių sūnų netekusias mamas.

Advokatė Olena Avilova vylėsi, kad jos vienturtis sūnus Andrejus irgi taps advokatu ir prikalbino jį studijuoti teisę. 2014 metais mokydamasis pirmame kurse vaikinas netikėtai metė mokslus ir slapta išvyko kovoti su Donbaso separatistais, kuriuos Maskva suagitavo sukilti prieš Kijevą.

Sūnaus sprendimas mamai sukėlė didžiulį nerimą ir ši gudrumu bei pažįstamų karininkų padedama aštuoniolikametį Andrejų sugebėjo po kelių savaičių parsivežti iš fronto ir prikalbino tęsti mokslus. Kadangi vaikinas ir toliau tvirtino, jog likdamas namuose ateityje jaus gėdą dėl neveiklumo karo metu, mama prikalbino sūnų frontui teikti kitokią pagalbą – renkant lėšas ginklams, ekipuotei.

Baigęs teisės studijas Andrejus mamai pareiškė, kad nejaučia potraukio jos įpirštai profesijai ir nuėjo dirbti į restoraną. Ten išbandė įvairias pareigas – nuo pagalbinio darbininko iki padavėjo-barmeno, vadybininko – ir mamai pareiškė, jog toks verslas jam patinka, o ateityje kurs savo kavinę.

Kai 2022 metais Maskva pradėjo Ukrainos puolimą, 26 metų Andrejus savanoriu įstojo į šturmo brigadą „Kraken“.

„Sūnus tuo metu jau gyveno kitame bute su būsima savo žmona, pats išsilaikė, tad žinojau, kad jo sprendimo nepakeisiu ir nebandžiau perkalbėti, o vien prašiau būti atsargiam ir ėmiau melsti Dievo, kad jį apsaugotų“, – pasakojo mama Olena.

Moteriai prisiminė, kad mėgstamiausi sūnaus žaislai vaikystėje buvo ginklai ir piešdavo jis dažniausiai karą, tarsi nujausdamas, kad teks kovoti.

„Andrejus nenorėjo, kad aš jaudinčiausi, todėl niekada nepasakojo apie išgyventus pavojus, o sakydavo, kad viskas jam gerai, kad visi draugai sveiki, nors tikrumoje jų šturmo būrys ėjo į pačias rizikingiausias užduotis, iš kurių dalis karių nebegrįždavo“, – pasakojo mama.

Tai, kad jų būrys buvo pasiųstas vaduoti Balaklijos miesto, Olena sužinojo tada, kai jai buvo pranešta apie sūnaus žūtį. Vaikinas žuvo kartu su dviem bendražygiais akimirksniu, kai šalia sprogusios bombos skeveldros suvarpė jų kūnus.

„Kai Andrejus žuvo, pajutau, kad mano gyvenimas baigėsi, kad jokioje veikloje nebematau prasmės ir nustojau vaikščioti į cerkvę bei melstis, nes nusivyliau Dievu.

Olena

Už greitą išvadavimą dėkingi Balaklijos gyventojai po pusmečio pastatė paminklą žuvusiems, jiems po mirties buvo suteikti apdovanojimai. Tačiau Jelenos tai neguodžia.

„Kai Andrejus žuvo, pajutau, kad mano gyvenimas baigėsi, kad jokioje veikloje nebematau prasmės ir nustojau vaikščioti į cerkvę bei melstis, nes nusivyliau Dievu“, – kalbėjo moteris.

Po kiek laiko Olena prisiminė sūnaus svajonę turėti savo kavinę ir nusprendė ją įgyvendinti.

Mama atidarė Charkovo centre nedidelę kavinę, kurią pavadino „Piligrimas“ („Polomnik“), mat tokiu slapyvardžiu fronte kovojo keliauti mėgęs Andrejus. Kavinės interjerui buvo panaudoti kariški reikmenys, o čia užėję kariai kavą gali išgerti nemokamai.

Olena ant sienos pakabino ne tik sūnaus, bet ir keliasdešimties žuvusių jo bendražygių nuotraukas. „Po Andrejaus žūties jau praėjo metai, tačiau skausmas neatlėgo, kartais ašaros ima riedėti net darbe, per teismo procesą. Kavinė nėra pelninga, bet stengsiuosi ją išlaikyti, kad sūnaus bendražygiai bei žuvusių kovotojų artimieji turėtų kur rinktis, o kiti nepamirštų, kam turi būti dėkingi už tai, kad jų gyvenvietės buvo išvaduotos“, – kalbėjo Olena.

