Sėkmė slypi nuoširdžiame ir atsakingame darbe (fotogalerija)

Rasa Jakubauskienė

Ji dar labai jauna, 19-os metų, tačiau darbštumas, atkaklumas ir nuoseklus tikslo siekimas ją nuvedė jau ne į vienas atsakingas pareigas. Šiuo metu josvainiškė Karolina Pralgauskytė užima svarbiausios moksleivių institucijos – Lietuvos moksleivių sąjungos (LMS) – prezidentės pareigas. Politikos mokslus Vilniaus universitete kremtanti mergina neketina ilgam čia apsistoti ir jau turi rimtų planų ateičiai.

– Karolina, esate dar labai jauna, o jau nemažai pasiekusi – buvote LMS Kėdainių padalinio pirmininkė, Kėdainių savivaldybės jaunimo reikalų tarybos, Tarpžinybinės vaiko gerovės tarybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės narė, o dabar – LMS prezidentė. Skamba išties įspūdingai. Kaip manote, kaip Jums pavyksta pasiekti tokių pozicijų?

– Manau, kad mano sėkmė slypi nuoširdžiame ir atsakingame darbe. Mano savanorystė visuomeninėje veikloje prasidėjo dar mokinių savivaldoje, o vėliau, įgavus vis daugiau žinių bei kompetencijų, stengiausi tobulėti bei realizuoti save organizacijose ar institucijose, kuriose žinojau, jog laukia nauji iššūkiai ir darbai.

Visose savo veiklose stengiuosi užsibrėžti konkrečius tikslus ir priemones, kurios man padeda kryptingai siekti pozityvių rezultatų, todėl turėdama tikslų planą ir, svarbiausia, begalinį norą pasiekti savo svajones, judu užsibrėžtų troškimų link!

– Iš kur Jumyse tos lyderio savybės – įgimtos ar įgytos?

– Iš tiesų labai sunkus klausimas! Aš tikiu, kad lyderiu yra gimstama, tačiau lyderystės įgūdžiai ir tam tikros savybės stipriai koreliuoja su mus supančia socialine aplinka. Manau, kad mano lyderiavimui įtakos turėjo abu veiksniai – mano charakterio bruožai ir aplinka, kurioje aš augau ir vis dar augu.

– Ar Jūs visada buvote lyderė, turiu minty, nuo pat vaikystės stovėdavote ant kėdės ir garsiai demonstruodavote savo gabumus ar tai įgijote su laiku ir įdėtomis pastangomis?

– Vaikystėje niekada nebuvau labai drąsi mergaitė, tačiau visada buvau atsakinga ir darbšti. Prisimenu, kad penktoje klasėje prieš klasiokus bijojau padeklamuoti Maironio eilėraštį „Lietuva brangi“, tačiau šiandien galiu drąsiai kalbėti prieš kelių šimtų žmonių auditoriją… Galiu patikinti, kad tai atsirado tik dėl įdėtų didelių pastangų. Manau, kad mano lyderystės savybės išsiugdė ilgainiui, vis išlipant iš savo komforto zonos bei mokantis iš savo padarytų klaidų.

– Beje, kokia buvo Jūsų vaikystė? Viena augote ar turėjote brolių, sesių?

– Visą savo vaikystę praleidau gimtajame miestelyje Josvainiuose, kuriuose ir dabar gyvename su visa šeima – seneliais, tėvais, dviem jaunesnėmis sesėmis – Urte ir Guste. Mano vaikystė, kaip ir turbūt visų iš mūsų, buvo spalvinga, kupina pačių maloniausių akimirkų, kurios man suteikė galimybę pažinti save bei mus supantį pasaulį.

Kadangi mano sesės yra žymiai jaunesnės, vaikystės laikotarpis prabėgo augant vienai, tačiau visą tą laikotarpį šalia turėjau geriausią draugę, su kuria prisigalvodavome įvairiausių užsiėmimų ir veiklų.

– Kokios jos buvo?

