Sūnų ir du anūkus kare praradusi ukrainietė nebetiki Maskvos taikingumu

 Sūnų ir du anūkus kare praradusi ukrainietė nebetiki Maskvos taikingumu

Antonina Belova nesulaiko raudos pasakodama apie artimųjų likimą kare./Eldorado Butrimo nuotr.

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Charkovo

Karo apimtoje šalyje visi žmonės išgyvena nerimą ir baimę, ypatingai tie, kurie atsidūrė arti fronto linijos. Vienus likimas apsaugo nuo fatališkos baigties ar skausmo išgyvenant artimųjų netektis ir sužeidimus, o kitiems būna ypač negailestingas.

Charkovo kapinėse viena moteris papasakojo apie, jos manymu, beprasmę savo sesers, jaunos studentės, žūtį penktą karo dieną. Studentė panoro būti naudinga priešo užpultai tėvynei ir atėjo į seniūniją, kur buvo nukreipta prie staliuko, kur registruojami savanoriais gynėjais pageidaujantys tapti vyrai. Mergina net nesuspėjo pradėti savo darbo, nes einant prie staliuko į seniūniją atskrido labai galinga priešų raketa, nusinešusi ne tik jos, bet ir dar keliasdešimties žmonių gyvybes.

Panašių pokalbių su kare žuvusių kariūnų bei civilių artimaisiais turiu įvairiose Ukrainos vietovėse ir per pašnekesius nuolat kartojasi retorinis klausimas – kodėl būtent tą akimirką, būtent į tą vietą ir būtent į tą asmenį pataikė šūvis ar raketos skeveldra. Religingi žmonės pro ašaras apgailestauja, kad tokia buvo Dievo valia, o kiti keikia fatališką atsitiktinumą ir šalį užpuolusį priešą.

Ši kapo duobė skirta naujai karo aukai./Eldorado Butrimo nuotr.

Su tuo, jog mylimam žmogui Viešpats skyrė žiaurią lemtį, visgi ramiai susitaikyti neįstengia net labai religingi žmonės. Karių kapinėse Lvove teko sutikti keturiasdešimtmetę dviejų vaikų mamą, kuri buvo paskendusi neviltyje ir išgyveno tikėjimo krizę.

Moteris garsiai raudojo prie sutuoktinio kapo ir sakė negalinti susitaikyti su mintimi, kad rusų snaiperio kulka iš šešių ukrainiečių žvalgų pakirto būtent jos vyrą ir perskrodė kišenėje prieš širdies laikytą Kristaus atvaizdą bei kryželį. Klausydamasis šios moters pasakojimo ir žiūrėdamas į jos rankoje rodomą peršautą šv. paveikslėlį bei kryželį, aš pats netekau amo ir tą akimirką nesugebėjau rasti jokių paguodos žodžių, o vien kartojau: „žiauru, žiauru, žiauru“.

Prieš keletą dienų užkalbinęs Charkove ant suoliuko prie kaimyninės laiptinės sėdinčią senyvą neįgalią moterį ir išklausęs jos skausmingo pasakojimo vėl praradau amą bei užspringau tyloje. Šią liūdną moterį, sėdinčią ant suoliuko su katinu ir apsuptą balandžių pulkelio, buvau matęs ir anksčiau, o užkalbinau ryte pastebėjęs, kad katino nugaroje atsidaro nemaža žaizda. „Tai šuns įkandimo žaizda?“ – paklausiau.

„Nežinau kas, panašu į šuns užpuolimą, bet galėjo ir katinas, nuo vieno Murikas jau buvo stipriai nukentėjęs. Per karą kiemuose atsirado daugybė benamių gyvūnų ir jie kovoja dėl būvio su senbuviais, ginančiais savo teritoriją.

Muriko šeimininkai, pensininkai Ivanovai, karo pradžioje pabėgo į Lvovą, tačiau po to, kai raketa pataikė į Galinos Ivanovos brolio namą ir šis žuvo, moteris persigando ir kartu su vyru išvyko pas dukrą į Vokietiją. Jie greičiausiai čia nebegrįš niekada, tačiau Murikas to nesupranta, kantriai laukia šeimininkų ir nesileidžia imamas ant rankų bei viliojamas į laiptinę. Kasdien išnešu jam maisto ir vandens, tad manęs vienintelės nesibaido ir net leidžia žaizdas vaistais ištepti.

Ukrainos miestai toliau kasdien patiria bombardavimus./Eldorado Butrimo nuotr.

Rūpinimasis Muriku man suteikia jėgų gyventi, nes per karą praradau visus paskutinius brangius žmones“, – tai pasakiusi senolė nusisuko, ir ėmė skarelės kraštu šluostytis riedančias ašaras. Stovėjau šalia nejudėdamas, nedrįsau nieko pratarti ir laukiau, kad ši atsisukusi pratęstų pasakojimą.

