Šėtos krašto ir tremtinių Šidlauskų gyvenimo istorija

Stanislovas ABROMAVIČIUS

Istoriniai šaltiniai teigia, kad pirmą kartą Šėtos miestelio vardas paminėtas dar 1362 m., pastatyta pirmoji bažnyčia. Tai paskatino miestelio augimą, kuriame XVIII a. jau buvo turgus. Deja, Šiaurės karo metu švedų buvo beveik visas sudegintas… Atsistatė, o nuo 1777 m. jau čia veikė parapinė mokykla, perstatyta bažnyčia. Vietos gyventojai dalyvavo sukilimuose prieš caro valdžią, prisidėjo prie lietuviškos spaudos platinimo jos draudimo laikotarpiu. 1863 m. sukilimui Šėtoje vadovavo Zigmantas Sierakauskas.  XIX a. pabaigoje Šėta tapo Vilkmergės apskrities valsčiaus centru.

XX amžiaus pradžioje Šėta garsėjo nagingais ūkininkais, audėjais, kulinarais, kalviais ir dailidėmis. Taip atsirado Juozapo Montvilos įsteigta  audimo mokykla, pradėjo veikti audimo fabrikėlis, miestelis garsėjo gelumbės audiniais… Deja, per Pirmąjį pasaulinį karą miestelyje kilo dideli gaisrai. Atsistatė. Tarpukariu Šėtoje buvo 140 namų, 75 parduotuvėlės, 2 malūnai, 1941 m. pastatyta sūrinė. Deja, istorija pasikartojo: Antrojo pasaulinio karo metu miestelis vėl nukentėjo nuo gaisrų.

Šidlauskų šeimos likimas

Jokniai – šiandien nykstantis atokus kaimas  Šėtos seniūnijos šiaurės rytuose, 5 km atstumu į šiaurės vakarus nuo Pagirių, už 3 km į šiaurę nuo Vaiškonių. Iš šiaurės, rytų ir vakarų Joknius juosia Pauslajo miškai, apylinkėse teka Šumera su intaku Juodupiu. Pasiekiamas lauko keliuku, kuris veda į Valakus. Kažkada kaimas priklausė Pagirių valsčiui, žinoma, kad ten buvo Motiejaus Gžausko dvaras, XX a. pradžioje jis priklausė Klimavičiams.

Tuo metu Jokniuose pavyzdinį ūkį turėjo ir Kazio Šidlausko šeima. Gyveno jie pasiturinčiai, namai buvo dengti skarda. Sūnus Stasys tapo kariškiu ir gyveno Kaune. Kazio sūnus Bronius Šidlauskas iš Joknių kaimo mokėsi, norėjo būti karo mediku, tad 1927 m. baigė Krašto apsaugos ministerijos dr. Basanavičiaus Karo ligoninės Sanitarijos puskarininkių mokyklos 4 mėnesių kursą, išlaikė egzaminus ir tapo puskarininkiu.

Netolimo Liolių kaimo, 3 kilometrų atstumu nuo Šėtos, rytinėje pusėje, buvo Daratavos palivarkas (dvaro ūkinis ir administracinis kompleksas), priklausęs Hopenams, Riauboms, Vatkevičiams, Reutams. Ūkis turėjo apie pusšimtį hektarų žemės, bet buvo nugyventas. 1929 m. palivarko žemė buvo parduodama iš varžytinių, tad Bronius Šidlauskas, savų padedamas, nusipirko 15 ha ir nusprendė ūkininkauti. Čia susipažino su Petronėle Grigaite, kuri gyveno Liolių kaime šalia Daratavos, sukūrė šeimą.

Ūkininkas Juozas Grigas su žmona Lioliuose turėjo vidutinio dydžio ūkį, bet buvo gabūs ir nagingi žmonės. Augino sūnų Vladą ir septynias dukras, pradėjo gaminti tortus, šakočius. Netoli gyvenę jų giminės buvo turtingesni, nes jaunimas buvo išvykęs dirbti į Ameriką ir užsidirbę grįždavo namo, plėtė ūkius, statė naujus pastatus.

