Šokių mokytoja: „Kai turi dėl ko stengtis, viskas įmanoma“
Panevėžietės Nijolės Vidžiūtės vadovaujama Truskavos kultūros centro merginų šokių grupė „Vermenėlė“ pelnė pirmąją vietą „Aguonėlės“ festivalyje./Gintaro Lukoševičiaus nuotr.
Eglė KUKTIENĖ
Prienuose vykusio 2022 m. Lietuvos vaikų ir moksleivių liaudiškų šokių grupių, ansamblių ir šokių studijų konkursinio festivalio „Aguonėlė“ nacionaliniame ture dalyvavo ir trys Kėdainių rajono moksleivių liaudiškų šokių kolektyvai. Panevėžietės Nijolės Vidžiūtės vadovaujama Truskavos kultūros centro merginų šokių grupė „Vermenėlė“ pelnė pirmąją vietą merginų kategorijoje. O kelias iki šio laimėjimo ne toks jau lengvas, bet, kaip sako kolektyvo vadovė, kai komanda siekia vieno tikslo, visus sunkumus įveikti galima.
Pasišventusios
Kaip sakė Truskavos kultūros centro direktorė Violeta Valionienė, jau dešimtmetį iš Panevėžio į Kėdainius šokio meno mokyti atvykstanti Nijolė – tikras pasišventimo ir atsidavimo savo darbui pavyzdys. O ne ką mažiau atkaklios ir kolektyvo merginos, kurios yra visos vietinės.
„Mūsų vadovė yra labai šauni. Kai reikia pajuokauja, paskatina ir pagiria, nors aišku, būna ir pabara, jei reikia. Bet apskritai ji labai gerai sutaria su kolektyvu, mergaitės ją labai myli. Na, jei vadovė nepatiktų, vaikai juk ir neitų“, – šypteli V. Valionienė.
„Šaunuolė ji, važinėja pas mus iš Panevėžio ir dirba pas mus jau kone 10 metų, – tęsė centro direktorė. – Vakarais dirba, savaitgaliais dirba. Tikrai pasišventusios ir mergaitės, ir mokytoja“.
Direktorė pridūrė, kad kolektyvo mergaitės vietinės – ir iš Truskavos, ir iš Pavermenio. Mokosi jos, tiesa, aplinkinėse gimnazijose, nes Truskavoje dėl švietimo reformos liko tik pradinė mokykla.
Buvo šokas
Pati Nijolė pasakoja, kad prieš dešimtį metų sulaukusi skambučio iš Truskavos kultūros centro apskritai liko šokiruota.
„Aš visą gyvenimą dirbu rajone, tiek Panevėžio, tiek dabar Kėdainių.
Kai man dėl šokių iš Kėdainių paskambino, tai šokas buvo išvis, sakiau gal juokus krečia, – juokiasi N. Vidžiūtė. – Na, bet kalbino, kalbino, prišnekino atvažiuoti bent.
Atvažiavau visgi, radome bendrą kalbą, nors tada kalbėjome, kad tik 2014 metų Dainų šventei paruošti kolektyvo atvyksiu.
O taip išėjo, kad jau 10 metų darbuojuosi čia“.
Važiuoja autobusu
„Merginos visos vietinės. Dabar mums labai sunku, nes Truskavoje uždarė mokyklą, liko tik pradinė. Mergaitės išsivažinėjo – kas į Kėdainius, kas į Ramygalą, kas į Šėtą mokytis.
Mes jau taip rimtai repetuoti galime tik savaitgaliais. Tai ir aukojame visus savaitgalius, darome jungtines repeticijas, kad galėtume repetuotis.
Vieną savaitgalį truskavietės važiuoja į Paįstrį, kitą savaitgalį iš Paįstrio į Truskavą“, – pasakojo kolektyvo vadovė.
O pati ji, kad ir koks oras bebūtų, ar savaitgalis, ar vėlus vakaras – iš Panevėžio į Kėdainius atvažiuoja… autobusu.
„Aš mašinos nevairuoju, važiuoju autobusais. Na, ir taip, sunku yra, nelengva. Bet įmanoma.
Kai žmonės nori ir mato dėl ko, viską įmanoma padaryti“, – optimizmo nestokoja meno vadovė.
Panevėžietės Nijolės Vidžiūtės vadovaujama Truskavos kultūros centro merginų šokių grupė „Vermenėlė“ pelnė pirmąją vietą merginų kategorijoje.
Aut. past.
Ji pridūrė, kad kolektyvo merginos labai atsakingos, visuomet praneša apie pasikeitusius planus, o betarpiškas bendravimas leidžia susiderinti repeticijas taip, kad tiktų visoms.
