„Ši bendruomenė – mūsų stiprybė“: sergantieji onkologinėmis ligomis paminėjo savo jaunos asociacijos sukaktį
Asociacijos bendruomenės padėkos sulaukė ir be atlygio vesti paskaitų net iš Kauno atvykstanti psichologė Jūratė Marcinkevičienė (dešinėje)./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.
Onkologinė liga žmogaus nesirenka – už savo gyvybę nuožmiai pakovoti reikalauja ne tik suaugusiųjų, senjorų, bet ir vaikų. Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, sergamumas vėžiu auga. Mūsų šalies vidurkis netgi yra šiek tiek didesnis už Europos Sąjungos ir siekia 576,5 naujų atvejų 100-tui tūkstančių gyventojų. Prognozuojama, kad 2040-aisiais naujų vėžio atvejų padaugės 63,4 proc. ir onkologiniai susirgimai aplenks netgi širdies ligas. Nors specialistai sergamumo tendencijas piešia niūrokai, tačiau žmogus nebūtų žmogus, jei tamsoje nesistengtų sau sukurti šviesos. Beveik prieš dvejus metus Kėdainiuose įsikūrusi onkologinėmis ligomis sergančiųjų žmonių asociacija „Švęsk gyvenimą“ aktyviai buria vėžio diagnozę išgirdusių kraštiečių ir jų artimųjų bendruomenę, kuri tampa jautrios paguodos, stiprios vilties ir netgi pozityvių patirčių užuovėja.
Minėjo svarbią datą
Nors tikroji asociacijos dvejų metų veiklos sukaktis bus tik balandį, tačiau „Švęsk gyvenimą“ bendruomenė savą šventę būtent vasario pradžioje surengė neatsitiktinai. Šio mėnesio 4-tą dieną minima Pasaulinė kovos su vėžiu diena, kuri per akimirką tampa viena jautriausių gyvenimo datų kiekvienam, sulaukusiam onkologinės ligos diagnozės.
Asociacijos nariai drauge su juos palaikančiais bendraminčiais, pagelbėjančiais partneriais, bičiuliais ir kitais svečiais rytą pradėjo pamaldomis Šv. Juozapo bažnyčioje už sergančiuosius onkologinėmis ligomis. Po sielą raminančių mišių visi susirinko Šv. Juozapo bažnyčios parapijos salėje džiugiai pasibūti ir prisiminti nueitą dvejų metų kelią.
Renginio metu asociacija padėkojo savo rėmėjams ir partneriams, kurių parama leidžia šios bendruomenės nariams užtikrinti įvairiapusę pagalbą. Šventinės popietės metu netrūko ir muzikos – gyvai atliekamus kūrinius dovanojo iš Vilniaus atvykusios atlikėjos: Aurelija Dirmienė (gitara, pianinas) ir Kristina Zubrickaitė (violončelė).
Steigti buvo verta
Viena iš asociacijos „Švęsk gyvenimą“ steigėjų Gitana Stasytienė „Rinkos aikštei“ sakė, jog mintis Kėdainiuose įkurti onkologinėmis ligomis sergančius žmones buriančią asociaciją kilo iš siekio suvienyti panašias patirtis išgyvenančius kraštiečius, kad šie galėtų susitikti, pasidalinti asmeninėmis istorijomis, sulaukti palaikymo ir patys tapti ramsčiu tiems, kurie sukrečiančią diagnozę išgirdo visai neseniai.
„Steigti organizaciją išties buvo verta. Sulaukiame daugybės gerų atsiliepimų, susidomėjimo, visos Kėdainių bendruomenės palaikymo, tad susikūrėme ne veltui, – šypsodamasi reziumuoja G. Stasytienė. – Turime atėjusių naujų narių, kurie šiuo metu yra aktyviojoje gydymosi stadijoje arba ką tik sužinoję diagnozę.