Liolių kaime prieškaryje gyventojų daugumą sudarė vidutiniai valstiečiai, turėję maždaug po 7–8 ha žemės ir apie 2 ha miško. Kaime vyravo Grigų, Janušauskų ir Miliauskų pavardės. Iš Liolių kaimo yra kilę VDU mokslininkė psichologė Bronislava Grigaitė, fotomenininkas doc. Vaidotas Grigas (Juozo Grigo sūnaus Vlado anūkas), ekonomistė Veronika Grigaitė.

Angelės Šidlauskaitės-Morkūnienės atsiminimai

Savo močiutės Angelės Šidlauskaitės-Morkūnienės (Broniaus ir Peytronėlės Šidlauskų dukros Angelės ir Daratavos) atsiminimus užrašė Ieva Kriaučiūnaitė. Ji šiuo metu yra Vievio gimnazijos Abromiškių sanatorijos skyriaus Priešmokyklinio ir pradinio ugdymo mokytoja. Tąkart anūkės paklausta, kaip jaučiasi šiandieninėje Lietuvoje, dėl ko labiausiai pyksta, močiutė atsakė: „Aš myliu savo kraštą, didžiuojuosi, kad esu lietuvė. Didžiuojuosi savo tėveliais, kurie išsaugojo mus, kad galėtume sugrįžti į gimtinę. Didžiuojuosi, kad esu tremtinė. Manau, kad tremtis padėjo man išlikti žmogumi, būti lietuve, neparsiduoti. Argi galima pykti, jei turi daugiau nei kiti, išgyvenai ir sustiprėjai, kad galėtum gyventi?“

„Kaip viskas paprasta, – rašė tada Ieva. – Kenčiu, bet nepykstu, verkiu, bet nepikta, sužlugdyta, bet neturiu priešų. Paprasta? Ne, labai sudėtinga, nes reikia daug patirti, kad tai suvoktum. Kas belieka XXI amžiaus jaunimui? Atsisukti į praeitį ir ieškoti stiprybės. Tvirtėti padeda, taip rašoma knygose, išgyvenimai, atsiminimai, nuotraukose užfiksuotos akimirkos… Ačiū, močiute, kad esi. Ačiū, močiute, kad leidi prisiliesti prie tavo praeities. Ačiū, proseneli Broniau, prosenele Petronėle, tetulės Genovaite, Aleksandra, dėdule Jonuti, kad leidote Jus pažinti, jei ne realiame gyvenime, tai bent iš nuotraukų ir prisiminimų…“

xxx

Gimiau 1945 m. lapkričio 23 d. Kėdainių rajone, prie Šėtos miestelio buvusiame Daratavos vienkiemyje.

Ankstyvą 1948 m. gegužės 22-osios rytą kareiviai ir stribai Kėdainių apskrityje surinko 50 šeimų su mažais vaikais, seneliais ir sugrūdo į gyvulinį vagoną. Kartu ir mūsų šeimą: mamytę Petronėlę Šidlauskienę (1907–2000), tėvelį Bronių Šidlauską (1905–1991), dukras Aleksandrą (g. 1933 m.), Genovaitę (g. 1938 m.), sūnų Joną (g. 1941 m.) ir mane, vos dvejų metukų. Gyvuliniame vagone vežė iki Krasnojarsko visą mėnesį. Brolis Stasys (1931–2000), septyniolikmetis, iš vagono pabėgo. Jis buvo peršautas ir liko Lietuvoje. (Stasiui Šidlauskui bėgančiam iš ešelono peršovė ranką. Pabėgęs slapstėsi Šėtoje, bandė rasti saugią vietą Kaune pas Gruodžius, bet nesisekė, tad atvyko į Pagirius pas senelį. Dienomis slapstėsi krūmuose, naktimis budėjo, bet praėjus kuriam laikui ryžosi įsidarbinti Šėtos senelių namuose buhalteriu – S.A.)