Po kiek laiko pensininkė paklausė, ar negalėčiau į jos atsineštą plastikinį dviejų litrų butelį pripilti vandens iš čiaupo, esančio prie namo krašto. Kartu paprašė, kad tą butelį padėčiau po krūmu, kad turėtų karštą vasaros dieną ką balandžiams ir katinams atsigerti įpilti, nes jai esą sunku vaikščioti.

Kai atnešiau vandens, pensininkė paklausė mano vardo ir pasisakė esanti Antonina Belova ir kad jai 78 metai. Moteris patikslino, kad gimė tais metais, kai pasibaigė Antrasis pasaulinis karas, tad vaikystėje patyrė nemažai vargo, išgyveno įvairius sunkumus.

„Aš esu senos kartos žmogus, išauklėta tikėti SSSR tautų draugyste, be to, esu rusakalbė, mano tėvai į Charkovą atsikraustė iš Rusijos šiaurės, todėl prieš 34 metus įvykusį Ukrainos atsiskyrimą nuo Maskvos vertinau neigiamai ir nepatikliai“, – pasakojo moteris.

Antonina neslėpė, jog ją, visą gyvenimą sąžiningai dirbusią darželio auklėtoja, bei vyrą Konstantiną, elektriką, šokiravo prasidėjęs chaosas, valstybinių įmonių turto grobstymas ir perėjimas į privačias rankas, įsivyravusi oligarchų savivalė, korupcija, nedarbas.

Tarptautinių pervežimų firmoje vairuotoju dirbęs vienturtis sūnus Radionas neretai vykdavo į Rusiją ir tėvams pasakojo, kad ten provincijoje gyvenama dar skurdžiau, o betvarkė gerokai didesnė.

Radionas su žmona Marina bei dviem sūnumis gyveno Donecko mieste, kuris 2014 metais netikėtai kartu su gretimu Lugansko regionu panoro prisijungti prie Rusijos.

„Kijeve tada įvyko Maidano revoliucija ir demonstrantai nuvertė promaskvietišką valdžią, bet Kremliui pavyko rusakalbių regionus sukildinti ir prasidėjo karas, kurio nei priežasčių, nei vyksmo mudu su vyru tada nesupratome, nes Maskvos televizija kalbėjo viena, o Kijevo televizija visai kita“, – pasakojo Antonina.

Ukrainos miestai toliau kasdien patiria bombardavimus./Eldorado Butrimo nuotr.

Radiono šeima buvo įsikūrusi Donecko pakraštyje, ten, kur kilo pirmieji mūšiai ir ėmė formuotis fronto linija, tad vyriškis nusprendė skubiai išvežti savo šeimą pas mamą į Charkovą. Tragedija nutiko pabėgimo išvakarėse, kai mašina važiavusį Radioną gatvėje sustabdė tariami „sukilėliai“ ir pareikalavo atiduoti automobilį.

42 metų sportiškas Radionas galimai priešinosi, nes „sukilėliai“ jį nušovė. „Ten tuo metu įsivyravo baisus banditizmas, prie sukilėlių jungtis buvo kviečiami net kaliniai ir benamiai, leidžiant plėšti ukrainietiškas įmones ir atiminėti turtą iš neva Kijevą palaikančių asmenų, tad mašinų atiminėjimas ir žudynės buvo kasdienybė, – liūdnai galvą lingavo Antonina. –Netrukus po laidotuvių Marinai kartu su paaugliais sūnumis, mano anūkais Jevgenijumi ir Olegu pavyko evakuotis ir jie apsigyveno mūsų bute“.

Tačiau anūkų ir marčios atvykimas neišsklaidė šeimos gedulo, kuris po pusmečio dar sustiprėjo, nes nuo infarkto mirė Antoninos vyras Sergejus.

„Jį sūnaus netektis, matyt, labiau paveikė, aš užsidariusi vonioje slapta kasdien išsiverkdavau, o jis liūdesį tramdė, be ašarų rymojo vakarais miegamajame pasiėmęs Radiono nuotrauką, su ja rankoje susmukusį ir radau“, – pasakojo pensininkė.

Po Radiono laidotuvių pablogėjo ir žmonos Marinos, sirgusios cukralige, sveikata, tad šią po dvejų metų irgi teko vežti į kapines. Trijų artimųjų mirtys labai prislėgė Antoniną, tačiau pensininkė savo negalavimus stengėsi slėpti, kad nenuliūdintų anūkų. Vyresnysis anūkas Jevgenijus, baigęs informatikos studijas, apsigyveno Kijeve, o jaunėlis Olegas įsidarbino vairuotoju ir liko pas senelę Charkove.

