Stabės mįslės
Rytas Tamašauskas
Terespolio apylinkes, geležinkelio pervažą ir kelią kertančio, ties Gudžiūnais įsiliejančio Dotnuvėlės intako vardas Stãbė, Stẽbė, Stẽbis laikomas unikaliu, nes esą hidronimų su šaknimi Stab- sutinkama jotvingių genties teritorijoje ir Gudžiūnų žemėje, upėvardis susiejamas su lietuvišku žodžiu stãbas.
Jei hidronimams skirsime ne tik upių ir ežerų vardus, bet ir kitus vandenvardžius, tai dar gretintume pelkę Stãbalkis, Stabalkỹs Pajieslyje. Dėl minėtos upelės taip pat vardo rangą (su balsių kaita šaknyje) gavo pieva Stẽbės Gudžiūnuose (Marimpolio vs.), o Pajieslio raisto pavadinimui tapatūs pievos Stãbalkis ir per ją einančio kelio Stabalkelis vardai.
Kai pradedi paieškas, tai Aristavos, Taučiūnų teritorijoje randi kaimą Stebùliai (dokumentuose pastebėtas nuo 1604 m.), buvusį palivarką Stebuliai, *Stebulė (įrašai nuo 1784 m.), o Kūjėnų žemėse 1592 m. fiksuotas laukas *Stebulė. Prie Pagirių užrašyta vietos pavadinimas Stebėkiai.
Atkreiptina, kad Aristavos apylinkėse apie 1528–1567 m. būta bendrašaknio asmenvardžio Stebeikis. Kalbininkai XVI a. dokumentuose randa asmenvardį Stebùlis, kurį kildina iš lietuvių bendrinių žodžių stebė́ti, nustèbti.
Vardyno registras pagrindžia, kad vidurio Lietuvoje būta daugiau vietovardžių su šaknimi stab-, steb-. Kalbininkų raštuose kaip iliustracija randamas prūsų žodis stabis ,,akmuo“, kuris galbūt dėl leksikos priskirtinas jotvingiams; dar šliejama bendrašaknė lietuvių leksika stãbaras, stebulė̃, stebė́tis „*nustirti, nustėrti, sustirti“, baltų kalbų – „stingti, stirti, kietėti“, latvių – „stulpas“.
Keli Kėdainių regiono vardai galbūt patvirtina esant IV–VIII a. reliktų, kai per Europą ritosi kelios tautų kraustymosi bangos ir formavosi baltų genčių kultūros, tų kultūrų pėdsakų archeologai aptinka ir kapinynuose (pvz., Plinkaigalio ir Pašušvio).
Iš užmaršties traukdamas Terespolio ir Gudžiūnų trijų kilometro ilgio upelę, bandai suvokti vardo Stãbė, Stẽbė, Stẽbis paslaptis. Veikiausiai protėviams upelė buvo išskirtinė apylinkėse, nes vagos seklumoje kyšojo gausybė akmenų ar aplinkoje į akis itin krito lauko rieduliai. Tada vardyne derintųsi ir *Akmenė (užsėtas) laukas, dirva, arimas Dt, Lipliūnų dv. (XVI a. antr. pusė). Toje bendrystėje būtų ir virtinė hidronimų su šaknimi kul-, kūl- (lietuvių kulỹs ,,įlanka, vingis“, kūlỹs ,,šiaudų ryšulys; akmuo“, laikomas kuronizmu): Kū̃liupis up., Obelies int. Kdn, Nekulà up., Obelies kair. int., Kulýtupis up., Ažyno int. Krk, Lenčių k., Kulitupỹs up., Liaudės int. Krkn, Kulẽlė rst. Pnvž.
Jei vardo motyvacija sietųsi su lietuviškais rąstas, stulpas, ramstis, mietas, sienojas, tai grupėje įstrigtų ir Šuláičiai k. Krk, Josvainių ir Krakių krašto pavardė Šulỹs, Surviliškio Švėlỹnė b.