– Kol buvome mažesnės, didžiąją laiko dalį praleisdavome lauke: žaisdavome kvadratą, slėpynes, maudydavomės baseine, nepamiršdavome ir tradicinių žaidimų su lėlėmis. O kiek paaugusios, nusprendėme žaidimus keisti į naujus eksperimentus, todėl labai dažnai sukdavomės virtuvėje ir ten kepdavome pyragus, keksiukus, gamindavome kitus patiekalus ir vis išbandydavome naujus receptus. 

– Gal Jūsų tėveliai skatino, ragino Jus nuolatos imtis lyderės vaidmens?

– Tėvai niekada neskatino ir neragino manęs imtis kokios nors veiklos, nes jie tikėjo, kad geriausiai sprendimus priimsiu savarankiškai. Turėdama daug laisvės, savo kelią ir visas popamokines veiklas pasirinkau pati, tačiau tėvai visada palaiko ir būna šalia, kad ir kokį sprendimą priimčiau.

Nors, tiesa, turiu pripažinti, kad didžiausias mano patarėjas ir gerbėjas yra mano senelis Gintautas, kuris ne tik išklauso, pataria, bet ir kartu su manimi įsitraukia į visas veiklas – jis pirmasis išgirsta mano kalbas, veiklų planus ir su mielu noru viską pakomentuoja ir kartais net sukritikuoja.

– Tai gal senelis ir buvo tas žmogus, kuris įkvėpė Jumyse lyderystę, norą kažko siekti, tobulėti, eiti politikės keliu?

– Jūsų žodžiuose yra dalis tiesos, nes senelis visada tikėjo, tiki ir, manau, kad dar ilgai tikės manimi bei mano turimais tikslais. Jis niekada nebandė man pasakyti, ką aš turiu daryti, kokią studijų programą pasirinkti ar kokiomis veiklomis turėčiau užsiimti, nes jam svarbiausia, kad aš būčiau laiminga.

– Apskritai, Jūsų nuomone, kokių savybių reikia turėti, kad būtum lyderis?

– Manau, kad kiekvienas lyderis privalo mąstyti strategiškai ir kritiškai, būti komunikabilus, įkvepiantis, sugebantis suburti vieningą ir motyvuotą komandą, mokantis planuoti savo laiką, pasižymintis atsakomybės jausmu, pozityvumu, kūrybiškumu ir pan. Geras lyderis turi mokėti prisitaikyti prie kintančios aplinkos ir priimti greitus bei teisingus sprendimus diskutuodamas su savo komanda.

– Pastaruoju metu madinga atskirti lyderį ir vadovą. Žvelgiant Jūsų akimis, kuo skiriasi šie du tipažai?

– Mano subjektyvia nuomone, pagrindinė takoskyra tarp šių dviejų tipažų yra darbas su komanda. Vadovas darbus paskirsto ir prižiūri, kad visi procesai vyktų efektyviai ir sklandžiai, o lyderis stengiasi įkvėpti ir sukurti tokią atmosferą, kurioje kiekvienas jaustų atsakomybę ir entuziastingai vykdytų savo pareigas.

– Kaip manote, kuri esate Jūs?

– Norėčiau tikėti, jog esu lyderė, kuri sugeba, esant reikalui, tapti vadove.

– Kaip Jums sekėsi mokykloje – mokslai, bendravimas su klasės draugais, mokytojais?

– Prieš metus baigiau Kėdainių „Atžalyno“ gimnaziją, kurioje praleidau tik dvejus metus. Šis laikotarpis buvo labai įsimintinas, nes savo žinias plėčiau labai draugiškoje klasėje, kurioje susiradau artimų draugų, buvau pasirinkusi tas disciplinas, kurios man buvo artimos, tad mokykla, iš tikrųjų, buvo mano antrieji namai, kuriuose buvo gera augti, tobulėti ir glaudžiai bendrauti ne tik su klasiokais, bet ir mokytojais, mokyklos bendruomenės nariais.

– Koks dalykas buvo mėgstamiausias, o kurio galbūt būtumėte atsisakiusi, jei tik būtų buvę įmanoma?

– Išskirti vieną mėgstamiausią pamoką yra sunku, nes visi dalykai sekėsi gerai, tačiau labiausiai man patiko istorijos bei lietuvių kalbos ir literatūros pamokos, kurioms, nemeluosiu, skyriau labai daug dėmesio ir pastangų.