Nuvykus į Sibirą, plukdė Jenisiejaus upe, kol pasiekėme taigoje buvusią Suchonakovą, gyvenvietę, esančią Daursko rajone. Čia mus sutiko „svetingai“: vietiniams buvo sakoma, kad „atvežė banditų“… Po tokios ilgos kelionės maisto liko mažai. Gerai, kad buvo vasara: miškai turtingi uogų, grybų, laukinių česnakų, riešutų. Nesigirdėjo jokių paukščių – zyzė gausybė uodų, mašalų, skraidančių būriais lyg bičių spiečius ir labai skaudžiai kandančių. Juos vadino „moškara“.

Tremtyje prabėgo mano vaikystė. Kadangi buvau jauniausia, šeimos nariai man viską atidavė: meilę, rūpestį, savo maisto davinį, kad nemirčiau iš bado. Tarp ištremtųjų buvo ūkininkų, mokytoja, gydytojas, muzikantų (vienas jų turėjo akordeoną).

Mums buvo pastatyti „rūmai“ – barakas, kur apgyvendino 20 šeimų. Mūsų kambaryje apsigyveno 10 žmonių. Barake gyveno ir mokytoja Kuprienė. Ji mus, vaikus, mokė skaityti, rašyti. Kaime buvo mokykla, tačiau lietuvių vaikai negalėjo lankyti, nes neturėjo drabužių, apavo, nemokėjo kalbos. Tiesą pasakius, niekas jų ir nekvietė.

Pirmus metus mokėmės tik namuose, mokytojos ir tėvų padedami. Po metų pradėjome lankyti vietinę mokyklą. Aš buvau pati mažiausia – vos ketverių metų. Mokykla buvo tolokai. Iš lentų sukalė rogutės, mažesnius veždavo. Mes nemokėjome kalbos. Būdavo sustato į eilutę ir liepia kalbėti rusiškai ne tik per pamoką, bet ir per pertrauką.

Mokykloje buvo švenčiamos spalio šventės, Naujieji metai, kovo 8-oji. Mokytojos pamatė, kad lietuvių vaikai moka šokti, paprašė, kad per Naujuosius metus pašoktume. Mes mokėjome dainą „Leiskit į Tėvynę“. Mergaitėms buvo pasiūtos baltos suknelės iš marlės, vietoj batelių – iš beržo žievės basutės, galvas puošė karūnos. Mums baltu akordeonu grojo Barkevičius. Tai buvo nuostabaus grožio šokis: mergaitės viduje, berniukai ėjo rateliu. Su kiekvienu dainos posmeliu keitėme rankų padėtį. Viso kaimo žmonės – rusai, lietuviai – atėjo pažiūrėti. Tik daina, kurią dainavome, prižiūrėtojams pasirodė įtartina. Paprašė ją išversti. Kažkas išvertė pažodžiui. Nukentėjo mokytoja. Prisimenu, jog tada visus išvarė, o mokytoja vieną mėnesį buvo atskirta nuo šeimos.

Mums mokykloje ir lauke buvo uždrausta kalbėti lietuviškai. Už dainą „Leiskit į Tėvynę“, už lietuvišką žodį, už pasipriešinimą buvo grasinta jau ne rudomis vietinėmis, o baltomis šiaurės meškomis. Tačiau lietuviai po darbo rinkdavosi, dainuodavo lietuviškas dainas, šokdavo tautinius šokius, giesmėmis kreipdavosi į Dievą, lengvino varganą tremtinio gyvenimą ir malšino Tėvynės ilgesį tyliau, bet nuoširdžiai. Švęsdavome Šv. Kalėdas, Šv. Velykas. Aš turėjau draugę Rožę. Jos šeima gyveno su mumis viename kambaryje. Mūsų Mamytė rengdavo šventes. Anot jos, svarbiausia – gerai dainuoti, svetingai priimti atėjusiuosius, gražiai papuošti šventinį stalą. Ji ir mokė mane bei Rožę: giedoti, dainuoti, vaidinti. Per Kalėdas Mamytė buvo Kalėdų Seneliu, mes – snieguolėmis. Puošdavome eglutę šiaudinėmis ar viksvinėmis grandinėlėmis, kabindavome kedrų kankorėžius.