Pirmieji susitikimai būna labai skausmingi: daug išgyvenimų, ašarų, žmonės praradę bet kokią viltį. Tačiau kai išgirsta tą pačią diagnozę turėjusių narių istorijas, kai pamato, kad praėjus penkeriems metams po gydymosi žmogus yra sveikas, tada viltis atsiranda, juodi periodai retėja.“
Mintis Kėdainiuose įkurti onkologinėmis ligomis sergančius žmones buriančią asociaciją kilo iš siekio suvienyti panašias patirtis išgyvenančius kraštiečius, kad šie galėtų susitikti, pasidalinti asmeninėmis istorijomis, sulaukti palaikymo ir patys tapti ramsčiu tiems, kurie sukrečiančią diagnozę išgirdo visai neseniai.
Aut. past.
Atsivėrimui reikia laiko
Asociacijos bendruomenėje stiprybės ieško įvairaus amžiaus ir labai skirtingas onkologines diagnozes išgirdę kraštiečiai. Visi jie čia pritampa ir puikiai sutaria, nori atvirai bendrauti.
„Tuo jautriuoju periodu – neseniai sužinojus apie ligą, atsiverti nėra lengva. Atėjęs naujas žmogus dažniau tylomis stebi, bet vis tiek pasisemia stiprybės iš kitų besidalijamos patirties, o kitą kartą, žiūrėk, jau ateina su šypsena ir prabyla.
Tam, kad galėtų atvirai papasakoti apie ligą, daugeliui reikia laiko. Aš pati atsivėriau tik po penkerių metų“, – atskleidžia G. Stasytienė.
Tapo neišskiriamais bičiuliais
Bendrų likimo iššūkių suvienyti asociacijos nariai tapo neišskiriamais bičiuliais. Pasak G. Stasytienės, nariai bendrauja itin šiltai, labai laukia susitikimų ir nuolat dalinasi savo gyvenimo naujienomis feisbuko grupėje.
„Mūsų narių nuoširdumas, gerumas ir noras bendrauti tiesiog užburia. Turėjome ir kalėdinį renginį su Kalėdų Seneliu bei dovanomis. Viena asociacijos narė į susibūrimą atvažiavo tiesiai iš gydymo, – dalijasi pašnekovė. – Visi nariai prie asociacijos veiklos prisideda, kuo gali: viena moteris rūpinasi buhalterine asociacijos apskaita, kita rašo tekstus, trečia organizuoja renginius.
Į mūsų veiklas įsitraukia ir narių artimieji. Štai reikėjo pasirengti šiandienos šventei – vyrai stalus, kėdes nešiojo, ruošė salę. Mūsų asociacijos nario Algimanto žmona – puiki šeimininkė, todėl mūsų šventiniam stalui prikepė skaniausių čeburekų.
Štai dėl to mūsų asociacija ir yra tokia stipri – mus jungia nuoširdumas ir bendrystė.“
Bendrų likimo iššūkių suvienyti asociacijos nariai tapo neišskiriamais bičiuliais. Pasak G. Stasytienės, nariai bendrauja itin šiltai, labai laukia susitikimų ir nuolat dalinasi savo gyvenimo naujienomis feisbuko grupėje.
Pirmoji netektis
Šiuo metu asociacija vienija 17 narių. G. Stasytienė pasidalija liūdna žinia apie praėjusių metų pabaigoje jų bendruomenę skaudžiai palietusią pirmąją netektį.
„Ši narė buvo labai aktyvi ir tvirtai tikėjo įveiksianti ligą. Mes taip pat tikėjome ir palaikėme ją, kiek galėjome. Deja, liga buvo stipresnė.
Tai įvyko labai greitai. Mes lankėme ją ligoninėje, klausdavome, ko ji norėtų. Per paskutinį mūsų susitikimą spalio mėnesį ji norėjo braškių ir ledų. Pati pavalgyti nebegalėjo, todėl kita narė pamaitino. Pavalgiusi ji tarė: „Jūs jau eikite.“ Dar turėjome svajonę išvažiuoti su vežimėliu į lauką, tačiau nebespėjome – jos gyvybė užgęso.
