„Sukūręs“ jau šimtą šeimų…
„Dar Šviesiosios gimnazijos laikais žinojau, kad pinigus uždirbsiu liežuviu. O tam man atrodė tinkamos specialybės – trys: advokato, politiko ir verslininko. Lietuvių kalbai nebuvau labai gabus, ne pats raštingiausias mokinys, tad dokumentų advokatų kontoroje pildyti ir ruošti netikau. Istorija patiko, bet neįsisavindavau visų dėstomų dalykų, todėl politika irgi nebuvo geriausias variantas atėjus laikus rinktis studijų kryptį. Matematika sekėsi, loginiu mąstymu pasižymiu, ėmiau svarstyti apie verslą. Stojau į Vilniaus kolegiją mokytis verslo vadybos“, – šypteli akademiškis Aivaras VAIGINIS (28).
Ir nors charizmatiškojo kraštiečio iškalba – tarsi politiko, vadybos ir marketingo žinios – tarsi patyrusio verslininko, tvirtas būdas ir intelektas – kaip advokato, netapo jis nė vienu iš pastarųjų. Bent jau kol kas.
Tiesa, vis dėlto Aivaro darbas reikalauja vilkėti kostiumą. Tik jokiu būdu ne biure, nes jame, apglėbtas monotonijos, ko gero, nebeištvertų ilgai…
Jis šiandien – vienas iš „Renginiu-vedejai.lt“ komandos narių, organizavęs ir su mikrofonu rankose per trejus metus pravedęs dešimtis jubiliejų, dirigavęs bei scenarijus kūręs antra tiek įvairių įmonių vakarėlių bei tapęs šimto (!) porų svarbiausiojo gyvenime „Taip!“ liudininku. Meilės liudininku!
[quote author=“A. Vaiginis“]Tobulą vestuvių šventę susikurti nėra sudėtinga. Tereikia paprasto dalyko: kad du žmonės susėstų ir nuspręstų, kokios šventės nori.[/quote]
Vienu metu – septyni būreliai
– Aivarai, esate viešosios kalbos specialistas. Drąsa, pasitikėjimas savimi, aktyvumas – tai bruožai, lydėję jau nuo mokyklos suolo?
– Mano mama Jūratė visuomet buvo labai aktyvi: dalyvavo neformaliajame švietime, būreliuose. Ji ir mane įtraukė į įvairias veiklas bei stovyklas. Vienu metu turėjau net septynias popamokines veiklas (juokiasi). Pradedant krikščioniškojo jaunimo, ekologų būreliu, rajono mokinių taryba, diskusijomis prie apskritojo stalo, baigiant tarprajonėnimis lengvosios atletikos varžybomis, šokiais bei krepšiniu.
– Gimėte ir augote krepšinio šalyje. Krepšininku tapti nesvajojote?
– (šypteli) Be savo kalbos dovanos, kitų ryškių talentų aš neįvardinčiau. Krepšinis – mano aistra, bet nebuvau geriausias sporto mokykloje… Dažniausiai rungtynių metu trindavau atsarginių žaidėjų suolą ir rotacijoje buvau vienas paskutinių (juokiasi). Bet krepšinis buvo ir yra tai, ką mėgstu iki šiol, dėl to nesiskųsdavau (šypteli).
– Bet, ko gero, auditorijose diskusijų ir debatų metu jūsų rankos pakildavo paties pirmo renginio moderatoriui kreipiantis: „Ar klausimų turite?“?
– Taip (juokiasi)! Kuomet mums, Šviesiosios gimnazijos dvyliktokams, vienuoliktokai rengė šimtadienį, man jų buvo skirta nominacija „Aivaras Vaiginis. Leiskite man paklausti…“. Visada turėdavau klausimų, tuo pat metu sugebėdavau išlikti mandagus ir diplomatiškas.
Ko gero, mokytojai mane tokį ir atsimena – kalbėti, diskutuoti, debatuoti mokantį moksleivį. Tiesa, renginių mokykloje metu dažnai tekdavo ir pašokti, nes ilgai lankiau šokius.
Vadybininko duona netiko
– Į renginių organizavimą ir vedimą stačia galva nėrėte dar studijų metais ar po jų?
– Matote, visa veikla, rajono moksleivių taryba, diskusijos, vėliau – studentų atstovybės, ne tik fakulteto ar kolegijos, bet ir visos Lietuvos, įvairios veiklos man labai patiko ir, manau, labai gerai sekėsi. Ėmiau mokyti viešojo kalbėjimo, lyderystės. Visa tai išmokau pats, patyriau savo pavyzdžiu. „Pastovėti“ už save labai išmokė mokykla.
Baigęs Vilniaus kolegiją, pradėjau dirbti vadybininku. Šalia to, kaip hobis, liko mokymai. Nutariau persikelti gyventi į Klaipėdą, ten taip pat gavau vadybininko darbą.
