Senąsias kaimo tradicijas puoselėja įstabius šiaudinius darbus kuriančios krašto rišėjos

 Senąsias kaimo tradicijas puoselėja įstabius šiaudinius darbus kuriančios krašto rišėjos

Susitikimo metu darbščios kūrėjos, kurių rankose net ir paprastas šiaudas tampa įspūdingu kūriniu, dalijosi unikaliais ir kūrybiškais sodų pynimo atradimais ir patarimais bei rišimo patirtimi, pristatė įvairiausių formų sodus

Džestina BORODINAITĖ

„Beveik išnykusi sodų rišimo tradicija ir vėl iš naujo atrandama“, – vis kartojo į Tradicinių amatų centrą Arnetų name susirinkusios įstabius šiaudinius darbus kuriančios mūsų krašto rišėjos. Susitikimo metu darbščios kūrėjos, kurių rankose net ir paprastas šiaudas tampa įspūdingu kūriniu, dalijosi unikaliais ir kūrybiškais sodų pynimo atradimais ir patarimais bei rišimo patirtimi, pristatė įvairiausių formų sodus, supažindino su jų prasme ir simbolika, kalbėjo apie ilgą ir nematomą darbą nuo grūdelio iki šiaudelio, pasakojo, kaip parengiamos medžiagos, kiek metų jos pačios užsiima šiuo kruopščiu ir prasmingu amatu, o galiausiai visos drauge sukūrė ypatingą ir labai gražią puošmeną Arnetų namams.

„Sodų rišimas ne man“

Kraštietė Kristina Župerkienė su šiaudais pradėjo dirbti prieš septynerius metus. Žengti pirmuosius žingsnius jai padėjo ir pagrindų išmokė tautodailininkė Regina Banienė.

Tiesa, kurti šiaudinius stebuklus K. Župerkienė ėmėsi ne iš karto: „Sodų rišimas ne man, nenoriu ir tikrai nesiimsiu“, – nuolat kartojo.

Geras užsiėmimas

Lūžis kūrybinėje veikloje įvyko po maždaug dviejų metų, kuomet K. Župerkienė apsilankė tautodailininkės Vidos Sniečkuvienės šiaudinių sodų parodoje.

„Itin daug kalbėjausi su parodos autore, buvo labai įdomu išgirsti, kaip ji padaro tokius didelius sodus.

Tautodailininkę Mariją Eigirdienę iš Šėtos miestelio į susitikimą atlydėjo dukra Ona./Džestinos Borodinaitės nuotr.

Neslėpsiu, parodos eksponatai mane užbūrė, o tie burtai iki šiol neišsisklaidė. Dabar labai mėgstu rišti sodus. Dažnai pajuokauju, kad susirgau sodų liga – pradėjus rišti, sunku sustoti.

Sodų rišimas – labai geras užsiėmimas, puikiai atpalaiduoja, teikia ramybę ir poilsį. Tai – tarsi meditacija, o sukurtas kūrinys atneša į namus laimę ir džiugina akį“, – sako K. Župerkienė.

Ne vienas K. Župerkienės sodas jau sukasi artimųjų, draugų, giminaičių ir pačios namų palubėje. Paskutinis rišėjos kūrinys iš šiaudų – įspūdingas „koroninis“ sodas.

Sodai – gyvi daiktai

Pasak K. Župerkienės, sodai – gyvi daiktai, turintys savo energiją – tvarkingą ir harmoningą, todėl juos kuriant svarbus vidinis nusiteikimas ir tikėjimas, kad kuriamas sodas būtų ne tik gražus, bet ir gyvas.

„Tinkamai surištas šiaudinis sodas atspindi namuose vyraujančią energiją.

Jei palubėje kabantis sodas sukasi, vadinasi, namuose sklando gera energija, jeigu sodas žmogui atėjus į namus nustoja judėti, reiškia aplankė blogą energiją turintis žmogus“, – mintimis dalijosi K. Župerkienė.

Tikrasis tradicinis sodas yra piramidės formos. Jis simbolizuoja dangų. Prie viršutinės piramidės jungiamas apverstos piramidės formos sodas simbolizuoja žemę, o besisupantys paukščiai – jungtis tarp dangaus ir žemės.

Aut. past.

Pasiruošti užtrunka

Sodų rišimas – tai ne tik įmantrių, daug laiko ir kantrybės pareikalaujančių kompozicijų kūrimas.

Pašnekovės teigimu, kur kas daugiau laiko užtrunka ne pats sodo rišimas, o pasiruošimas kūrybiniams procesui.

„Nupjautus šiaudus reikia gerai išdžiovinti, kiekvieną stiebelį „išlukštenti“, arba kaip dažnai sakau „nurengti“, sukarpyti reikiamo ilgio šiaudeliais, juos surūšiuoti pagal ilgį ir storį.

Labai svarbu, kad šiaudeliai būtų tiesūs, priešingu atveju sodas nebus gražus. Be to, prieš imantis šiaudelių karpymo, patartina šiaudus sudrėkinti – geriausia pamerkti nakčiai.

Drėgnus šiaudus kur kas lengviau karpyti, tokie šiaudai nelūžinėja. Na, o tada prasideda pats maloniausias procesas – sodo rišimas“, – tikina K. Župerkienė.

Rišdama sodą ji pirmiausia suriša storus šiaudelius, iš kurių, anot rišėjos, dažniausiai ir yra kuriami tradiciniai lietuviški sodai, ir tik paskui imasi dirbti su smulkesniais, plonesniais.

