Sudegė jaunų žmonių svajonė turėti sodybą kaime
Penktadienį Kėdainių rajone siautėjo liepsnos. Gudžiūnų seniūnijos Alksnėnų kaime atvira ugnimi degė individualus gyvenamasis namas. Jį visai neseniai buvo įsigijusi jauna šeima iš didmiesčio, čia jie norėjo susikurti ramų poilsio kampelį. Deja, jų svajones nusinešė pragariškos liepsnos.
Degė atvira ugnimi
Penktadienį į Alksnėnų kaimą skubėjo gausios ugniagesių gelbėtojų pajėgos, mat jiems jau buvo pranešta, kad namas dega atvira ugnimi. Atvykus į įvykio vietą gelbėtojus pasitiko baisus vaizdas – visą medinį pastatą jau rijo liepsnos, išgelbėti jį nebuvo jokių šansų. Po kelių valandų kovos gelbėtojams pavyko numalšinti liepsnas, tačiau iš namo liko tik nuodėguliai. Laimei, gaisro metu niekas nenukentėjo.
Tą dieną kaip tik į atokią sodybą buvo atvykę ir jos šeimininkai, jie kūreno krosnį. Ugniagesiai spėja, kad būtent nuo krosnies ir kilo gaisras. Tačiau tai dar turi patvirtinti ugniagesių tyrėjai.
Nesupranta, kaip įvyko
„Rinkos aikštei“ pavyko pakalbinti buvusius pastato šeimininkus. Šie nesupranta, kaip name galėjo įsiplieksti ugnis.
„Aš nežinau, kaip ten viskas įvyko, bet grįžus iš mokyklos man teta pasakė, kad Alksnėnuose močiutės parduotas namas sudegė. Aišku, jis jau parduotas, bet vis tiek ašaras išspaudė, nes ten daug prisiminimų, nuo vaikystės ten važiuodavom, eidavom su tėvais, dažniausiai su tėčiu, nes iki to namo mums vos keli kilometrai“, – dėstė Greta Ramonytė.
Liko prisiminimai
Seniesiems pastato šeimininkams ši nelaimė sukėlė ne ką mažiau liūdesio nei naujiesiems.
„Niekur neidavau, būdavau būtent prie to namo, namo viduje, ar lauke, dažniausiai tvarkydavau ir bendraudavau su močiute. Visada ten eidavau su tėčiu, mama. Kartais patys vieni tėvai eidavo, nes nuo mūsų kaimo iki Alksnėnų yra vos keli kilometrai. Būdavo kaip atrakcija. Bet aš dažniausiai su tėčiu eidavau sekmadienį. Aišku, aš ten nuo vaikystės būdavau ir mano broliai ten eidavo. Labai daug gerų prisiminimų. Labai jaukus, šiltas namukas buvo“, – pasakojo G. Ramonytė.
Prižiūrėjo sodybą
„Na, o kai močiutė mirė, tą sodybą prižiūrėjo mano brolis ir tėtis. Jie pjaudavo žolę, tėtis genėdavo medžius. Aišku, kai sužinojau, kad šią sodybą parduoda, man gaila pasidarė, kažkaip jaučiau, kad laikui atėjus būtent ta sodyba mums liks tik prisiminimas. Na, dabar taip ir yra. Žinoma, ji jau parduota kitiems žmonėms, bet tas namas man vis tiek rūpi. Negaliu patikėti, kad šis namas, visi tie geri įspūdžiai liko tik prisiminimais. Labai gaila, bet toks jau tas gyvenimas. Na, bet nieko nepakeisi. Visada man ta sodyba išliks mano širdy, visada ją aplankysiu, kad ir nieko ten nebebus. Nes ta sodyba yra artimo žmogaus, todėl labai sunku, kai jo netenki. Kaip sakoma vagys palieka sienas, o ugnis viską pasiima“, – atsiduso mergina.