– Juk puiku!… Stabilus uždarbis, socialinės garantijos, darbas nuo 8 ryto iki 17 valandos vakaro, laisvi savaitgaliai ir šventinės dienos!…
– Ne, visai ne puiku (juokiasi)! Vadybininku padirbėjau kelerius metus. Išvykęs gyventi į Klaipėdą, pajutau, kaip man trūksta veiklų, bendravimo. Susiradau Klaipėdos apskritojo stalo organizaciją, vėl prasidėjo renginiai, ėmė sparčiai plėstis pažįstamų ratas… Bet vadybininko darbas ir mano hobis ėmė vienas kitam kliudyti. Sulaukęs pasiūlymo įsidarbinti „Renginiu-vedejai.lt“ komandoje, į jį nėriau stačia galva… Man labai padėjo dabartiniai mano kolegos, kartu su jais vykau į renginius, mokiausi. Ir labai greitai ėmiau jaustis kaip žuvis vandenyje.
Pasitiko svitą tautiniais kostiumais
– Ar geram renginių vedėjui pakanka tik iškalbos? Iš šono gali pasirodyti, kad jis tik ateina į vakarėlį ir pabendrauja su publika… Kiek iš tiesų pasiruošimo, kiek atsakomybės ant pečių nešate dėl to, kad kitiems šventė būtų tobula? Ilgai styguojate šventės scenarijų?
– Labai daug dėmesio skiriu detalėms ir esu be galo smulkmeniškas. Sužiūrėta turi būti kiekviena smulkmena – net tokia, kurios nepastebėtų nei jaunavedžiai, nei svečiai, nei, galiausiai, mano komandos nariai. Tačiau, mano akimis, viskas turi būti padaryta puikiai. Net ir tai, kokiu momentu tiksliai bus išnešti karštieji patiekalai, ar tai, kad kiekviena daina skambėtų jai paskirtu laiku.
Svečiai to nepastebi. Bet man kiekvienas panašus neatitikimas yra tragedija. Pasiruošimas, bendravimas su jubiliatais ar jaunavedžiais, suderinimas visų detalių užtrunka visą mano darbo laiką. Nors ir pagrindinis darbas verda iki šventės likus dviem–trims mėnesiams. Jaunavedžiai prašo patarti – kokiu metu geriausia ruošti ceremoniją bažnyčioje, kur statyti momentinį fotoaparatą. Diskutuojame apie viską. Būna, kad kai kada nuo vieno ar kito juos tenka sustabdyti.
Kruopščiai suderiname šventės scenarijų. Manau, kad save gerbiantis renginių vedėjas turi pasiruošti taip, kad svečiai savo vakaro metu galėtų dėl nieko nesukti galvos.
Įdomiausia tai, kad nors pats šventės scenarijus yra panašus, kaskart ji vis kitokia: kitokia publika, kitokia emocija.
[quote author=“A. Vaiginis“]Sužiūrėta turi būti kiekviena smulkmena – net tokia, kurios nepastebėtų nei jaunavedžiai, nei svečiai, nei, galiausiai, mano komandos nariai. Man kiekvienas panašus neatitikimas yra tragedija. [/quote]
– Kokias patirtis renginių vedėjo amplua išskirtumėte kaip pačias įdomiausias, nestandartiškiausias?
– Man labai patinka gruodžio mėnuo, kadangi tada rudeniop prigesusį vestuvių maratoną keičia kalėdinių renginių bumas. Labai įsiminė Kalėdų Senelio vaidinimas Kauno oro uoste. Su vaikais bendrauti labai smagu.
Įmonės vakarėlį teko vesti laive, vestuves – palapinėje jaunavedžių kieme. Kitos vestuvės labai įsiminė tuo, kad pusė svečių jose buvo kanadiečiai, jaunikio giminės, kita pusė – jaunosios, lietuviai. Tad lietuviškoji pusė labai prašė, kad užsieniečiams šventės metu parodytume pagrindinius lietuviškus vestuvių papročius.
Su didžėjumi apsirėdę tautiniais drabužiais sodyboje svitai „užtvėrėme“ įėjimą, pasitikome su duona ir druska, o didžėjus grojo armonika (juokiasi).
– O ar dažnai vestuvių „kaltininkai“ pageidauja laikytis senųjų lietuviškų šios šventės papročių?
– Retokai. Kas tvirtai įleidę šaknis, tai – pasitikimas su duona ir druska, šeimos židinys… Tik retsykiais jaunavedžiai pareiškia norą skaldyti malkas, daužyti lėkštes, vystyti lėles.
Daugybė vedėjų – ir visi turi darbo
– Aivarai, jūs tame sukatės, tuo gyvenate. Ar bent įsivaizduojate, kiek kolegų turite visoje Lietuvoje?
– Suskaičiuoti neįmanoma. Labai daug. Socialiniame tinkle „Facebook“ Lietuvos renginių vedėjų klube yra daugiau per 240 narių. O kiek dar jų nėra šioje grupėje? Aš manau, kad kur yra kas daugiau.