Praėjus savaitei po Piligrimo žūties krito kitas „Kraken“ būrio narys, 24 metų Volodymyras Haleckis, pasivadinęs slapyvardžiu Varšuva. Toks slapyvardis vaikinui buvo suteiktas todėl, kad ginti tėvynės jis grįžo iš Lenkijos sostinės Varšuvos, kurioje kartu su dvejais metais jaunesniu broliu Janu studijavo mediciną.

„Kai kilo karas aš širdyje didelio nerimo nejaučiau, nes abu sūnūs buvo saugūs Lenkijoje, tačiau netikėtas vyresniojo pareiškimas, kad vyks į frontą, man sukėlė kone isteriją“, – pasakojo Berdyčivo mieste gyvenanti mama Svetlana.

Moteris sūnaus sprendimu negalėjo patikėti, nes Vova buvo labai taikus ir meniškas, lėto būdo ir mažakalbis, lankė ne sporto treniruotes, bet muzikos mokyklą.

„Mano tėvas buvo kariškis, iš jo pasakojimų žinojau apie karo pavojus ir baisumus, tad nenorėjau, kad sūnūs eitų senelio pėdomis ir vaikystėje jiems ne tik nepirkau jokių žaislinių ginklų, bet ir draudžiau žaisti karus“, – pasakojo mama.

Po Volodymyro žūties Svetlana peržiūrėjo jo vaikystės daiktus ir rado užslėptą sąsiuvinį, kuriame šis mamai nežinant piešė ginklus, karo mūšius.

Į „Kraken“ šturmo brigadą vaikinas pasiprašė todėl, kad brigados vėliavoje ir emblemose yra daug skandinavų mitologijos, kuria kaip tik žavėjosi ir jisai. Per laidotuves mama iš sūnaus kovos draugų sužinojo, kad šis po karo planavo stoti į Prancūzijos legioną ir pratęsti pavojingą tarnybą.

„Kadangi medikų fronte trūksta, kovos draugai labai saugojo Volodymyrą, jam visada liepdavo eiti būrio viduryje. Tad šis mane ramindavo, kad nieko blogo nenutiks, nes jis nieko nežudo, o vien gelbėja“, – pasakojo mama.

Tikrumoje vaikinas žinojo, kad per kiekvieną mūšį dalis jo bendražygių žūva ir net nujautė savo mirtį, nes likus kelioms dienoms iki jos vienam bičiuliui pasakė: „Karo pabaigos man nebus lemta sulaukti“. Karys žuvo vaduojant Iziumą nuo bombos skeveldros, praėjus keturiems mėnesiams po to, kai grįžo padėti tėvynei.

Per laidotuves sūnaus bendražygiai papasakojo, kad Volodymyras fronte buvo įgijęs Taikytojo pravardę, nes nemėgo konfliktų ir visus besiginčijančius sutaikydavo. Be to, buvo labai pareigingas – net po mūšių pavargusius karius vertė mokytis pirmos medicininės pagalbos pradmenų, kad šie sugebėtų išgelbėti draugų gyvybę.

„Motinai prarasti sūnų – tai tas pats, kas netekti dalies savęs. Palaidojusi savąjį supratau, kad nebebijau mirti ir pati“.

Svetlana

Apie Volodymyro žūtį mama sužinojo poilsiaudama su jaunesniu sūnumi Ispanijoje, kai paskambinęs vyras pranešė siaubingą žinią.

„Aš išgyvenau tokią neviltį, kad nesugebėjau pastovėti ant kojų ir aerouoste mane gavo vežti neįgaliojo vežimėlyje“, – liūdnai kalbėjo mama.

Moteris prisipažįsta, jog ilgai negalėjo patikėti, kad sūnaus nebėra, nes ji esą jautė, kad jis stovi šalia, už jos nugaros, tik ji nesugeba taip greitai atsisukti, kad sūnų pamatytų.

„Motinai prarasti sūnų – tai tas pats, kas netekti dalies savęs. Palaidojusi savąjį supratau, kad nebebijau mirti ir pati“, – taip skausmą nupasakojo Svetlana.

Sūnų mama sapnuoja retai, bet reginius labai gerai įsimena.

„Paskutinį kartą sapnavau, kad su Volodymyru šoku tango, jis toks šviesus ir linksmas, o aš verkiu. Jis klausė manęs, ko tu verki, aš juk tuoj grįšiu, ir išnyko, o aš prabudau visa ašarose“, – pasakojo mama.

„Aš vis dar pravirkstu bet kokiu momentu ir bet kokioje vietoje, vyras rauda pasislėpęs, kad nematyčiau, jaunesnis sūnus iš aktyvaus tapo tylus ir užsidaręs, o senelis, kurį Volodymyras labai mylėjo ir baigęs medicinos mokslus žadėjo išgydyti nuo visų ligų, ima ašaroti vos išgirdęs jo vardą“, – pokalbį užbaigė Svetlana.