Kėdainietė Kristina Župerkienė su šiaudais pradėjo dirbti prieš septynerius metus. Žengti pirmuosius žingsnius jai padėjo ir pačių pirmutinių pagrindų išmokė tautodailininkė Regina Banienė./Džestinos Borodinaitės nuotr.

Renkasi rugius

Pirmuosius savo sodus K. Župerkienė kūrė iš kvietrugių, dabar renkasi rugius, kurie, anot jos, kur kas tvirtesni. 

„Tik ne taip lengva šiais laikais jų gauti, teko ir pačiai reikiamos žaliavos sodintis, kad tik galėčiau mėgstama veikla užsiimti“, – pajuokauja K. Župerkienė.

Užgimė sodai

Susitikime dalyvavusi tautodailininkė Marija Eigirdienė iš Šėtos miestelio sodus pradėjo rišti dar tada, kai dukra pradėjo eiti į pirmą klasę. Viskas prasidėjo nuo žaisliukų iš šiaudelių.

Tuo metu M. Eigirdienė visai nežinojo rišimo technikos, tačiau su laiku išmoko ir ilgainiui nedidelius reketukus pakeitė įstabaus grožio šiaudiniai sodai.

„Kai mažoji dukra pradėjo lankyti mokyklą prieš šv. Kalėdas puošėme klasę. Drauge su ja sukūrėme keletą šiaudinių žaisliukų.

Ogi iš tų žaisliukų ėmė ir užgimė sodai, kurie ilgainiui augo, didėjo, plėtėsi ir galiausiai tapo neatsiejama gyvenimo dalimi.

Iki kol paliečiau pirmąjį šiaudą, iki kol sukūriau pirmuosius žaisliukus, buvo paslaptis, kaipgi tuos šiaudelius tarpusavyje sujungti, o dabar kviečio, rugio, kvietrugio šiaudelius liečiu ir sodus rišu bene kasdien“, – sako M. Eigirdienė.

Sodų rišėjų susitikimo nepraleido ir kėdainietė Rita Janionytė, šiaudinių sodų rišimu susidomėjusi prieš kelerius metus./Džestinos Borodinaitės nuotr.

Buvo tikras iššūkis

Taip kasmet „pasiskolindama“ iš kaimynų ūkininkų šiaudų šėtiškė jau ilgą laiką užsiima mėgstama veikla.

„Iš pradžių rišti sodus buvo tikras iššūkis. Ilgą laiką neįstengiau išvengti mazgelių, sunku buvo perprasti ir pačią rišimo techniką.

Neslėpsiu, daug teko patirti ir išbandyti, ne kartą klysti, kol į mano rankas pakliuvo sodų propaguotojos Marijos Liugienės knyga „Sodo rėda“. Tada viskas ėjosi kaip iš pypkės“, – prisimena M. Eigirdienė.

Nesuskaičiavusi kiek

Šiuo metu tautodailininkės namus puošia toli gražu ne vienas įspūdingas sodas, o dar kiek jų išdovanota, daug atgyvenusių sodų rišėja ir ugnelei atidavė.

M. Eigirdienė neslepia, jog per tiek metų surišo solidų skaičių sodų, tačiau tiksliai suskaičiavusi kiek – nėra.

Pasekė mamos pėdomis

Mamos pėdomis pasekė ir jauniausia M. Eigirdienės dukra – baigdama mokyklą dailės egzaminą laikė sodus verdama ir finaliniame Lietuvos moksleivių liaudies dailės konkurse „Sidabro vainikėlis“ 3 vietą laimėjo.

„Nors tiek daug laiko sodų rišimui, kiek tai daro mano mama, skirti negaliu, bet man tai itin brangus ir širdžiai mielas amatas“, – teigia Ona Eigirdaitė, save įvardijanti naujoke šiaudinių sodų rišėjų gretose.

Puošia verandą

Sodų rišėjų susitikimo nepraleido ir kėdainietė Rita Janionytė, šiaudinių sodų rišimu susidomėjusi prieš kelerius metus.

„Sodu rišimu susižavėjau po Arnetų namuose vykusios edukacijos. Nuo tada ir prasidėjo intensyvus kūrybinis darbas.

Tyrinėdama sodus, perpratau jų jungimo techniką, pradėjau kurti savo kompozicijas ir puošti jomis namų verandą“, – pasakoja R. Janionytė.

Pamėgo improvizuoti

R. Janionytės kūrybiniai darbai iš šiaudų nėra tradiciniai, kūrėja pamėgo improvizuoti su spalvomis: „Jos suteikia kūrybiniam darbui žaismingumo, gyvumo“.

Turi ypatingą galią

Tikrasis tradicinis sodas yra piramidės formos. Jis simbolizuoja dangų. Prie viršutinės piramidės jungiamas apverstos piramidės formos sodas simbolizuoja žemę, o besisupantys paukščiai – jungtis tarp dangaus ir žemės.

Piramidės įvairiose kultūrose turi ypatingą energetinę galią.

Teigiama, kad per viršutinę piramidę, kuri yra smaigaliu į viršų, į sodą atiteka kosminė arba dieviška energija, o per apatinę, kuri yra smaigaliu žemyn – šioji energija paskleidžiama kambaryje, žmonėms.

Sodai puošiami javų varpomis, angeliukais, snaigėmis, paukščiais, girliandomis, įvairiomis figūromis, kaišomi džiovintais augalais.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video