Atėję atsisveikinti laidojimo namuose jai po pagalve padėjome jos skarelę, kurią, kaip mūsų asociacijos simbolį, turi kiekvienas narys. Ir išlydėjome į amžinybę“, – jautriais išgyvenimais pasidalina G. Stasytienė.
Daug veiklų
Asociacijos kasdienybė sukasi aplink skirtingas veiklas: nuo fizinę ir psichologinę sveikatą stiprinančių užsiėmimų iki sielai pelnyta atgaiva tampančių pramogų, edukacijų ir kelionių.
„Sulaukiame daug rėmėjų, įvairiausiai prisidedančių prie mūsų veiklų. Vieni pasisiūlo pavėžėti, kiti dalijasi vaišėmis, treti siūlo užsiėmimus, paskaitas, pagalbą, dar kiti paremia finansiškai, – pasakoja G. Stasytienė. – Turime savą psichologę Jūratę Marcinkevičienę, kuri pas mus važinėja iš Kauno. Ji be atlygio vedė emocinio palaikymo ir streso valdymo mokymus mūsų nariams.
Kėdainių visuomenės sveikatos biuro direktorė Danguolė Avižiuvienė mus pakvietė prisijungti prie jų įstaigos vykdyto projekto, skirto onkologiniams ligoniams. Turėjome ilgą periodą užsiėmimų, kurių metu gilinome žinias apie emocinę, fizinę sveikatą, taisyklingą mitybą, netgi leidomės į išvyką. Tai mums didelė paskata. Esame labai dėkingi visiems, kurie mus palaiko.“
Asociacijos startui paramą suteikė vienas Kėdainių krašto ūkininkas, toliau organizacija veikia iš savų lėšų ir gyventojų skiriamos 1,2 proc. paramos. Paremti asociaciją „Švęsk gyvenimą“ gali kiekvienas, norintis palaikyti.
Su sunkiais sveikatos išbandymais kovojantys ar juos jau įveikę asociacijos nariai, regis, net šypsosi kur kas tikriau nei daugelis ligos nepaliestų žmonių.
Aut. past.
Ligai turi už ką padėkoti
Su sunkiais sveikatos išbandymais kovojantys ar juos jau įveikę asociacijos nariai, regis, net šypsosi kur kas tikriau nei daugelis ligos nepaliestų žmonių. G. Stasytienė pabrėžia dar vieną ne mažiau svarbų jų bendruomenės tikslą – ne tik dalintis parama bei pagalba, bet ir išties švęsti gyvenimą.
„Onkologinės ligos paliesti žmonės truputėlį kitaip pradeda vertinti gyvenimą. Po ligos praėjus tam tikram laikui, kada jau pasiekta remisija – turbūt nesuklysiu sakydama, bet daugelis iš mūsų galėtų ligai tarti „ačiū“, – nustebina pašnekovė. – Ši liga supurto, tačiau ilgainiui leidžia suprasti, koks gyvenimas yra trapus.
Kai įvyksta remisija ir baisiausi išgyvenimai truputį pasimiršta, tu pradedi branginti kiekvieną akimirką, o buitinės smulkmenos tampa visiškai niekinės, konfliktai net neužsimezga – imi sveikinti kiekvieną sutiktą naują dieną.“
Užsidaryti namie su liga – nereikia
74-erių Algimantas Gaurelis – vienintelis asociacijos „Švęsk gyvenimą“ narys vyras. Prie šios bendruomenės kėdainietis prisijungti nusprendė, kai išgirdo savą diagnozę – prostatos vėžys.