Berdyčevo merija nusprendė vienai miesto gatvei suteikti Volodymyro Haleckio pavadinimą. Vaikino tėvas Genadijus, vienos maisto gamybos įmonės vadovas, sūnui tapus kariu ėmė į frontą vežti paramą, ko nenustojo daryti ir Volodymyrui žuvus.

Ant kario kapo nuolat miega viena benamė katė. Mama galvoja ją jaučiant, kad gyvas būdamas sūnus labai mylėjo tuos gyvūnus. Volodymyras benamę katę Matildą į namus parsinešė paauglystėje ir užaugino, nors mama buvo uždraudusi, o iš fronto siųstose nuotraukose sūnus irgi dažnai yra apsuptas kačių.

17 Komentarai

  • Tikras chocholas-nechoču učitsa,a choču ženitsa(verslauti).Pats rado gala.

    • Šaipytis po straipsniu apie motinas, kurių jauni sūnūs žuvo kare su mordoru yra NUŽMOGĖJIMAS.

    • Komentaro autorius tiesiog menkysta.

    • Gal jau užtenka apie chacholus sapalioti – nebemadinga!
      Pradėk kurti pasakas apie žydus ir palestiniečius.
      Dabar tai madingiausia banga – nepražiopsok!

    • Tu gimei nedanešiotas, ar vėliau kas su žaislais galvą daužė!?

  • Pakol vieni kaitinasi po Ispanijos saule,kiti kariauja ir galvas deda už besipliažinančius.

  • Na niekaip kacapai nepraeis pro šalį neapšmeižę ukrainiečių. Kas per pasaulio atmatos? Ko sėdite Lietuvoje? Myžkite atgal į savo kacapyną ir džiaukitės savo pasiekimais būti pasaulio padugnėmis. Ant čemodano ar ant traukinio bilieto pinigų nesukrapštote?

    • Vel tu cia? Eik burnos plaut debiline kacapu syknu uostytoja

    • Kol žaisi i vienus vartus niekas su čemodanu i vagzala nevažiuos,o i vakarus traukiniai dar nevažiuoja,tai rinkis lėktuva.

      • Prorusiškos vatinkos brukasi į Vakarus, o ne į Rytus. Brukasi traukiniais, lėktuvais, laivais, mašinomis ir pėsčiomis. O ko taip veržiasi į „supuvusius“ Vakarus, o ne į „klestinčią ir turtingą“ ruzziją?

        • Labai klysti, ogi iš tikrųjų pusė Lietuvos š..dą. uosto vakaruose, pirmiausia senukų, kuriuos prižiūri ir tuo pačiu pederastų.
          Taip, kad skubėk ten, nes pavėluosi, o Rusijos platybės ne tavo nosiai!

  • Kokie čia tau kacapai,jei apie ispanijas ir žuvusius rašo tavo mylimas Butrimas.Čia tik straipsnio žinių įvertinimas kur ir kas kada ten buvo.Įtariu kad pats buvai partiniu ir dabar besikacapindamasis prieš valdžią išsipirkinėji buvusį padlaižiavimą komunistams.

  • 100% tokie buvo kgbistais ir komuniagom, o dabar rėke slava Ukraina išverstaskūriai, kaip tada, taip ir dabar

    • Už mordora kryžium gula, bet į savo istorinę ar dvasinę rodina ne su pagaliu neisvarysi nei su pyragų išviliosi. Syzo

      • Šitai tik pas kacapus vienintelius pasaulyje yra tokie genai. Šikti ant šalies kurioje jie gyvena, nes jų genetinė šalis yra sušikta, jie taip ir supranta, iš ten jų instinktai.
        Atimti pilietybę iš kacapų ir siųsti namo į Mordorą. Valerai Ivanovui iš Jedinstvos jau atėmė ir Valera važiuos namo. Kitus čia kacapų propagandą rašančius kacapus irgi reikia lygiai taip pat paimti iš išvaryti atgal į Kacapyną.

        • Ar Adolfas ar Tolikas(kur anksčiau su miesto autobusais pastoviai važinedavo)1prie 1.

        • O hitlerio palikuoniui geriau juodos šiknos, kurių vis daugėja Lietuvoj!
          Saugokis, ne bus kaip Vokietijoj, bijosi išeiti į gatvę, kad juodukai neįvarytų peilį į šonkaulius.
          Tada, gal suprasi, kas ko vertas!

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video