Mums duodavo duonos, cukraus (jis buvo labai saldus ir dideliais, labai kietais gabalais).

Keturias klases baigėme ten, kur gyvenome, vėliau teko eiti už miško. Reikėjo užlipti į aukštą kalną (buvo sunku), tada atsisėsdavome ir lėkdavome su vėjeliu. Visai savaitei nešdavomės maisto – džiovintos duonos, šaldyto pieno. Eidavome vorele ir garsiai šaukdavome, nes buvo daug vilkų. Didesni berniukai turėjo fakelus, padarytus iš skudurų ir sumirkytus žibale. Vaikai buvo apgyvendinami pas rusus. Mes, penki lietuvių vaikai, gyvenome pas senukus. Kartu su mumis gyveno veršiukas ir du paršeliai, atitverti lentomis.

Pamenu, kartu su manimi buvo ir mano brolis Jonukas ir sesuo Genovaitė. Jie buvo vyresni, todėl jiems tekdavo pasirūpinti ne tik savimi, bet ir manimi. Jie eidavo į mišką medžioti tetervinų, prisimenu, kaip sugavo baltą zuikį. Skanus buvo! Taip sulaukę šeštadienio vėl grįždavome į savo kaimą: į kalną rėplom, o nuo kalno žemyn – su vėjeliu… Suaugusiųjų sunkiausi darbai buvo pavasarį, kai per žiemą paruoštą mišką reikėdavo suridenti į upę ir plukdyti žemyn upe. Tai buvo pavojingas darbas, žuvo ne vienas tremtinys. Vieni darbininkai eidavo krantais, kiti – tais rąstais, ir ilgomis kartimis su kabliais taisydavo užstrigusius.

Po darbo riešutaudavo. Tai buvo ne pramoga, kaip dabar, o būtinybė. Kedro riešutai labai maistingi, daugelį gelbėjo nuo išsekimo. Riešutauti penkis kilometrus prieš srovę eidavo būriu: suaugusieji ir vaikai. Vieni vyrai darydavo plaustą, kiti lipdavo į aukščiausius kedrus purtyti kankorėžių, vaikai rinkdavo juos nuo žemės ir gliaudydavo riešutukus. Tada maišelius dėdavo ant plausto ir lydėdami nuo kranto pasroviui parplukdydavo namo. Mums, vaikams, labiausiai patikdavo kedro sakų skanėstas – tekantys sakai įkaisdavo saulėje, paruduodavo ir būdavo saldūs. Tai vaikams buvo tarsi kramtoma guma! Žmonės pavargdavo, bet rankų nenuleisdavo.

Gana greitai lietuviai prisitaikė prie svetimos aplinkos, prireikė ir širdžiai mielesnių dalykų: statė namelius jau atskiroms šeimynoms, mokyklą, kultūros namus, pirtį, nutiesė tiltą per upę, rovė kelmus, sodino, sėjo. Vietiniai greitai susigyveno su lietuviais, stebėdavosi, kad lietuviai viską moka. Paskutiniais tremties metais vykdavo lietuviškos vakaronės. Netgi tautinius drabužius kažkam iš Lietuvos atsiuntė, filmą „Aušra prie Nemuno“ žiūrėjome. Rusai stebėjosi, kad mūsų krašte labai gražu.

Puikiai prisimenu, kaip laukdavome siuntinių iš Lietuvos. Jų laukdavo ir vietiniai gyventojai. Mat siuntiniuose, be knygų, laikraščių, buvo ir lašinių, džiovintos lietuviškos duonos. Lietuviškais skanėstais pavaišindavome vietinius gyventojus.