Mokykloje buvau pavyzdinga mokinė, tačiau per kiekvieną matematikos pamoką susidurdavau su milžiniškais iššūkiais, kuriuos įveikti buvo sudėtinga, todėl, esant galimybei, šios pamokos būčiau atsisakiusi.

– Jei gerai prisimenu, baigiamuosius egzaminus išlaikėte labai gerai. Ar neketinote studijuoti užsienyje?

– Taip, egzaminus išlaikiau gerai, tačiau minties apie studijas užsienyje niekada neturėjau, nes myliu Lietuvą, esu patriotė ir, manau, kad mūsų šalyje aukštasis mokslas yra labai kokybiškas bei atliepiantis kiekvieno studento poreikius.

– Ką ir kur studijuojate dabar?

– Šiuo metu esu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų pirmo kurso studentė – savo žinias plečiu politikos mokslų srityje.

– Ketinate vieną dieną užimti Ingridos Šimonytės ar Viktorijos Čmilytės-Nielsen vietą?

– Visų pirma reikia daug išmokti ir patirti, kad būtų galima užimti tokias svarbias pozicijas, tačiau giliai širdyje yra nedidelė viltis, jog vieną dieną turėsiu galimybę dirbti dėl Lietuvos piliečių, Lietuvos Respublikos Seime ar vienoje iš ministerijų.

– Su Jumis LMS Nacionalinio biuro komandoje dirba ir buvusi Kėdainių rajono mokinių tarybos pirmininkė Martyna Pikelytė. Džiugu, jog net dvi kėdainietės užima gana aukštas pareigas šalies mastu. Ar tai reiškia, kad mūsų krašto moksleiviai yra labai aktyvūs ir gabūs?

– Mūsų organizacijoje yra įprasta, kad Prezidentas turi susiburti savo Nacionalinio biuro komandą. Užėmusi šias pareigas, be jokių dvejonių, pasikviečiau Martyną į savo komandą, nes mes esame ne tik geros bičiulės, bet ir ilgametės kolegės, su visuomenine veikla susipažinusios būtent Kėdainiuose – mieste, kuriame auga daug aktyvaus ir motyvuoto jaunimo.

– Karolina, gal galėtumėte apibūdinti savo pareigas, funkcijas? Dažnas turbūt net nesupranta, ką reiškia Lietuvos moksleivių sąjunga, kokios yra jos funkcijos ir ką veikia jos prezidentė?

– Lietuvos moksleivių sąjunga – visuomeninė, savanoriška, pelno nesiekianti, vienintelė Lietuvos moksleivių interesams atstovaujanti bei daugiau nei 500 mokinių savivaldų vienijanti organizacija, visoje šalyje turinti 37 padalinius, kuriuose dirba daugiau nei 1 000 savanorių.

Pagrindinė LMS misija – atstovauti moksleiviams, formuojant įtaką švietimo ir jaunimo politikai, šviečiant moksleivius jiems aktualiais klausimais, vienijant juos bendrai veiklai, bendradarbiaujant su valstybinėmis ir nevalstybinėmis institucijomis, kuriant tobulą moksleivių bendruomenę.

Mano, kaip organizacijos vadovės, pagrindinė atsakomybė yra užtikrinti sklandžią ir efektyvią organizacijos veiklą, jos strategijos įgyvendinimą, tačiau prie šių fundamentalių funkcijų taip pat įsitraukiu į įvairias ŠMSM inicijuojamas darbo grupes, esu Lietuvos švietimo tarybos narė, todėl kiekvieną dieną domiuosi švietimo aktualijomis, moksleivių įžvalgomis, reakcijomis ir tikslingai atstovauju jiems tiek žiniasklaidoje, tiek tiesiogiai įvairiose valstybinėse, nevalstybinėse institucijose ar renginiuose.

– Ar gauna LMS nariai ir administracija kokį nors atlyginimą, paskatinimą?

– Lietuvos moksleivių sąjunga yra savanoriška organizacija, todėl atlyginimų negauna nė vienas LMS struktūros organas. Beje, aš esu tikra, kad įgaunama patirtis, žinios, įgūdžiai ir atrandami draugai, patiriamos akimirkos yra neįkainojamos jokiais pasaulio pinigais ar dovanomis.