„Esu Kėdainių „Bočių“ bendrijos narys. Mūsų vadovas Kęstutis Nekrošius, sužinojęs apie mano ligą, papasakojo apie labai pozityvią sergančiųjų onkologinėmis ligomis kėdainiečių asociaciją. Nuėjau į pirmą susitikimą ir užsibuvau, – šypsosi artimą bendruomenę suradęs Algimantas. – Dalyvaujame puikiuose projektuose, iš specialistų gauname daug naudingos informacijos, kaip, sergant onkologine liga, rūpintis fizine, emocine, psichologine sveikata.
Nereikia užsidaryti namie su savo liga – ateikite ir prisijunkite. Mūsų grupė išties labai pozityvi, daug bendraujame ir susitikę, ir žinutėmis. Stengiamės palaikyti vienas kitą. Netgi vaistais pasidaliname, jei kuriam pritrūko ar nespėjo išsirašyti.
Aš esu kolektyvo žmogus. Man rūpi ne tik sava gerovė, bet ir aplinkinių. Tad šioje bendruomenėje jaučiuosi puikiai ir noriu čia būti.“
Atvirumas gelbėja
Algimantas savo ligos istorija dalijasi atvirai. Taip jis padeda ne tik sau, bet, kaip pats tiki, ir kitiems, išgirdusiems vėžio diagnozę.
„Man atvirumas pagelbėja. Gyvenu bendruomenišką gyvenimą ir nebijau dalytis sava istorija, – taria Algimantas ir grįžta į dieną, kai beveik prieš trejus metus jo gyvenimą sukrėtė gydytojo verdiktas. – Turiu labai gerą gydytoją urologą – kaunietį Saulių Stirbį. Jam įtarimų sukėlė vieno tyrimo rezultatai, todėl pasiūlė atlikti biopsiją. O paskui buvau nukreiptas aktyviam stebėjimui: kas tris mėnesius važiavau į tomografijos bei kitus tyrimus. Kol kas ligai valdyti pakanka gydymo geriamaisiais vaistais.“
Ir vyrai patiria šoką
Algimantas ypač džiaugiasi dideliu žmonos Rūtos ir abiejų sūnų palaikymu.
„Mano žmona – buvusi medikė, tad ji turi labai didelį supratimą ir supratingumą, – akcentuoja pašnekovas. – Kai sužinojau, kad sergu onkologine liga, kaip tik buvau mėnesį metęs rūkyti. Žinia taip šokiravo, kad iškart užsirūkiau. Net nenuvažiavau į man paskirtą susitikimą su gydytoju, – pasakoja Algimantas. – Žmona pasirūpino, kad gaučiau kitą vizito datą.
Šeimos ir asociacijos bendruomenės palaikymas labai svarbus – suteikia jėgų ir vilties. Tai man yra pagrindas. Kai žmogus jaučiasi reikalingas, kai tave ypač tokiu sudėtingu metu apgaubia rūpesčiu – jautiesi taip tarsi tie, kas tada yra stipresni, perimtų dalį tavo pečius prislėgusios naštos. Tampa tikrai lengviau ir šviesiau.
Žinoma, labai daug priklauso ir nuo tavęs paties, nuo tavo požiūrio į ligą, psichologinio nusiteikimo. Aš galbūt esu daugiau pesimistas – tikiu, jog kiek skirta, tiek gyvensi. Bet tas gyvenimas turi būti nugyventas garbingai – negali išeiti sugniuždytas ar pasiduoti ligai be kovos.“
Kviečia prisijungti
Visi organizacijos nariai vienu balsu kviečia prisijungti su onkologine liga susidūrusius žmones ir jų artimuosius.
„Mielai Jūsų laukiame. Galime suteikti svarbios informacijos kovojant su liga, patarimų ir būti sėkmės pavyzdžiu“, – sako asociacijos bendruomenė, su kuria susisiekti galite tiesiog brūkštelėję žinutę feisbuko grupėje „Švęsk gyvenimą“.