Gyvenimas nestovėjo vietoje. Visi turėjo viltį grįžti į Tėvynę, todėl tuokėsi, gimdė vaikus. Baisių dalykų nesinori prisiminti. Per skaudu. Be to, mūsų šeimą išvežė per paskutiniuosius vežimus ir ne į pačią Šiaurę. Tačiau ypač būdavo baisu, kai mirdavo žmonės. Mirė vaikai, seneliai. Dažnai prieš akis iškyla vaikystėje matyti laidotuvių vaizdai. Žiemos metu laidojo sniege, o atėjus vasarai laidojo į žemę. Prisimenu Kulitų šeimą. Jie turėjo daug vaikų. Kai mirė mažiausias, buvo žiema. Tėvas iš neobliuotų lentų sukalė karstelį, perrišo virve ir užsidėjęs ant pečių nunešė į kalną. Kodėl jo niekas nelydėjo? Nežinau. Gal tuo metu žmonės buvo nusilpę, nusivylę…

Laukimas ir viltis, kad tuoj tuoj viskas baigsis, padėjo išgyventi. Prisimenu 1953 metų kovo 5 dieną. Kaip ir kasdien, atėjome į mokyklą. Buvo liepta išsirikiuoti. Ant sienos kabojo juodas audeklas su Stalino portretu. Mes pamatėme verkiančius mokytojus. Atsimenu, ir mes verkėme, nors nesupratome, kodėl. Mums paaiškino: „Mirė mūsų vadas, mūsų tėvas“. Tada atsirado dar daugiau vilties, laukti ir tikėtis buvo žymiai lengviau. Po Stalino mirties gyvenimo ir darbo sąlygos pagerėjo. Tremtiniai buvo reabilituojami. Kai kam buvo leista grįžti į Lietuvą. Sesuo Genovaitė su drauge pirmos išvyko į Tėvynę. Laikas bėgo, žiemą keitė vasara. Vaikai augo, tėvelių jėgos silpo… Tėveliui Broniui Šidlauskui jau ir lazdelės prireikė.

Atėjo 1956 metų vasara. Vieną dieną grįžo tėtis iš darbo ir parsinešė leidimą grįžti namo. Per kelias dienas susiruošėme į Lietuvą. Kaip išvežė su keliais ryšulėliais, taip ir grįžome – tuščiomis rankomis į užimtus ir labai apleistus gimtuosius namus… Kelionė į Lietuvą buvo malonesnė: plaukėme gražiu laivu iki Krasnojarsko, iš čia traukiniu tik savaitę dardėjome iki Maskvos. Čia mūsų laukė traukinys Maskva–Vilnius. Po paros jau buvome Lietuvoje, tėviškėje, kurios taip ilgėjomės, kuria didžiavomės…

Apie partizaninį karą ir trėmimus Šėtos apylinkėse

Istoriko Kęstučio Kasparo duomenimis jau 1944 m. liepos pabaigoje frontui praėjus Kėdainių apskrityje susidarė daug besislapstančių grandžių, kurios pradėjo jungtis į būsimą partizanų Vyčio apygardą, kuriai vadovavo Danielius Vaitelis-Briedis. Žeimių, Šėtos, Okainių valsčiuose besislapstančius vietos vyrus į partizanų būrį pradėjo organizuoti Antanas Jukšta-Aušra. Netrukus būryje buvo per 30 vyrų.

Adomas Vytautas Zakaras gimė 1923 m. sausio 11 d. Šėtos miestelyje Bronislavos Šaulytės-Zakarienės ir Adomo Zakaro šeimoje. 1949 m. tapo Briedžio rinktinės Vinco Gėgžnos-Balandžio būrio partizanu Povu (vėliau – Pupkis). Jo tėvai Adomas ir Marija Zakarai 1950 m. ištremti  į Sibirą, brolis Antanas 1949 m. suimtas, kalintas Vilniuje, išvežtas į lagerius.

Partizanų rėmėja Juzė Kiškytė-Ambrazevičienė yra paliudijusi, kad Vytautas Zakaras buvo labai didelis patriotas, pasiryžęs žūti už Tėvynę Lietuvą. Kai ateidavo į kambarį valgyti iš slėptuvės, dažnai kalbėdavo: „Jei sulauksim laisvės, nepaprastai laimingi būsime, ir jūs, ir mes…“ Jau po dešimties metų kovos jis slapstėsi Kiškių sodyboje Panoterių valsč. Gudonių kaime.