– Dabar, kai užimate tokias pareigas, tikriausiai dar geriau matote, su kokiomis problemomis susiduria įvairių Lietuvos regionų moksleiviai. Kokios jos, žvelgiant Jūsų akimis?

– Stebint moksleivių komentarus manau, kad jau pakankamai senos, tačiau vis dar aktualios problemos yra susijusios su mokyklose vyraujančiu mikroklimatu – ne visose ugdymo įstaigose dirba specialiosios, socialinės pedagoginės, specialiosios pedagoginės ir psichologinės pagalbos specialistai. Mokyklose pastebimi patyčių atvejai, moksleiviai skundžiasi prasta psichikos sveikatos būkle ir pan.

Taip pat privalau paminėti, kad Lietuvoje nėra kokybiškai aktualizuojama profesinio orientavimo ir užtikrinimo tema, lytiškumo ugdymas, kyla daug diskusijų dėl mokyklų tinklo optimizavimo ir t.t…

Be to, moksleiviai vis garsiau diskutuoja apie bendrojo ugdymo programose pastebimus trūkumus ir problemas, kuriuos, džiaugiuosi, kad pavyksta išspręsti, teikiant pasiūlymus atitinkamoms institucijoms.

– Dabar, praėjus šiek tiek laiko nuo Jūsų mokymosi laikotarpio mokykloje, gal galėtumėte palyginti jį su dabartiniais mokslais, mokymosi aplinka ir t.t. Ar skiriasi kuo nors? Jei taip, kas tapo geriau, kas galbūt blogiau?

– Metus praleidusi universitete galiu drąsiai teigti, kad pagrindinis skirtumas tarp mokymosi mokykloje ir aukštojoje mokykloje – savarankiškas mokymasis. Universitete labai daug laiko praleidžiame mokydamiesi savarankiškai, nagrinėdami įvairią literatūrą ir kitus šaltinius.

Beje, atsiskaitymų universitete taip pat mažiau, kas galbūt atrodo paprasčiau, tačiau, deja, tenka mokytis net daugiau, nes atsiskaitymų metu yra patikrinamos pusės metų žinios, o ne, kaip įprasta mokyklose, vieno skyriaus ar temos.

– Ką norėtumėte ar matytumėte, kad reikia tobulinti, keisti mokymosi sistemoje, mokyklose ir pan.?

– Aš labai norėčiau, kad artimiausiu metu mūsų šalies ugdymo įstaigos orientuotųsi ne tik į akademinius – testų, kontrolinių darbų, egzaminų – rezultatus, bet ir į visų rezultatų pasiekimo būdą – moksleivio progresą, asmeninę pažangą ir kitų kompetencijų ugdymą.

– Net neabejoju, jog esate girdėjusi apie „Naujosios kartos Lietuvos“ projektą ir „Tūkstantmečio mokyklas“. Turite kokią nors savo nuomonę šia tema?

– Aš labai palaikau Tūkstantmečio mokyklų projektą, nes manau, kad mūsų ugdymo sistemoje yra daug silpnųjų vietų ir mes jau daug metų siekiame kurti geros mokyklos koncepciją atitinkančias mokyklas.

Šis projektas, mano nuomone, yra puiki priemonė įgyvendinti numatytus siekius. Žinoma, tikiu, kad privalome ne tik koncentruotis į šį projektą, kurti geros mokyklos standartą, bet ir diskutuoti apie dabartines ugdymo įstaigas, jų problematiką ir siekti, kad jos stiprėtų visose srityse.  

– Karolina, moksleivių institucijose esate aukščiausiose pareigose kokios tik gali būti. Kokie yra tolimesni Jūsų planai, siekiai?

– Šiuo metu esu studentė, todėl nenustebinsiu pasakydama, kad mano ateities tikslai yra susiję su sėkmingu studijų užbaigimu ir darbo paieškomis. Be to, galiu garantuoti, kad mano darbai visuomeninėje veikloje taip pat bus pratęsti, nes manau, kad savanorystė yra ne tik puiki altruistinė veikla, bet ir nuostabi erdvė savirealizacijai.