– Vieni – daugiau, kiti – mažiau, tačiau visi jie turi darbo. Vadinasi, Lietuvoje vis dar madinga mainytis aukso žiedais?
– Su kolegomis kaip tik kalbėjomės apie tai. Statistikos departamentas pranešė, jog kiekvieną praėjusių metų dieną šalyje buvo registruojamos 56 santuokos. Vadinasi, tai – daugiau nei 20.000 per metus. Vasarą daugiau, žiemą – mažiau. Vieni tuokiasi tik metrikacijoje, kiti – bažnyčioje. Kas švenčia, kas ne. Kas daro didelę šventę, kas tik padeda parašus ir tai pažymi kuklia vakariene brangiausių žmonių būryje, o kas kaipmat skrenda kopinėti medaus.
Bet, vis dėlto didesnioji dalis švenčia. Vadinasi, tai – 15–16 tūkstančių švenčių per metus. Ir, manau, kad ateityje šis skaičius kardinaliai nemažės.
Pataria jaunavedžiams ir bijantiems kalbėti
– Aivarai, iš jau ilgametės savo patirties patarkite: kaip įveikti viešojo kalbėjimo baimę?
– Yra trys taisyklės, kurios galioja, ir nebūtinai kalbant prieš auditoriją – netgi ir šnekučiuojantis dviese, nes ir tai jau yra viešas kalėjimas. Iš esmės, tai galioja bet kam, ką žmogus daryti nori, tačiau baiminasi.
Pirma, pakeisti požiūrį. Jei atsidūrėte ten, kur reikia daryti tai, ką galbūt mėgstate, bet bijote, prisiminkite: jei jau gavote šansą, vadinasi, iki tol ėjote teisingu keliu. Antra, nebijoti suklysti. Jeigu suklydote, pasipylė kritika, kas nors bando sakyti: „Tu to negali, tau tas netinka, tu tam negabus, tu to nemoki“, atminkite, jog klaidos ir kritika niekuomet, niekuomet negali būti žingsnis atgal – tik žingsnis į priekį.
[quote author=“A. Vaiginis“]Ir dar kai kas. Nekvieskite į savo šventę žmonių „iš reikalo“ ar „tik tam, kad reikia kviesti“. Nedarykite vestuvių su šimtu svečių, jeigu bendraujate tik su dvidešimčia jų.[/quote]
O trečia – nestovėti vietoje, nes savaime niekas neateina. Jeigu jau atradote tai, kas patinka, jeigu atradote tai, ką galėtumėte daryti ir be jokio atlygio – mokykitės iš klaidų, judėkite, tobulėkite, kritiką priimkite kaip motyvaciją būti geresniam. Juk prarasti tai, kas patinka, galite labai greitai (šypteli).
– Šventes ruošėte ir vedėte daugiau nei šimtui jaunavedžių porų. Ką patartumėte tiems, kurie kaip tik šiuo metu planuoja svarbiausią gyvenimo šventę?
– Kuo mažiau patarimų klausyti iš pašalies. Kuo mažiau vadovautis logika: „Daro visi, darysime arba kaip tik dėl to nedarysime ir mes“.
Tobulą vestuvių šventę susikurti nėra sudėtinga. Tereikia paprasto dalyko: kad du žmonės susėstų ir nuspręstų, kokios šventės nori. Juk svarbiausia – ko nori jie patys, o ne tėvai, broliai ar draugai.
Gerai apgalvoti tokius dalykus kaip dekoracijos. Kartais jaunavedžiai joms išleidžia didelius pinigus, net mažiausia žvakidė gali atsieiti brangiai, o galiausiai jos niekas taip ir nepastebi. Apgalvoti vakaro meniu. Maisto, užkandžių būna tiek daug, kad niekas nė nepaliečia. Neužsakinėkite austrių, jeigu jūsų svečiai nėra vandens gėrybių mėgėjai (šypteli).
Ir dar kai kas. Nekvieskite į savo šventę žmonių „iš reikalo“ ar „tik tam, kad reikia kviesti“. Nedarykite vestuvių su šimtu svečių, jeigu bendraujate tik su dvidešimčia jų. Juk šventė jūsų. Jos metu puikiai pasijunta tai, kad kai kurie svečiai nebuvo pakviesti nuoširdžiai.
– Didžiausias jūsų užnugaris – mylimoji Evelina, kuriai jau pasipiršote. Kas gi ves paties renginių vedėjo vestuves?
– (juokiasi) Visi svečiai, kuomet vedu vestuves, klausia to paties. Mudu su Evelina susėdome, nusprendėme, ko norime. O mudu norime nedidelės šventės – vedybų ceremonijos, fotosesijos po jos ir kelionės, nes tai abu labai mėgstame. Juk svarbiausia yra tai, kad mylimiausias ir brangiausias žmogus būtų šalia (šypteli).
Na, gali būti, kad po kelionės su pačiais artimiausiais giminaičiais ir draugais pasisėdėsime… (juokiasi).