„Mūsų namuose Vytautas Zakaras ant aukšto virš kamarytės įsirengė bunkerį ir čia gyveno tris žiemas (Zakaras kilęs iš Šėtos miestelio). Ant lubų jis pasidarė dar kitas lubas, užpylė žemėmis, tarpas tarp lubų buvo apie 60 cm, čia jis slėpdavosi ir miegodavo, tik pavalgyti išlįsdavo. Šitą bunkerį pats Vytautas pasidarė…“ – prisiminė Juzė Kiškytė-Ambrazevičienė.

Deja, jam nebuvo lemta sulaukti tos laisvės: Vytautas Zakaras-Pupkis buvo paskutinis partizanas, žuvęs jau 1956  m. rugsėjo 14 d. 1999 m. balandžio 13 d. jam suteiktas kario savanorio statusas (po mirties).

Petras Palinauskas-Vilkas gimė 1918 m. Liolių kaime, Šėtos valsčiuje. Dirbo ūkyje, atliko karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje. 1944 m. sovietams užėjus antrą kartą, vyrai buvo gaudomi į raudonąją armiją ir siunčiami į frontą. Kurį laiką slapstėsi namuose, darėsi nesaugu, tad teko palikti namus, žmoną su keturiais mažamečiais vaikais ir pasitraukti į mišką. 42 partizanų būriui vadovavo puskarininkis Antanas Jukšta, 1947 m. jam žuvus vadu tapo Vincas Gėgžna. Vėliau saugumo sumetimais būrys išsiskirstė mažomis grupelėmis.

1953 m. spalio 7 d. Sangailiškių k.  prie Kulvos, Vaškevičiaus sodyboje partizanai pateko į pasalą. Petrui Palinauskui kulka sutraiškė kojos kaulą. Petras bandė šliaužti, bet prarado sąmonę, atsibudo stribų sunkvežimyje. Buvo nuvežtas į ligoninę, gydė atmestinai, kelis kartus operavo liko luošas. Jį gulintį tardė, naudojo fizinio poveikio priemones, mušė. Nuteisė 25 metams, vėliau bausmę sumažino iki 15 metų. Iškalėjęs visą bausmės laiką Mordovijos lageriuose grįžo į Kėdainius, dirbo kūriku, gyveno skurdžiai. Mirė 1999 m.

xxx

1941–1952 m. iš Kėdainių apskrities ištremta 1250 žmonių, iš jų 167 vyrai ir 186 moterys. Iš Šėtos valsčiaus ištrėmė 95 šeimas, 353 žmones. Daugiausia jų neteko Pašėtės, Taujėnų, Taujėnų, Garniškių, Okainių. Paežerių, Pručių, Laukagalio, Petraičių, Juškonių kaimai.

Netinkamos gyvenimo sąlygos, nuolatinis sunkus darbas, atšiaurus klimatas lėmė tremtinių mirtingumą. 1945-1947 m. mirė apie trečdalis Lietuvos tremtinių.

Tremties vietose tremtiniai kentė šaltį, alkį, nuolatinį pažeminimą. Juos alino jėgas sekinantis fizinis darbas, itin sunkios gyvenimo sąlygos, lyg jie nebūtų verti žmogiško gyvenimo. 1941 m. tremtiniai buvo apgyvendinti pačiuose atšiauriausiuose kraštuose. Tolimame Sibire jie dirbo miško paruošų ir medienos apdorojimo darbus, plukdė sielius. Taip pat plušo žemės ūkyje, žvejojo jūrose ir upėse, dirbo statybose, tiesė kelius, kasė akmens anglį.

Iš Šėtos valksčiau (apylinkės) kaimų buvos ištremti daug darbščių žmonių. Kaimai ištuštėjo, buvo nusavintas jų turtas, tvėrė kolchozus.