„Kai pereitą vasarį Maskvos kariai apsupo Kijevą, Jevgenijus savanoriu išėjo statyti barikadų, o vėliau buvo pasiųstas į frontą. Mane jis paskambinęs ramindavo, kad yra saugus, o broliui sakė, kad privalo keršyti už tėvo mirtį. Jevgenijus žuvo gimtojo Donecko prieigose, mūšyje prie Marjinkos miestelio, o netrukus po to kariauti išėjo ir Olegas, nors šio maldavau to nedaryti“, – pasakojo senolė.

Prieš keturis mėnesius Antoninai buvo pranešta, kad Olegas žuvo kovose dėl Bachmuto, tačiau laidotuvės nebuvo surengtos, nes po sprogimo iš anūko esą nieko neliko.

„Man atvežė parodyti vien dalį kruvinų kariškų marškinių, esą jie Olego, ir paėmė seilių genetiniam tyrimui, tačiau šis nepatvirtino, kad marškiniai yra Olego, tad neprarandu vilties, kad anūkas ne žuvo, o pateko priešo nelaisvėn“, – pasakė Antonina ir iš jos akių vėl pasipylė ašaros.

Pensininkė prisipažino, jog karo pradžioje išgirdusi oro pavojaus signalą visada laikydavosi dvejų sienų taisyklės ir eidavo slėptis į vonią, kad apsisaugotų pro langus galinčių įskristi skeveldrų. Dabar moteris nebesislepia nei namie, nei sėdėdama ant suoliuko lauke.

„Jėgų  gyventi suteikia vien viltis, kad anūkas Olegas tebėra gyvas, o rūpestis katinu Muriku ir balandžiais mane priverčia išeiti į kiemą. Verkiu ne tik dėl sūnaus ir anūkų, verkiu dėl visų karo aukų, klausausi žinių ir nesulaikau ašarų. Daugybę metų tikėjusi Maskvos žodžiais apie taikos nešimą žmonijai pagaliau supratau, kad tai yra melas, kad ji yra skausmo ir beprotybės skleidėja“.

8 Komentarai

  • kokios yra Ukrainos realijos.Net patys ten gyvenantys rusai baigia prakeikt nusikaltėlį sadistą Kremliaus neužaugą.Gal ir ne kas jiems buvo po maidauno,bet ir jie patys dabar pripažįsta,kad rusyne dar prasčiau biednam ir apmulkintam žmogui.Išsigimusių valdžių visur tas pats siekis tik apmulkint mokesčius jiems mokančius ir tą po siūlelį suneštą visų turtą susikimšt į savo kišenes.Ir maža to-pradėję beprasmį karą tas pačias vargo bites varo į mirtį jų nepamatuotas ambicijas ginti.

    • Nedidesnis neužauga ir Kijevo.Savus per gimtadieni sprogdina.Duokit pinigu,kaip toj dainoj.

    • O ką daro dabar tas ukronacis, kurio vieta ten kur vėliavos?
      Ogi jis kiekvieną dieną iš raketų apšaudo Donbasą ir kiekvieną dieną nuo 2014 metų ten žudo vaikus, moteris, senukus…..
      Jis ne su kariškiai kariauja, o žudo civilius žmones, bombarduoja iš amerikoniškų raketų jų namus, ligonines, mokyklas, darželius, parduotuves, kirpyklas, turgus ……..
      Tai jiems galima taikius žmones žudyti?
      Čia pasakorius butrimas stengiasi savo gailestingom istorijom išspausti gallestį ukronaciams?
      O kaip tada Donbase 3 vaikai savo namuose subombarduoti besimaudantis vonioje, o motina iš siaubo išprotėjo.
      Tokių nuo ukronacių banderininkų raketų žuvusių vaikų negaila?
      Ir kodėl pakilę Donbaso vyrai neturi teisės ginti savo namų ir vaikų?

      • >Tai va, kuris 2023 8 lapkričio at 21:17 rašėte komentarą, mūsų skyriaus darbuotojai rytoj pas jus užsuks patikslinti platesnes jūsų žinias apie ukronacius.

        • Tik nereikia mūsų gąsdinti!

        • O kgb pažymėjimą dar vistiek laikai paslėpęs,perbėgėli?

        • kur tu buvai vasarą, kada jų nemažai bastėsi po miestą su tatuiruotais ožiais, svastikomis ir kitokia velniava su fašistų snukiais ant kojų ir rankų, ir dar su kokiom mašinom, kurios ne tavo nosiai?
          Blogai dirbi savo darbą!

          • Ot nemačiau.Jie musėt pas Adolfą tuolaik kieminėjo.

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video