„Kaskart kai mergaitėms kas nutinka, susimaišo planai, visada praneša, derinamės, susitariam. Labai gerbiame vienos kitų laiką.
Aš joms esu pasakiusi – įsivaizduokite, atvažiuoju iš Panevėžio, o jūs nesusirenkate, kaip tai atrodytų?
Tai jos tikrai labai atsakingos ir niekada manęs nepaveda“, – kalbėjo N. Vidžiūtė.
Surinkti sunku
Vis dėlto surinkti jaunas merginas iš kaimų ir kaimelių į kolektyvą nėra taip jau paprasta. Ir taip yra dalinai ir dėl pačių šokiams taikomų normatyvų.
„Anksčiau šventėms reikėdavo 16 merginų, dabar sumažino skaičių iki 12, nes kaimuose, rajonuose sunku to jaunimo tiek rasti.
Bet va net ir 12 nesurenkame, nebėra kaime tiek vaikų. Dėl to kolektyvas jungtinis.
Dainuoti, groti galėtų visokio amžiaus vaikai, o šokiuose yra griežčiau – kategorijos jaunučių, jaunių, mergaičių, merginų.
Turi būti panašaus amžiaus, panašaus ūgio merginos, na, tai yra sunku surinkti“, – neslėpė kolektyvo vadovė.
Giria retai
Nijolė juokdamasi sako, kad savo kolektyvo merginas giria retai, dažniau visgi lenkia prie darbo, repeticijų ir akcentuoja, kaip svarbu yra atsakingai į viską žvelgti.
Tačiau priduria, kad bendrą kalbą randa su visomis.
„Mano kolektyve jau visos merginos, panelės, nebe vaikai. Kažkaip randame bendrą kalbą.
Aišku, būna visko, ir jautrios jos būna, ir žodį reik pataikyti pasakyti.
Bet kažkaip sutariame.
Nutarėme, kad siekiame bendro tikslo ir einame jo link, o viską, kas nepatinka, paliekame už durų. Sakau aš joms, mergytės, nieko kitaip nebus – arba einame visos į vieną pusę, arba skirstomės. Na, ir einame kol kas kartu visos.
Aš ir mergaitėms sakau, kad esu nulis be jų. Giriu jas retai, vis spaudžiu dirbti.
Bet tikrai galiu drąsiai pasakyti, kad jos pačios gražiausios ir šauniausios.
Apskritai, kad šiais laikais jos randa laiko ir myli tautinį šokį – jau tai labai daug apie jas pasako.
Turėdama tokias mergaites esu labai laiminga, nuostabūs žmonės ir dirbti su jais malonu“, – šį kartą pagyrų negailėdama sakė Nijolė.
Nijolė juokdamasi sako, kad savo kolektyvo merginas giria retai, dažniau visgi lenkia prie darbo, repeticijų ir akcentuoja, kaip svarbu yra atsakingai į viską žvelgti.
Aut. past.
Kitur ir nenori
Nijolė sako visuomet dirbusi ne miestuose ir jų centruose, o rajonuose.
„Kaip prieš 43 ar 44 metus gavau paskyrimą dirbti Panevėžio rajone, taip ir dirbu.
Dirbti tai reikia visur, o jei nori dirbti, koks skirtumas kur?
Mano tėvai irgi po vieną darbovietę praturėjo visą gyvenimą, gal genai kokie. O kam lakstyti, jei gerai yra?“ – retoriškai klausia pašnekovė.
Tiesa, ji, skirtingai nei jos tėveliai, darbų turi daug ir sukasi, kaip bitė. Vieno jų, tiesa, teko ir atsisakyti.
„Na, ir dabar aš dirbu trijuose kultūros centruose.
Anksčiau turėjau ir mokykloje pamokas, bet baigiau jau su tuo.
Pasakiau „gerbiamieji, viskas, esu pensijoje ir jau nebepadoru tokiame amžiuje dėstyti choreografiją mokykloje. Ieškokit jaunų, gražių, energingų žmonių“.
O Truskavos kultūros centre dirbti labai gera, žmonės nuostabūs ir vadovė labai palaikanti. Mergaičių tėveliai labai geri, supratingi, kantrūs, vežioja jas ir savaitgaliais, ir vakarais į repeticijas.
Jei nebūtų faina ir smagu, tai ir nedirbčiau, esu toks jau žmogus“, – šypsosi jau dešimtmetį iš Panevėžio į Kėdainius važinėjanti choreografė.
